Rašytoja Monika Budinaitė – jaunosios kartos autorė, nevengianti aštrių temų, psichologinio pobūdžio tekstais kurianti šiuolaikinės mūsų visuomenės paveikslą.
Netrukus pasirodysiantis romanas „Selfų slėnis“ – ketvirtoji M. Budinaitės knyga. Tai pasakojimas apie Slėnį, egzistuojantį visai šalia mūsų – kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose, socialinių tinklų profiliuose, žurnalų viršeliuose, o dar dažniau – tiesiog kasdienybėje. Romano „Selfų slėnis“ prekyboje ieškokite nuo gegužės 18 dienos. Kviečiame skaityti romano ištrauką:
#happyfamily
Motinos diena tik padėjo paskutinį tašką. Pirmiausia jie nusipirko šunį. Paskui gimė vaikai. Tada Simona užkabino užuolaidas.
Atrodo, kad tos užuolaidos ir sunaikino jaunystės likučius. Uždengė viską, kuo galėjai pavadinti laisvę. Jie liovėsi taip mylėtis.
Nebejaudino mintis, kad kas nors galėtų juos stebėti. Viskas vyko bendru sutarimu. Retai, kaip Šyšos vizitai pas veterinarą. Padaryta – ir galima dėti varnelę. Fizinis atšalimas plito kaip pelėsis, jie vengdavo kartu stovėti vonioje, o ant sofos kiekvienas turėjo savo kampą. Šios teritorinės paliaubos vedė į aklavietę. Pamažu, rytas po ryto, kai kas kartą praplėšęs akis Robertas žiūrėdavo pro melsvus plyšelius į langą. Jis nieko nebeprisiminė, tad ir graužtis nebuvo ko.
Robertas sugraibo telefoną. 06.54. Užtenka pagalvoti, kad nebemiegi, ir išgirsi Šyšą šnopuojant į durų plyšį. Jos laikrodis nemeluoja. Ji tiksliai žino visus namų buvimus. Žino, kada stovėti prie durų, kada laukti prie dubens, įbrukti pavadėlį. Stebi, o tada šoka. Daro tai minučių tikslumu, lyg jos ciferblatas būtų žmonės. Robertas dar ir dabar prisimena tą kraupų jos žinojimą, kad Simona pastojo. Kiūtindavo iš paskos ir pirmai progai pasitaikius guldydavo snukį jai ant pilvo. Apsimesdavo mieganti, bet iš tiesų saugodavo šeimininkę. Jis ilgai negalėjo pripažinti, kad Šyša tai suprato pirmiau. Bet visgi, glostydamas paausį, kartais jai apie tai primena.
Motinos dieną Robertas leidžia Simonai išsimiegoti. Iš lovos išlipa nesukėlęs nė krebždesio, tada važiuoja gėlių. Pakeliui skambina mamai ir kažko atgailauja. Žada, kad kitąmet atvažiuos. Padėjęs ragelį graužiasi, kad taip nebus.
Jis atsisuka į Simoną. Apskritai ji miega gražiai: guli tvarkingai sudėjusi rankas, o plaukus po sruogelę būna išbarsčiusi ant pagalvės. Bet Robertas galvoja, kad bejėgis kūnas negali būti gražus, todėl vis ką nors suranda. Ir dabar veidas suguręs pataluose, lūpos pravertos ir pamėlusios nuo vyno. Atrodo, kad būtų mirusi.
Galėtų ją paliesti, įkištų ranką ir padėtų ant šilto pilvo. Bet dabar ji negali pakęsti Roberto muistymosi. Šoka kaip išprotėjusi ir rėžia vis tą patį tekstą apie jo nenuovokumą, apie nepagarbą ir egoizmą, apie šiurkštumą ir taip toliau. Robertui nesuvokiama, kaip ji, prieš akimirką miegojusi, gali tai pasakyti. Be jokios klaidos, energingai ir su įtūžiu.
Simona guli atsukusi tą savo pusę. Nedaug progų į jį taip saugiai pažiūrėti. Jis nesikeičia ir negyja, išvagotas kaip vulkaninės salos.
Tokias buvo matęs skrisdamas lėktuvu. Ir po tiek metų rando ir Roberto tandemas jos galvoje taip ir nesuderėjo. Pričiupusi, kad žiūri, Simona ima elgtis kaip seniau: išrausta ir kažin ko supyksta. Nukreipia temą net jei apie nieką nekalbėjo. Randas aptraukęs visą petį, uždengęs raktikaulį ir kaklą – ši vieta ir kelia Simonai siaubą. Jai uždengti turi milijonus šalikėlių. Tinkamų žiemoms, vasaroms, iškyloms, operoms. Jie – kiekvienam Simonos žingsniui. Tik miegodama jų nesiriša, dar – kai būna girta. Tada tyčia nusiplėšia ir provokuoja, tai daro nekaltai ir sumaniai: ką, klausia jo, vos tik prasižiojusio, ir nusivilia, jeigu jis kalba ne apie ją.
