Šių dienų populiariausi:
- Dieta be angliavandenių: per 7 dienas -5 kg (MENIU)
- Kokia spalva vyrauja 2014 m. rudens ir žiemos makiaže?
- Koks drabužis padės atkreipti aplinkinių dėmesį
- Apie didžiausią vyrų baimę – erekcijos sutrikimus
- Beatos Nicholson cukinijų ir obuolių uogienė

Trečia, visi įvykiai tikri, tik nutiko skirtingu laiku, tačiau nuoširdžiai linkiu jums visa tai patirti per vieną nerealių atostogų Kretoje savaitę!

Trečiadienis

Tiksliau – be dešimties minučių ketvirtadienis. Kompanijos „Ryanair“ tiesioginių skrydžių lėktuvai iš Vilniaus į Kretą, Chanijos oro uostą, jau antrą sezoną atvyksta paskutinėmis trečiadienio minutėmis, apie 23.50 val. Atsidūręs ant lėktuvo trapo pajuntu malonią vidurnakčio šilumą. Ir kvapą – įkaitusios žemės, išdžiuvusių žolynų (čiobrelių, raudonėlių, anyžių) bei ožkų ir avių vilnos mišinį (šis lydės visą kelionę). Šįsyk dviese su gyvenimo drauge Jurgita nusprendėme apsukti ratą aplink Kretos vakaruose esančius Lefka Orio kalnus (Lefka Ori, išvertus iš graikų kalbos, – Baltieji kalnai).

Be savų ratų Kretoje kur nori nenuvažiuosi, juo labiau – kur nori nesustosi pasimėgauti vienu ar kitu vaizdu. Žinodami šią taisyklę iš anksto pasirūpinome, kad oro uoste jau lauktų visai savaitei išnuomotas automobilis. Viešbutį pirmajai nakvynei Chanijoje taip pat užsakiau internetu. Miesto centre (tik ne ten, kur jau esu buvęs) – kad vėl iš naujo galėčiau susipažinti su XIII–XV a. menančiu venecijietiškos architektūros paminklu. Juk visa Chanija – tai mažoji Venecija.

Dėl kitų nakvynės vietų nė kiek nesijaudinu, nes Kretoje praktiškai bet kuriame kaime, net mažesniame už Siesikus, rasi, kur pavalgyti ir kur pernakvoti. Ir kiekvienos nakvynės paieška – tai mažas nuotykis su staigmenomis.

Ketvirtadienis

Pusryčiams kretiečiai geria stiprią graikišką kavą ir valgo pitas. Šios kepamos iš vienalytės arba sluoksniuotos tešlos, yra su įvairiais įdarais: varškę primenančiu sūriu, feta, dešrelėmis, obuoliais, špinatais, kalnų žolelėmis ir pan. Mudviem užtenka trijų, kad sočiai prisikirstume ir nuspręstume, jog šiandieną skirsime paplūdimiams. Juk nebėgsi pirmą atostogų dieną į kalnus!

Balas (Bálos) yra neabejotinai vienas gražiausių Kretos paplūdimių, ne veltui į jį per savo medaus mėnesį jachta buvo atplaukusi karališkoji pora – princas Charlesas ir princesė Diana. Tik iki jo reikia arba kratytis uolėtu vieškeliu rizikuojant sugadinti automobilį, arba plaukti iš Kisamo (Kīssamos) uosto – ten rengiamos dienos ekskursijos. Kadangi nė viena perspektyva nevilioja, pasirenkame lengvai automobiliu pasiekiamą Falasarno (Falásarnos) paplūdimį. Jo smėlis irgi rožinis kaip Balo, rožinės net jūros išmestos smulkios kriauklelės. Šalia yra istorinė vietovė – IV amžių pr. Kr. menantys Falasarno uostamiesčio griuvėsiai su gerai išsilaikiusiomis akmeninėmis maudyklomis. Paplūdimio nepuošia tik daugybė šiltnamių, bet kai žiūri į jūrą, jų nematai.

