Mums sunku patikėti ne tik tuo, kad kas nors nelaukia arbatpinigių, bet ir tuo, kad viešoje vietoje ramiai gali palikti neprirakintą dviratį ar judrioje gatvėje nuo kišenvagių nesaugoti savo piniginės. Japonijoje tai normalu. Čia sąžiningumo mokoma nuo mažens. Šioje šalyje vaikas, radęs jeną, nesvarbu – monetą ar kuponą, jos niekada nepasisavins – lydimas tėvų nuneš radinį į policiją, o šis išrašys simbolinę pažymą...

Nusilenkimas gamtai
Šį kartą norėčiau pakalbėti ne apie japonų mandagumą ir civilizuotumą, o apie jų artumą gamtai. Tai gali skambėti ir paradoksaliai – juk Japonija yra viena labiausiai pasaulyje išsivysčiusių šalių, tačiau artumas gamtai ir jos estetinis vertinimas yra giliai įaugę į šios šalies žmonių sąmonę. Gamtos motyvai dominuoja mene, architektūroje, literatūroje, drabužiuose, patiekaluose, o ryškiausi gamtos įvykiai pažymimi įvairiais festivaliais. Rudenį (dažniausiai rugsėjį ar spalį) švenčiama Mėnulio pilnaties šventė (Otsukimi), žiemą – Grožėjimosi sniegu, o pavasarį, be abejo, – Sakurų žydėjimo šventės.

Pastaroji gerai žinoma ir už Japonijos ribų. Vyšnios pavasarį žydi visame pasaulyje, bet tik augančių Tekančios Saulės šalyje žiedai yra nacionalinės reikšmės įvykis, o nuostabūs jų vaizdai pakliūna į didžiausių pasaulio naujienų agentūrų akiratį. Be abejonės, Japonija yra ir viena sėkmingiausių pasaulyje savo kultūros eksportuotojų. Nuo kovo pabaigos iki vėlaus balandžio (atsižvelgiant į regioną) trunkantis medelių žydėjimas šviesiai rožiniais žiedais simbolizuoja gamtos ir gyvenimo efemeriškumą, o milijonams japonų tai reiškia smagius pasisėdėjimus parkuose su šeima ir draugais. Arba, anot mano draugės japonės, „vakarėlius, kur sakė liejasi laisvai“.
Šį kartą, kai lankiausi Kiote ir Tokijuje, vyšnios jau buvo beveik nužydėjusios, bet jų žiedeliai vis dar naudoti patiekalams gaminti ir puošti. Pavyzdžiui, modernios japonų aukštosios kulinarijos (kaiseki) restorane „Den“šefas Zaiyu Hasegawa su jais parūkė upėtakių filė, paskui ir papuošė.

Didžiausiame pasaulyje žuvų turguje „Tsukiji“ galima nusipirkti su druska marinuotų japoniškų vyšnių žiedų, o garsi sluoksniuotų pyragų kepykla „Nenrinya“ nuo kovo iki gegužės jų žiedais gardina savo kepinius. Šie, be abejo, yra rožinės spalvos ir vyšnių skonio.

Harmonija arbatos puodelyje
Mačia (Matcha) – iš aukščiausios kokybės žaliosios arbatos „Gyokuro“ smulkiausiai sumalti milteliai – kitas Japonijoje populiarus kepinių ir desertų prieskonis. Gana brangi ryškios samanų spalvos mača yra ir pagrindinė tradicinės japonų arbatos ceremonijos dalis. Lakoniškai šios arbatos ruošimą būtų galima apibūdinti taip: milteliai ir šiltas vanduo plakami bambukiniu plaktuvu, kol indelio paviršiuje pasirodo žalia puta. Japonų kultūroje, kaip yra žinoma, nėra nieko tiesmuka ir paprasta. Arbatos kelias (chanoyu) – sudėtingas ir rafinuotas ritualas, jį XVI a. ištobulino arbatos ceremonijos mokytojas Sen no Rikyū. Didelę įtaką tradicinei arbatos ceremonijai padarė iš dzenbudizmo kilusi wabi-sabi pasaulėžiūra ir estetika: vertinama tai, kas paprasta, kuklu, organiška ir kartu netobula kaip pati gamta.

Einu į tradicinę arbatos ceremoniją. Ji vyks „Happo-en“ – „Aštuonių vaizdų sode“, Tokijuje. Šalia esančiame pastate japonai dažnai rengia vestuvių banketus, todėl pirmiausia pamatau besifotografuojančią ką tik susituokusią porą.

Einu tolyn. Viskas alsuoja ramybe ir harmonija. Praėjusi pro sodo viduryje telkšantį tvenkinį, kuriame plaukioja storutėliai karpiai (koi), pamatau Edo periodo stiliaus arbatos namelį. Tarpduryje manęs jau laukia tradiciniu kimono apsirengusi žavinga garbaus amžiaus moteris. Nusilenkdamos pasisveikiname, ji pasodina mane prie medinio stalo.

Čia tvyro asketizmas ir wabi-sabi estetika. Vienintelis kambario papuošalas – čiabanos (chabana) stiliaus augalų kompozicija. Japonai tiki, kad mažiau yra daugiau. Kaip turtingai atrodo ši vazelė su augalo šakele ir keliomis raudonomis uogomis itin kukliame senoviniame kambaryje...