Kol nežinojo, Robertas vadino ją Skarelių Princese. Sugalvodavo apibūdinimą ir laukdavo jos reakcijos. Boružė, sakydavo ir pats vienas juokdavosi, o Simona tuo metu suledėdavo. Jis jau ėmė nerimauti, kad išsirinko apatišką, net iš mandagumo negalinčią nusišypsoti snobę. Be to, randas ją darė šaltą kaip marmuro plokštė, kone frigidišką. Daug savaičių mylėdavosi atidengusi tik tai, kas apačioje, ir visuomet sustabdydavo megztinį keliantį jo delną.
Kad jį parodytų, prireikė pusės romo butelio. Aš girta, sakė, o tada nusirengė ir viską nusirišo. Robertas pamatė juos abu: randą ir tą kažin ko jau supykusį jos veidą. Pasakė, kad randas nėra bjaurus ir kad jam tai nerūpi. Ir iš tikrųjų jis jo nejaudino. Salos ir žemėlapiai buvo jos kūno dalis, kaip jos kojų pirštai, ausų lezgeliai, šnervės ir plaukeliai jose.
Ji linktelėjo ir jį amžiams paslėpė.
Anksčiau Robertas norėjo žinoti, tikėjosi išgirsti atkurtas gaisro detales su kvapu ir odos čirkštelėjimu prisilietus liepsnai. Apie tai klausdavo švelniai, duodavo laiko pagalvoti ir nurimti. Nebijok, sakydavo, o ji pažvelgdavo pasiutusiomis akimis. Leisdavo painius kabalistinius garsus, kurių nei ji, nei Robertas nesuprasdavo.
Tokie pat kabalistiniai Simonos santykiai buvo ir su broliu. Jis ir pats Robertui buvo neaiškus. Atžarus, viskuo nepatenkintas – įžymybė.
Atsirasdavo jų namuose, kada šaudavo į galvą, nenuspėjamai ir nenuosekliai. Buvo neįmanoma to suprasti ir išskaičiuoti. Jei pasirodydavo šiandien, tai nereikšdavo, kad neateis rytoj. Jei dingdavo mėnesiui, nereikšdavo, kad nedings dar dviem. Ir tik vienoje vietoje buvo nuoseklus – pasirodydavo, kai jo nelaukdavo. Įbrukdavo vyno butelį į rankas ir iškart pažemindavo. Amarone, sakydavo, nežinai, ir įsiverždavo. Sunėręs rankas stoviniuodavo, apžiūrinėdavo jo kilimus, sienas, jo vaikus. Paskui viską fotografuodavo. Robertui atrodydavo, kad objektyvą suka į visus jo nepasisekimus. Paskutinį kartą tai buvo ne laiku ir ne vietoje suplyšusi jo kojinė.
Bent kalbėdavo jis mažai, ir tik su Simona. Nusigrūsdavo į tolimiausią namų kampą, lyg jo paslaptys ir reikalai ką nors domintų, ir nesijaudindavo, kad ir jį, ir vaikus paliko kaip šiukšles. Nuo to Robertui būdavo tik geriau, kuo mažiau kontakto, tuo greičiau viskas sugrįždavo į vietas. Apžiūrėdavo jį paslapčia – internete ar pas Simoną rastuose žurnaluose. Ir tai kėlė dar didesnę neapykantą. Jis net atleido sau, kad iš visos širdies kas kartą į jį žiūrėdamas linkėdavo nesėkmės. Tu nesupranti, pykdavo Simona. Ir jis tikrai nesuprato. Kaip nesuprato ir nesveikų jo prisilietimų, tai būdavo ta, uždrausta jos vieta.
Robertui jis priminė jo paties brolius – pasipūtusius ir nesuprantančius, kas yra gyvenimas. Ir jie, ir jis, visko turėjo per daug. Ir nuo to pertekliaus savo minkštose galvose nesuvokė, kad jiems tik atsitiktinai pasisekė. O Simona laikėsi savo. Primindavo jam, kad po visko jai brolis liko vienas. Vos tik Robertas bandydavo skųstis, kad jis negali šitaip va imti ir bet kada pasirodyti, ji vartydavo akis. Lyg Robertas būtų kvailas, lėtai sakydavo: tu gal pamiršai, po visko jis man liko vienas. Jis kratydavo galvą, kad ne, ir galvodavo, jog rakštys subinėje taip lengvai nepamirštamos.
Todėl tenka iškęsti. Priimti brukamus jo šūdelius iš kažin kokių kelionių. Prisitaikyti prie patologiško įpročio skambinti naktį, o paskui neužmigti. Dėkoti už tarp kita ko išspaustus jo kvietimus į parodas, į kurias Robertas nevaikšto. Labiausiai norėtų, kad neitų ir ji, atvirai jį šlovinanti jo Simona. O tu pabandyk jį pamėgti, kartą ji pasiūlė. Robertas neatsakė. Pabandė: įsivaizdavo juos dar vaikus, susikibusius prieš siautėjančią ugnį, vienui vienus. Bet veltui – drama nepadėjo, neapykanta augo toliau.