Įdienojus ant įkaitusio smėlio gulėti per karšta, todėl traukiame į kitą paplūdimį – Elafoniso (Elafónisos): jis neseniai pateko į portalo TripAdvisor.com pasaulio geriausiųjų 25-etuką. Šio link vakarine Kretos pakrante vingiuojantis kelias – vienas įspūdingiausių saloje, nes važiuoji skardžio, esančio apie 300 m virš jūros lygio, kraštu, o nuo čia atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į jūrą. Kartą, važiuodami šia kryptimi, matėme nevaldomo baimės priepuolio ištiktą moterį – jai atrodė, kad automobilis nugarmės žemyn. Tad pasakodami apie kelią į Elafonisą visada priduriame: „Ne silpnų nervų žmonėms.“

Elafonisas nuvilia. Taip, rožinio smėlio paplūdimys nuo kalno atrodo įspūdingai, bet nusileidęs patenki į tokią poilsiautojų minią, kad norisi kuo greičiau iš ten bėgti. Viena laimė, kad yra kur: paėjus apie pusantro kilometro į rytus puikuojasi tokio pat balto smėlio paplūdimys Kedrodasas (Kedrodásos). Jame augančių eglūnų pavėsis – vienas malonumas. Pasigailime, kad neturime palapinės – čia galėtume ir pernakvoti, bet... Pakylame iki Kefalio (Kefáli) kaimo ir nakvynę randame pas kaimo mokytoją. Šis, vos išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, nusiveda prie žemėlapio ir parodo, jog žino, kur yra ta maža Europos valstybė.

Penktadienis

Pusryčiaujame gretimo kaimelio tavernoje. Čia gaunu tirščiausio, kokio tik esu valgęs, jogurto. Užeigos savininkas pavaišina iš vynuogių varoma rakija. Šio gėrimo po pusryčių siūloma, matyt, tik šiame kaime! Visur kitur įprasta – po pietų ar vakarienės. Iš čia sukame į Paleochorą (Paleóchora) – atokiausią Kretos kurortą, įsikūrusį ant kyšulio. Jame yra du dideli skirtingi paplūdimiai: vakaruose – seklus smėlio, rytuose – gilus akmenų. Paleóchora žavi hipsterių dvasia, ši ypač juntama ilgiau pagyvenus. Dėl nakvynės vietos abejonių nekyla – ne vieną kartą esame apsistoję prie vienintelio vegetariško kurorte restorano „Third Eye“ (graikiškai „Trito Mati“) nuomojamuose kambariuose.

Apetitui sužadinti nusprendžiame pėsčiomis leistis į Anidrio (Ànidri) kaimą, o iš jo kalnų tarpekliu nusileisti iki Jaliskario (Gialiskári) paplūdimio. Kelio – apie 10 km. Neprailgsta, nes pakeliui – įspūdingi vaizdai, bet prakaitas žliaugia, todėl tyras jūros vanduo Jaliskaryje tampa didžiausiu apdovanojimu už nueitą kelią. Beje, paplūdimys pusiau laukinis, tačiau jame, tarp uolų, veikia... miniatiūrinis SPA ir grožio salonas!

Vakarieniauti, be abejo, grįžtame į „Third Eye“, o maistą virškiname Paleochoro kino teatre po atviru dangumi. Čia sienas atstoja bambukinės nendrės, galima rūkyti, tarp kėdžių nesidrovėdamos užšokti žiūrovams ant kelių bėgioja katės. Vidury filmo būna pertrauka, per ją gali ko nors įsigyti šalia esančiame bare, o svarbiausia – čia vienintelė Kretoje vieta, kur kartą per savaitę rodoma saloje 1964-aisiais filmuota juosta „Graikas Zorba“.

Šeštadienis

Gana maudynių! Šią dieną važiuosime per Lefka Orio kalnus. Pirmas sustojimas – Azogiro (Azogirés) kaimas. Kavinė „Alfa“ vilioja mamos Sofios omletu ir gausia istorinių nuotraukų galerija. Čia sužinome apie pėsčiųjų taką iki Anidrio (Ànidri) kaimo, aukščiau esančią ir giliai į kalną grimztančią 99 šventųjų olą ir Ágii Patéreso vienuolyną. Iki pastarojo nuo kavinės – vos 5 min. kelio pėsčiomis per tankų mišką. Į šį norėtųsi atvežti kiekvieną skeptiką, murmantį, kad Kretoje trūksta žalumos.