Netrukus priešais padedama lėkštelė su keliais japoniškais saldėsiais.

Mano arbatos mokytoja sako, kad turiu suvalgyti juos prieš ragaudama arbatą, nes ši yra gana karti. Kiek toliau nuo manęs meistrė pradeda ruošti mačią. Dar nežinau apie šią arbatos ceremoniją tiek, kad galėčiau paaiškinti visus veiksmus, tačiau man, užsienietei, atrodo, kad viskas vyksta taip, tarsi turėtų kažkokią aukštesnę prasmę. Meistrė karštu vandeniu lėtai, elegantiškai suvilgo puodelį, įberia į jį mačios ir, užpylusi šiltu vandeniu, maišo bambukiniu plaktuvu.

Šios arbatos ruošimo procesas gana sudėtingas, tačiau gėrimo, pasirodo, – dar sudėtingesnis. Pirmiausia turiu paimti arbatos puodelį dešine ranka, tada – perimti jį į kairę ir tuo pačiu metu prilaikyti dešine. Toliau, šiek tiek pakėlusi (tai reiškia įvertinimą), turiu pažiūrėti į ant jo nupieštą paveikslėlį (šis reiškia praeitį) ir, pasukusi puodelį 90 laipsnių kampu nuo piešinuko, išgerti vieną gurkšnelį.

Paskui jau galiu gerti visą arbatą. Puodelio vietą, kurią lietė mano lūpos, turiu nuvalyti pirštu iš kairės į dešinę, tada – atsukti puodelį 90 laipsnių kampu atgal ir grožėtis ant jo esančiu piešiniu. Galiausiai, vėl apsukusi puodelį – ši kartą 180 laipsnių kampu, galiu padėti jį ant stalo.

Išlaisvinantis paprastumas
Kas galėtų pamanyti, kad džiaugtis paprastais dalykais galima išmokti tokiu greitu gyvenimo tempu garsėjančiame Tokijuje. Japonijoje su šimtus ar net tūkstančius metų siekiančiomis tradicijomis gali susidurti kasdien. Ir niekur kitur jų nepajusi taip, kaip gyvendamas tradiciniame japonų svečių name (ryokan). Šių daugiau nei prieš tūkstantį metų keliauninkų pamėgtų pakelės užeigų Tokijuje jau beveik neliko, bet provincijoje, ypač senojoje Japonijos imperijos sostinėje Kiote, jos puikiai atstoja viešbučius. Tokiame svečių name – viešbutyje „Hoshinoya“ – apsistoju ir aš, atkeliavusi į Kiotą. Iki vietos plaukiu Hodzugavos upe – kedrine motorine valtimi. Negaliu patikėti, kad dar visai neseniai sėdėjau iš Tokijo 320 km per valandą greičiu lekiančiame traukinyje „Shinkansen“. Pro šalį lėtai plaukia žaluma apaugę upės krantai.

Pagrindinė japonų architektūros idėja yra ne dominuoti, o įsilieti į aplinką. Ir visada vadovaujamasi taisykle: geriau atimti, nei pridėti. Harmoningai su gamtovaizdžiu susilieję ir dvidešimt penki ant upės šlaitų stovinčio viešbučio „Hoshinoya“ nameliai, prieš kelerius metus atnaujinti.

Jį modernizavę architektai siekė kuo geriau išsaugoti vietos autentiškumą, istoriją ir natūralią aplinką. Viskas čia spinduliuoja taiką su gamta ir ramybę. Viešbučio viduryje iš akmenų, uolų ir samanų atkartotas japoniškas budistų šventykloms būdingas zen sodas. Tik čia, skirtingai nei ten, gali vaikščioti ir netgi prisėsti.

Japonams prabanga – ne brangiais daiktais perkrauti interjerai, veikiau – tų daiktų nebuvimas, savotiška tuštuma. To suvokimas pagaliau išlaisvina. Viešbučio nameliai įrengti tradiciniu stiliumi, viskas juose pagaminta geriausių Kioto meistrų. Pavyzdžiui, Kioto stiliaus popierių, kokiu išmuštos kambarių sienos, spausdina šį senovinį amatą praktikuojantis Takeo Honjo. Kiekvieną popieriaus lapą 130 metų senumo kliše jis atspaudžia 24 kartus.

Kiekvienam spausdinimui naudoja 12 skirtingų pigmentų: nuo austrių lukštų pudros, raudonojo geležies oksido, ultramarino, geltonosios ochros iki indiško rašalo. Iš pirmo žvilgsnio popierius atrodo paprastas, tačiau iš tikrųjų tai – prabangus rankų darbo kūrinys, kurio spalvos ir atspalviai keičiasi su šviesa. Panašiu, tik šiek kiek plonesniu ir nespalvotu popieriumi aptraukti ir tradiciniai slankieji langai (shoji). Jį atsidariusi, galiu beveik ranka paliesti ant upės šlaito augančių medžių šakas. Miegu patogioje lovoje, o virš galvos – viešbučio „Hoshinoya“ stogas, tačiau manęs neapleidžia jausmas, kad gyvenu kažkur miške...