Simona pasiverčia ant kito šono. Pagaliau sužvilga nuotraukai tinkamas petys, glotnus ir nusėtas apgamėliais. Nufotografuos ir parašys #mylovelybeautifulwife, parodys tam pienburniui ir visiems, kam ji priklauso. Klakteli telefonu ir ilgai renka filtrą. Jų tiek daug, nelygu ko nori: paryškinti, paslėpti, sumistifikuoti, nesvarbu. Išrenka slumber, su juo ne taip daug apgamų, nuotraukoje jie kaip purvas. Tada guli patenkintas ir apžiūrinėja draugų profilius.
Daugiausia ten nuotraukos iš vakarėlių. Antrosios žmonos šeštadieniais tempiasi juos su paaugliais. Krykščia ir fotografuojasi su šiaudeliais, o jie pervargę, pajuodusiais žvilgsniais, bet rašo, kad laimingi, #happy. Robertas neįstengia įsivaizduoti tų stangrių moterų kūnų šalia jų senti pradėjusių raumenų. Būtų lengviau, jei galėtų. Tada aiškiai žinotų, kad senti drauge su vienatine savo moterimi veikiausiai reiškia ką nors laimėti. Galbūt net tą amžiną laimę. Bet atrodo, kad yra atvirkščiai. Nebejaudina slysti tiek metų pažįstama jos oda. Gąsdina mintys, kad šiame guolyje jis pasens ir išnyks, taip tyliai ir atsargiai – kaip šį rytą lipdamas iš lovos.
Simonai tai geriausia ryto dalis. Jei ne krebždesys už durų, pragulėtų taip visą dieną. Slėptųsi nuo dar vienos kolektyvinės instagramo šventės, nuo pareigos atrodyti laimingai. Toje dienoje ji norėtų įžvelgti kažką ypatingo, bet teįstengia matyti varžybas – kuri gi jų visų motiniškiausia? Simoną erzina tos dienos sumaištis, tas patarnavimas, kuris išaušus kitai dienai lieka tik nuotraukose. Ji žino, visos jos žino, papildomas miegas būna avansu ištrauktas iš rytdienos.
Ji nepamena savo mamos, nelikę nieko, kas pasakotų, kaip buvo. Motinos dieną nelanko net kapo, važiuoja nebent tik su broliu. Tai puiki proga pamatyti, kaip jis pasikeitė, kaip jam nuo saulės nudiržo oda. Jis stovi išsiblaškęs, seniai toks – žvilgsnyje vien paslaptys, ir vengia kalbėti apie save, už tai klausinėja. Kaip jūs, klausia lyg ji viena jau nebeegzistuotų. O ji atsako, kad gerai. Paskui abu valo paminklą, trina servetėle akmenį, lyg mamai taip geriau, tada stovi susikaupę. Brolis sako, kad Simona kabindavosi mamos karolius, bet ji tai priima kaip laiko iškraipymus: skaros – vienintelis jos papuošalas, todėl tik renka nuo kapo šapus ir kvailai šypsosi.
– Labas rytas, – visi trys jau stovi tarpduryje.
Gabrielius laiko gėles, Vincentas neša puodelį. Jis karštas, Simona žino, kaip greitai įkaista. Robertas pervertina galimybes ir nieko nepasveria. Jo mąstymas pasibaigia čia ir dabar. Vaikams patiki tai, kas negali būti patikėta, o tada pyksta, kad jie ir vėl ką nors sudaužė. Iš įtampos Simona pamiršta nustebti, tiesia rankas, paskubėk, galvoja, duok tą puodelį, neišpilk. Vincentas išsišiepęs, jam smagu – patikėta svarbi užduotis.
Simona mato, kaip keičiasi jo veidas, jaučia, kaip dega jo delnai.
– Vincentai!!! – visi choru surinka.
Simona parausta, apstulbusi žiūri į patalynę, į tirščiais apdrėbtas rankas. Nežino, ką galėtų pasakyti, jie trukdo jai galvoti. Staiga pratrūksta:
– Dinkit iš kambario! – suklykia ir sviedžia puodelį nuo lovos.
Per grindis nutįsta kavos siūlas. Vincentas pratrūksta verkti, o Gabrielius numeta gėles. Simona jų nemato, valosi rankas ir laukia Roberto atsakymo, bet jis neturi ką pasakyti, stovi apmiręs kaip nudžiūvusi šaka. Paskui išsiveda vaikus iš kambario.
Ji nesigaili. Dar reikia viską išvalyti ir pabūti tyloje, pajusti pasibjaurėjimą diena, patikrinti feisbuką ir instagramą, apžiūrėti kitų #happymothersday ir tik tada pasiduoti kaltei.
Simona stengiasi niekada neverkti. Mano, kad ašaros išduoda, paskui išdžiūva ir tampo skrandį. Jai bloga, tirščiais tepliodama veidą valosi akis, verkia tyliai, kratydama pečius, o instagramas laukia, ką ji pasakys. Ji paima puodelį, gėles ir ieško tinkamos vietos nuotraukai. #happymothersday #lovelysons #coffeeinbed rašo ir pasijaučia apgailėtinai.