Miškingas yra ir Agia Irinio (Àgia Irīni) tarpeklis, prie įėjimo į jį sustojame pasigrožėti šimtamečiais medžiais. Jau esame maždaug 600 m virš jūros lygio, bet, norint persiristi į kitą Baltųjų kalnų pusę, reikia pakilti dar tiek pat. Netrukus užgula ausis, perjunginėdamas pavaras tarp 1, 2, 3 suprantu, kodėl automobiliai su automatinėmis greičių dėžėmis Kretoje tokie nepopuliarūs. Pagaliau prieš akis atsiveria 1040 m aukštyje esantis Omalóso plokščiakalnis, pro jį kas rytą pravažiuoja šimtai turistų, ketinančių įveikti ilgiausią ir įspūdingiausią tarpeklį Europoje Samariją. 18 km juo pėsčiomis jau esu įveikęs. Rekomenduoju tai padaryti kiekvienam.

Traukdami Chanijos link, metame kelią dėl takelio – sukame į Mesklą, t. y. pro didžiulius apelsinų sodus traukiame atgal prie Baltųjų kalnų. Iš pradžių kylame, o paskui nusileidžiame iki sankryžos, šalia jos išvystame nuorodą „Dounias. Slow food“. Dar 15 minučių, ir mes – Drakonos (Drakóna) kaime, tavernoje „Dounias“, kurios šeimininkas Stelias pasiryžęs įgyvendinti kiekvieno gurmano svajonę: pavaišinti patiekalais iš vietoje užaugintų ir pagamintų produktų: daržovių, vaisių, sūrių, kiaušinių, mėsos, vyno! Perka jis tik miltus duonai kepti, o šios šviežios siūlo kiekvieną dieną.

Beje, visus patiekalus ruošia tik malkomis kūrenamose krosnyse. Stelio virtuvė ir jo propaguojama dieta verta atskiro straipsnio. Trumpai tariant, jis patiekia patį tikriausią kretietišką maistą.
Sotūs ir laimingi sukame Chanijos link Elefterios Venizeloso tarpeklio apačia. Tiems, kurie nesiryžta pereiti Samarija, reikia bent jau pravažiuoti šiuo tarp 100 m ir aukštesnių uolų besidriekiančiu tarpekliu.

Sekmadienis

Pabundame ne Chanijoje, o šalia Jorjúpolio (Georgioúpoli). Vakar nusprendėme į miestą nelįsti – pernakvoti kur nors arčiau paplūdimio ir tolesnio kelionės tikslo. Nuo Jorjúpolio į rytus driekiasi vienas didžiausių Kretos paplūdimių, bet rytinėms maudynėms pasirenkame ne jį, o esantį už kaimo uostuko: čia vanduo šaltesnis ir ne toks sūrus.

Išsimaudę tarsi šiek tiek pasūdytame ežere, neriame Baltųjų kalnų link – į Asī Goniá kaimą, garsėjantį ir lietuviams žinoma švente Jurginėmis: kasmet balandžio 23 d. čia šventinamos aplinkinių kaimų avys ir ožkos. Mums važiuojant visos pašventintosios tiesiog guli pakelėse, slepiasi šešėliuose, o pačios alkaniausios bando lipti į medžius sultingų lapų.

Nuo šio kaimo į pietus prasideda serpantinai – patys vingiuočiausi ir stačiausi Kretoje. Juos vainikuoja svaiginantis (tikrai ne silpnų nervų žmonėms) nusileidimas Frangokástelo forto link. Šį XIV a. pabaigoje pastatė salą valdę venecijiečiai gintis nuo vietos gyventojų sfakiečių. Nakvynės apsistojame netoliese esančioje Sfakijos sostinėje Chóra Sfakīon, viešbutuke „Mesohori“. Jo šeimininkas Giorgas šalia turi taverną. Troškinta aviena ir ožkiena čia – ideali!

Pirmadienis

Mane pažadina lyg upė čiurlenantis avių varpelių skambesys – kiekvieną rytą, vos pakilus saulei, jos Giorgo kviečiamos leidžiasi nuo kalno prie girdyklos. Tai kartu – ir priminimas mums pasirūpinti vandens atsargomis, juk visą dieną planuojame praleisti kalnuose.