Kiek kartų jau tai darė?
Prieš savaitę rašė #familytime ir #lazyday. Gerai prisimena tą rytą, buvo pagiringa po brolio parodos. Skaudėjo galvą ir strėnas. Stovėjo maišydama kavą, puodeliai tiko prie komodos, komoda prie stalų, šie prie kilimo, tie prie užuolaidų, užuolaidos prie grindų. Tokia buvo nepertraukiama jos pasitenkinimo grandinė. Fotografavo puodelius, pridėjo dvi stiklines sulčių, pastatė taip, kad matytųsi vaza. O paskui dingo iš svetainės, taip ir nedavusi vaikams stiklinių. Nusprendė, kad atsigers vėliau, kad prilaistys, kad aptaškys. Tada pusdienį palėpėje dirbo. Apačioje girdėjo televizorių ir Šyšos lojimą. Dar tą savitą tylą, kai visiems ramu, kad jos nėra.
Jau seniai socialiniai tinklai tapo sąžinės ruporu: iš pradžių kalba, paskui rėkia, kad ji nevykėlė. Simoną erzina nesibaigiantis jų džiaugsmas, mirgančios lėkštės, apsimiegoję vaikai. Tai ir verčia ją sugrįžti, o jei galėtų, liktų palėpėje, kur kvepia popieriumi ir kilimų atraižomis. Šis kvapas permaino jos smegenis ir jos tampa darbo smegenimis. Tai geriausia jos kūno dalis, atsvara maudymosi kostiumėliams. Jos gražios, o ji protinga, galvoja naršydama po internetus. Simonos instagramas pilnas pripažinimų, ten diplomai, sušukuoti jos berniukai, jis vertinamas žmonių, sekamas kolegų ir konkurentų.
Jai patinka jos darbas. Nepertraukiamas, suplanuotas keliems mėnesiams į priekį. Tik taip žino, kad neprapuls. Išlėkė vos gimus Gabrieliui, atsisakė būti mama ir tomis dienomis nuolat skubėdavo. Verčiau kilimus pirks ir derins juos prie sienų, galvojo, nei sėdės ant jų tarp žaislų. Manė, kad jei neišeis, namai ją įkalins, buitis išjungs jos smegenis. Todėl viską sutvarkė, sudėliojo į skyrelius, namus apstatė buteliukais ir netrukus liko vienintelis rūpestis – tos kelios akimirkos tarpduryje, kada auklėms nurodydavo, ką ir kaip daryti.
Dabar iš namų išeina visai tyliai, netrukdydama užsimezgusiai tų moterų ir savo vaikų draugystei. Taip ir neišdrįso tarp jų įsiterpti. Jos telefone nėra tokių nuotraukų, kokias jai rodo auklės. Jose vaikai gyvi, įraudę, apsidrabstę trupiniais. O ji trupinių nekenčia, renka juos paseiliotu pirštu, valo sudrėkintu skudurėliu. Ji pastebi kiekvieną ne tokį namų centimetrą. Tai traukia ją kaip periferijoje sukrutėję taškeliai. Viskas, kas čia – jos pirmieji daiktai. Ir ji viena žino, kaip juos apsaugoti: žaidei su gėlėmis? Ką ten padarei? Čia nevalgyk. Neliesk. Užsuk. Padėk. Pakartoji tai šimtus kartų – ir namų įpročiai keičiasi.
– Gal pažiūrėk filmuką? – dažnai ji klausia.
Tie piešinėliai ekrane ir paklaikusios jų dainos saugoja jos fotelius. Išjungia vaikus ir jie duoda bent minutę atsikvėpti. Minutės virsta valandomis, kol lieka švarutėlis pasitenkinimas ramybe. Toje ramybėje kartais Simoną užplūsta noras vaikus susigrąžinti. Padaryti tai griežtai ir nedelsiant, bet atidėjusi rytojui ji vis išlekia. Sėda į automobilį ir tuoj pat kuom nors užsiima. Čiumpa telefoną ir skambina arba dažo lūpas.
Stoja piltis degalų arba nusprendžia, kad reikia nuplauti automobilį.
Spokso į besisukančius šepečių sijonus, o iš po drabužių gelia tuštuma.
Simona pervelka patalynę, išvalo aptaškytas grindis ir sieną. Zuja pirmyn atgal, iš kambario į vonią, iš vonios į kambarį. Daugiausia be tikslo, nežinia kam. Paskui spokso į patalynės kalną, tada ir ateina suvokimas, kad jie visi kaip dėmės, o ji ką tik užklojo juos švaria paklode. Vaikai kaip žvėriukai spietėsi tėvui už nugaros. Jie bėgo nuo savo motinos.
– Išvažiuokime kur nors, – vakare ji pasiūlo.
Sėdasi šalia Roberto ir leidžia tekėti ašaroms. Rytas išgriovė jos mūrus, dabar ji besvorė kaip plastikas ežero paviršiuje. Robertas nuščiūva. Jį tai pribloškia, Simona ne iš tų, kurios rauda, jos randas viską seniai utilizavęs ir išmušęs saugiklius. Daugių daugiausia ji trenkia durimis arba sviedžia puodelį – kaip šį rytą.
Ji pakartoja tai kelis sykius, išvažiuokime, sako, pabūkime kartu. Ir Robertas sutinka: žinoma, jie išvažiuos, galbūt seniai to reikėjo. Tada leidžia Simonai išeiti, užsidaryti vonioje ir ilgai praustis, o pats iki vidurnakčio naršo internete, žiūrinėja kurortus ir viešbučius. Seniai jiems trūko žydro vandens, galvoja, tų paplūdimių, kurie vakarais nusidažo raudonai. Brolių gyvenimuose ne tik kostiumai, juose ir palmės, ir kokteilių barai. Ir atrodo, kad visi šie dalykai tik padaugina sėkmę, daro ją ne visiems prieinamą. Jis irgi nusipelnė tokio gyvenimo. Ir jis nori kopti į viršūnes ir rasti sau vietą tame pasaulyje. Robertas įninka braižyti maršrutus, guglinti krioklius ir, rodos, net čia, prie kompiuterio, jaučia jų drėgmę.
#
Vestuvių sukaktuves buvo pamiršę tik kartą – tada metinės sutapo su Roberto tėvų lankymu. Ši kelių kartų perkusija juos taip sujaudindavo, kad būdavo įmanoma pamiršti ir svarbesnius įvykius – gimtadienius ar didžiąsias metų šventes. Vos tik pasileisdavo užmiesčio keliais, jie nustodavo šnekėtis. Tuose namuose kiekvieno bijojimai būdavo išplėšiami ir apnuoginti numetami ant stalo.
Tik įėjus tėvai imdavo džiūgauti, kad bent vienas sūnus juos lanko. Ir tarsi netyčiomis primindavo, kad jo broliai yra baisūs verslininkai. Pačios imperijos nepasistato, juk taip, klausdavo, ar dar ką, po ko Robertas virsdavo mokyklinuku. Simona matydavo, kaip jis bijo tėvo ir kaip, baimės vedamas, atsiduodavo motinos lipšnumui.
Šeima Robertui buvo vienintelis prieš brolius turimas koziris ir jis laikydavosi jos įsitvėręs. Maigydavo Simonai pečius, glostinėdavo vaikams galvas ir kalbėdavo apie santuokos vertybes. Bet jo balse girdėdavosi daugiau abejonių nei nuoširdumo.
Simonos kančios ten būdavo tylios. Jie žiūrėdavo užjaučiančiu žvilgsniu, o prie to žiūrėjimo prikabindavo ir palyginimų: vargšelė mūsų, sakydavo ir ruošdavosi ją nuo kažko gelbėti. Anyta nesikuklindavo kištis ir į Simonos darbą. Architektė, sakydavo, ir ji kas kartą turėdavo taisyti, kad interjero dizainerė. Ak, taip taip, pagalvėlės ir staleliai, šyptelėdavo su abejotinu pritarimu ir kratydama galvą apžiūrėdavo anūkus. Tada prisimindavo, kad juk Simona dar galėtų pastoti, kad mergaitė atneštų tiek džiaugsmo ir kad segės, kurią tuoj pasičiupinėdavo, išskyrus anūkę, niekam kitam nedovanos.
Paskui ateidavo fotografavimosi laikas. Veiksmas kambaryje akivaizdžiai pasikeisdavo, pagyvėdavo, kaip miestas po pirmų atlydžio dienų. Anyta aptvarkydavo stalą, nors viskas ten ir taip būdavo kaip iš kulinarijos almanacho. Ji pasukiodavo lėkštes, viską sustumdydavo į jai vienai suprantamą žemėlapį. Tada pradingdavo dažytis lūpų. Grįždavo plaukus parietusi, kaip Kenedžio Žaklina, o akys žibėdavo. Roberto tėvas atnešdavo konjako. Kokio nors ypatingo, specialiai jam sūnų parvežto iš tokio ir anokio vynuogyno. Jis ilgai pasakodavo apie statines ir į objektyvą atsukdavo etiketę. Robertas jau būdavo spėjęs apkabinti Simoną, o ši – jau priglaudusi vaikus.
Bet viskas taip gerai nesibaigdavo.
Roberto tėvas pasigerdavo ir juokdavosi tuklios meškos juoku. Pasakydavo ką nors, kaip: jau seniai buvo aišku, kad Robertas nieko rimto nepasieks. Arba: jau nuo vaikystės jam reikėjo įsitverti sijonų. Ir lyg nieko nebūtų sakęs kapstydavosi lėkštėje. Tuo metu Robertas gindavosi, bet tėvas numodavo ranka ir būdavo aišku, kad priešintis negalima. Tada įsikišdavo motina, ji greitai paplūsdavo ašaromis, o pamačiusi, kad šios niekam nerūpi, rėždavo kalbą apie pagarbą jos namuose. Apie laiką, kurį sugaišo virtuvėje, o jos Žaklinos šukuosena kratydavosi ir virpėdavo.
Almanacho žemėlapiai suplyšdavo. Sumirgėdavo nuskilę namų kampai ir nepavykę ištrinti kadrai.
Robertas žadėdavo ilgai ten nevažiuoti. Kelias dienas nagrinėdavo absurdiškai nereikšmingus dalykus. Kas per sutikimas, sakydavo ir apeidavo tikruosius. Jų nesimatė ir #happythreegeneration nuotraukoje, tačiau kuo dažniau į ją žiūrėdavo, tuo ryškiau sumirgėdavo tų namų ažūrai. Tada apimdavo kaltė ir Robertas skambindavo mamai. Atslūgdavo ir Simonai, sakytum ir ji imdavo kažko gailėtis. Negana to – ilgėtis daiktų ir sienų mazgelio, kuriame ir trisdešimt aštuonerių tebesi vaikas. Jai būdavo smalsu stebėti Robertą, kada jis stoviniuodavo savo vaikystės kambaryje, kada šypsodamas apžiūrinėdavo senus savo stalčius. Atrodydavo, kaip stovėtų ant kamuolio – svyruojantis tarp ten ir čia. Bet labiausiai Simona ilgėdavosi dar kartą pamatyti įsižeidusius visų veidus ir nurimti, kad nieko ji neprarado, kad ta jų meilė ir tas mazgelis tėra tik kadras.
Bet šį kartą sukaktuves jie pamiršo be sukrėtimų. Diena bėgo kaip visada, Simona užsidariusi dirbo, o į apačią parginė feisbukas: Roberto nuotraukoje #dženga pastebėjo, kad jie ir vėl niekuo neuždengė stalo, kaladėlės vėl grius ir braižys jos juodmedžio paviršių. Ją pasitiko Šyšos uodega ir bokštas, daugiau prie stalo niekas nesėdėjo. Robertas kalbėjo telefonu, sukiojosi virtuvėje ir paklusniai kažkam linkčiojo, Vincentas valgė dribsnius, o Gabrieliaus išvis nebuvo matyti.
– Kodėl be pieno? – paklausė Vincento, rodydama į lėkštę.
– Sakė, kad viską aptaškysiu.
– Žaidžiate? – paklausė pildama vaikui pieno, kai Robertas baigė kalbėti.
Jis pažvelgė į ją nustebusiu žvilgsniu, tada prisiminė, kad taip, jie gi planavo žaisti, o dabar – jis turi išvažiuoti.
Pasisukiojo ir dingo iš virtuvės, tik viena Šyša jį išlydėjo.
– Žaisime? – paklausė Vincentas.
Simona žvilgtelėjo į pienu aplaistytą stalą, į dribsniais aplipusią jo burną, tada prisiminė, kad visada norėjo studijuoti architektūrą ir kad stalai ir servetėlės jai neturėjo rūpėti. Bet neįstengė, pritrūko užsispyrimo ir gebėjimų.
– Gal vėliau, – atsakė pavargusi. – Nusivalyk burną.
Pašiūravo jam plaukus, kaip vaikystėje darydavo brolis. Tokia buvo jo kalba. Septyneriais metais už ją vyresnis, tai darydavo pernelyg tėviškai. O jai norėjosi kur kas daugiau – daugiau žaidimų, daugiau vaikystės jo veide.
Ji neprisiminė, kada matė jį paskutinį kartą. Išvažiuodavo kur nors pusmečiui, ir tiek žinių. Paskui siųsdavo nuotraukas ir žinutes, klausdavo, kaip jie gyvena. Ji nežinodavo, ką atsakyti, kas kartą vis tas pats.
Kartais apie brolį parašydavo žurnalai. Ta diena Simonai prilygdavo šventei: nešiodavosi straipsnį rankinėje iki pietų, o paskui sprukdavo į kavinę. Sėdėdavo žvilgčiodama pro langą ir ilgai valgydavo pyragaičius. Straipsnį skaitydavo vis iš naujo ir džiaugdavosi, kad jam pasisekė.
Kai Robertas sugrįžta, Simona stovi su stikline, plaukus susukusi į rankšluostį, kvepia kremais ir mėta. Prieblandoje atrodo pilka kaip daiktai, tik veidas apšviestas telefono. Jis ilgai negrįžo. Simona viena pati suguldė vaikus. Gniaužė vonios putas, laukdama to ypatingo tylos laiko, kada be sąžinės graužaties gali daryti ką nori. Anksčiau tai būdavo jų laikas, Robertas dekantuodavo vyną ir ištraukdavo taures. Dabar tas valandas praleidžia vienas kitam netrukdydami, okupavę savas vietas: Robertas – sofą, o Simona – amžinybę besitęsiantį dušą.
– Užtrukau, – jis taria ir ant stalo iškrauna kišenių turinį.
Simona nuo telefono pakelia akis, beprasmiška kartoti, kad subraižys, pamano ir vėl panyra į žinutes. Jai pasirodo, kad Robertas viskam abejingas, kad nieko nebeklaus ir eis miegoti, bet jis pastebi Džengos kaladėles.
– Kodėl pažaidę nesusitvarkėte?
– Nes nežaidėme, – ji gūžteli pečiais.
Darbe gavęs per daug užduočių, namie Robertas išsikrauna. Pradeda persekioti vaikus. Ištisas savaites juos apleidęs, staiga prisimena jų mokyklas ir darželius. Pajunta būtinybę apie tai kalbėti. Varto Gabrieliaus vadovėlius ir ko nors klausia. Peržiūri Vincento žaislus ir pats vienas nusprendžia, kuriuos galima išmesti. O Vincentas kaukia kaip laukinis, bet, regis, Robertui taip geriau.
Jis ir Simonai primena dalykus, apie kuriuos ji pamiršta. Baksnoja į neišplautus peilius, prisimena, kad jos mašinai laikas į servisą. Klausia apie draudimą ir stabdžių kaladėles, primena, kad neturėtų to pamiršti. Tai būna ženklas, kad laikas miegoti. Bet šį vakarą jo atmintis užsimoja daugiau.
– Kokia šiandien diena? – prisimerkia, kaip skaičiuotų.
– Mes pamiršom, – nusijuokia Simona.
Robertas šoka kaip įgeltas. Simonai tai primena tas egzistencines jo nerimo dienas. Ji nesupranta, nuo ko tai priklauso. Pastebėjo, kad tuo susijaudinimo metu jis įninka tyrinėti kitų gyvenimus. Kiša brolių ir draugų profilius. Kartoja, kad jie su Simona viską apleido ir aptingo. Tą dieną jie važiuoja į parkus, parduotuves, baseinus, o Robertas viską fotografuoja ir prašo šypsotis. Paskui pusdieniui prasmenga telefone ir atrodo šokiruojamai laimingas. Šito užtenka mėnesiui dviem, paskui viskas kartojasi. Tai prasideda, kai Simona labiausiai trokšta nieko nedaryti.
Šiaip ar taip, Robertui tai nerūpi, atrodo, kad kuo daugiau kliūčių, tuo labiau jis neriasi iš kailio. Ši gyvenimo erekcija sustiprėja per šventes, paminėtos būna visos valentino, vyro, moters ir vaikų dienos. Pasitaiko, kad švenčia picos, vištienos ir humuso dienas. Simonai tai kaip per anksti išduotas anekdotas – juokinga iš pasigailėjimo.
Bet šį kartą tikriausiai turėtų kaip nors atšvęsti. Žino, kad Roberto perkalbėti nepavyks, tad pasiduoda jo inercijai. Tylėdami abu kuičiasi po spinteles, traukia taures ir pila jau atkimštą, nusivadėjusį vyną. Robertas randa net žvakę. Viską sustato Simonos pirktų gerberų fone, o apvytusią pusę nusuka į langą, spragteli telefonais #happyanniversary ir geria.
Simona mąsto apie tylą. Salivanas turbūt kur nors prie ežero irgi tylėdamas žiūri į nendres. Jai patinka taip apie jį galvoti.
– Klausiu, ką mąstai? – pakartoja Robertas.
– Mhm...
– Ką galvoji, klausiu.
– Nežinau, kad tiek laiko praėjo, – susinervina.
Salivanas moka tylėti. Jo tyloje daug stebėjimo – ir ne tik tai, ten visos istorijos apie sėkmę. Ten jo gražūs namai, automobilis, kostiumas, laikrodis ir spindintys batai. Jis mėgsta toks būti ir nesipriešina pagyroms, atsako į jas linktelėdamas ir išsitiesdamas. Simonai skirtoje tyloje mažiau daiktų, ten daugiau vibracijų, o tai išjungia jų budrumą ir jie ima žaisti. Jis pamiršta, kam ją pasikvietė. Sugalvoja ką nors paskubomis, kas jau buvo apkalbėta. Bet, atrodo, tai jau nusprendėme, atsako Simona ir mato, kaip jis susigėsta.
Ji tiksliai žino, kada tai prasidėjo. Buvo gruodis, sniegas krito gniūžtėmis, o miesto gatves sukaustė kalėdiniai kamščių žiburiai. Jie išstumdė pasitarimų salės stalus ir išjungė šviesas. Dangoraižyje kažkur likę namai ir rūpesčiai atrodė tik kaip mažytis žiburėlis. Visi elgėsi veikiau kaip paaugliai nei kolektyvas. Tą vakarą Simona per daug išgėrė ir prisipažino, kad tai ji sugalvojo jam pravardę. Dangoraižių tėvu mieste daugiau niekas negalėjo būti. Jam tai patiko. Atrodo, kad Simonos prisipažinimas įžiebė žalią šviesą įsimylėti – jis pamilo jos įspūdį apie save.
Bet jo meilėje kažkas buvo ir Simonai. Jis liovėsi su ja kalbėti dalykiškai, o kabinete likus dviese, jo vardą būdavo galima tarti iš mažosios raidės arba išvis netarti, gal net sakyti tu, ne jūs. Jam taip žiūrint, iš motinos ir žmonos ji virsdavo meilės elgeta. Ir jei ne randas, daug kartų būtų atsisegusi švarko sagas. Ji įsivaizduodavo, kaip nusirengia, nusiriša nuo kaklo skarą ir išsitiesia. Bet vien nuo įsivaizdavimo įskausdavo galva, todėl tik susigūždavo ir toliau meluodavo. Dėdavosi dora ir nieko nesuprantanti.
– Greitai būsime kartu pusę gyvenimo, – Robertas kalba.
– Ką? A, aha. Greitai praėjo?
Jis trukteli pečiais.
– Neprisimenu, kaip buvo kitaip, – taria ir duria žvilgsnį į taurę.
Kartą Simonai buvo neištikimas. Beveik šešiolika metų jos nepamiršta. Ta moteris buvo stulbinanti ir absoliučiai ne jam. Atrodė, kad jį įpainiojo į kokį nors fatališką savo eksperimentą. Dar ir dabar prisimena vėsų suknelės audinį ir pūkelius ant nugaros linkio.
Jį patraukė nepriekaištinga jos sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir aštrus balsas. Ji rūkė ir gestikuliavo prieš bičiulių akis. Tai konformizmas, sakė, feminizmas, seksizmas. O prie stalo sėdintys vyrai ir moterys jos įdėmiai klausėsi. Nesibaimindamas, kad ji pastebės, jis neatplėšė nuo jos akių. Bandė suprasti, kas ji tokia, kuo ypatingos prie stalo vardijamos pavardės ir ką reiškia tie keli nugirsti sakiniai. Ji sakė, kad mėgsta dirbti neapsiavusi ir kad prilipęs žvyras ant padų jai primena už sienų vykstantį gyvenimą.
Tikriausiai tai buvo užrašyta jo veide, tos spėlionės ir susižavėjimas, nes netrukus ji pažvelgė tiesiai jam į veidą. Paskui priėjo ir paklausė, ar jis nemanantis, kad jie galėtų pasimylėti. Jūsų rankos gražios, pridūrė, turbūt supratusi, kad be paaiškinimo jis neišjudės. O iš tikrųjų jam buvo nesvarbu – būtų ėjęs, net jei žinotų, kad pričiupo iš nuobodulio.
Netrukus jie stovėjo jo kambaryje. Regis, nuščiuvusiame iš nuostabos, kad jis grįžo ne vienas. Jame kas naktį keisdavosi gyvenimai, o tą naktį, tą vieną trumpą naktį, ten vyko jų mažytė sąjunga. Kai ryte ji užsirūkė lovoje, Robertas suprato, kad turi ją pamatyti dar kartą. Paskui dar ir dar. Kad privalo pasilikti, paslėpti ją telefone ir įvardyti skaičiais. Gal net išsiskirti su Simona. Bet toji moteris jau žinojo, kad nė vienam jų šito nereikia, ji baigė rūkyti ir dingo vonioje, paskui – ir iš kambario.
Robertas ieškojo, klausė administratorių, padavėjų, bet viskas, ką galėjo papasakoti, tebuvo vėsus suknelės audinys ir plaukeliai ant nugaros linkio.
Dabar, kai visa tai prisimena, jam atrodo, kad taip geriau. Nepavojingas nuklydimas nieko nesugriovė, tik ilgam įžiebė vilties. Įsivaizduodavo, kad gauna jos žinutę, kad ten – kambario numeris. Išvykęs darbo reikalais apsistodavo tame pačiame viešbutyje ir tikėdavosi, kad ji ateis. Prašydavo 210 kambario ir laukdavo. Vakarieniaudavo tame pačiame restorane, spoksodamas į stalą, prie kurio ji sėdėjo. Paskui grįžęs į kambarį su nirtuliu masturbuodavosi. Jo vaizduotėje dabar ji buvo brandi ir įtakinga. Dar gražesnė, stipriau dvelkianti tabaku ir popieriumi. Tokia pat tyli ir paslaptinga.
Savo regėjimuose jis nebijojo jos tokios sutikti, bet realybėje jau buvo tapęs dviejų vaikų tėvu, o po sekso privalėdavo pailsėti. Jis bijojo, kraupiai bijojo, kad ji atsiras, o jis taip ir neišdrįs ateiti.
– Robertai... alio, – taria Simona. – Sakiau, kad einu miegoti, – ir išpila taurės likutį į kriauklę.
– Taip, – jis linkteli ir žvilgsnį nuduria į Džengą.
Simona girdi, kaip Robertas tvarko kaladėles. Žino, kad dar bruzdės ir murmėdamas kažkur kuisis. Paskui ateis ir pasišvies telefonu. Girdės jo diržo sagtį ir šlamėjimą, kai priartės bandydamas suprasti, ar ji jau miega. Gal net paklaus, bet ji neatsakys, jos akys bus užmerktos.