Automobiliu kylame serpantinais iki Aradeno (Arádenos) kaimo. Jame neatsidursi nepervažiavęs per metalinį tiltą, po kuriuo – 138 m gylio praraja. Važiuojamoji tilto dalis primena medinius geležinkelio žuolius ir trata taip, kad skamba visos apylinkės. Aradenas tuštokas – nuo 1950-ųjų, tada šį regioną krėtė dviejų šeimų vendeta. Iš čia tarpekliu leidžiamės į sunkiai privažiuojamą Livanianos kaimą. Dar neseniai jame gyveno, kaip sakydavo sfakiečiai, viena senė ir du mulai. Senutė buvo prakutusi – turėjo kavinę. Kai lankiausi pas ją pirmą kartą, didžiavosi šaldytuvu, pilnu šalto alaus. Už butelį prašė trijų eurų. Dabar šios kavinės savininkas – hipsteris vokietis Tielmanas. Čia stovi jo iš tėvynės parsibogintas rožinės spalvos pianinas. Peržiūriu svečių knygas ir vėl nerandu nė vieno lietuviško įrašo – tik savąjį, paliktą prieš dvejus metus.

Grįžtame į Aradeną ir važiuojame į Anopolį gerti kalnų žolių arbatos bei valgyti su medumi patiekiamos sfakietiškos pitos – ant keptuvės kepamo miltinio papločio su varškės tipo avių sūrio įdaru. Galiausiai grįžtame į „Mesohori“. Mus pasitikęs Giorgas degančiu žvilgsniu klausia: „Ar norėsite rytoj kopti į Páchną?“

Antradienis

Į Páchną, aukščiausią Lefka Orio viršūnę, iš Anopolio reikia kopti apie 8 valandas, kelią sutrumpinti galima automobiliu (tik ne lengvuoju) pakilus iki Rousiés keteros. Tad Giorgo pasiūlymas pavėžėti keturiais ratais varomu pikapu net labai nudžiugina.

Du kretiečiai – Giorgas ir jo pusbrolis Stratis, anglas Keiras, austrė Ana ir mudu lietuviai pajudame dar neprašvitus (akivaizdžiai Giorgo avis šįryt girdys kas nors kitas). Kabinoje telpa tik merginos ir vairuotojas, mes trise kratomės sėdėdami ant maišų su kažkokiais gyvuliams skirtais pakratais. Per dvi valandas užpakaliai paskausta, bet viską atperka peizažai. Kai įpusėjame Lefka Orio kalnus, suprantu, kodėl jie taip pavadinti. Ne dėl sniego, neištirpstančio net vasarą, o dėl baltų uolienų.

Rousiés, irdamiesi per itin stiprų vėją, pasiekiame per pusantros valandos. Nuo viršūnės atsiveria stulbinantys vaizdai į visą vakarinę Kretą. Atrodo, kad jei oras būtų skaidresnis, matytum pietuose (už 300 km) esančius Afrikos krantus.

Įspūdžių vienai dienai – su kaupu. Lyg to dar būtų negana, nustebina ir mūsų šeimininkas. Grįždami atgal užsukame pas jo pusbrolį – 60-metį piemenį Nikosą. Apie 1500 m aukštyje vyrukas turi namelį ir prižiūri kelis šimtus avių. Pasirodo, jis paruošė mums pietus! Kieme ant stalo kaipmat atsiduria salotų, alyvuogių, troškintos avienos, sūrių – varškę primenančio ir brandinto avių. Tiesa, dar buvo gintarinės spalvos vyno. Daug vyno ir dainų: graikų, anglų, austrų, lietuvių liaudies. O daugiausia – sfakiečių sukilėlių.

Trečiadienis

Chaniją pasilikome desertui. Laiko turime nedaug – iki 15 val. (tada jau reikai būti oro uoste). Spėjame pasivaikščioti senamiesčio gatvelių labirintais, užsukti į kryžiaus formos turgų ir papietauti šalia uosto esančioje žuvų bei jūrų gėrybių tavernoje.

Išvažiuoti visai nesinori, bet žinome, kad dar grįšim. Ir ne savaitei ar mėnesiui, o keleriems metams, kad daugiau apie Kretą galėtume papasakoti tiems, kurie ją įsimyli. Pirmą žingsnį šia linkme jau žengiau. Užsukite į facebook.com/manoKreta: skaitykite, žiūrėkite, klauskite – pasistengsiu kiekvienam padėti atrasti savo Kretą.

KO PARAGAUTI?

• Mėsos mėgėjams – aviena ir/arba ožkiena. Ji Kretoje neturi jokio specifinio kvapo! Ypač vertinami ant žarijų kepti šonkauliukai (paidákia) ir raudoname padaže troškinta mėsa (jachnī). Taip pat dėmesio verta troškinta triušiena (kunéli stifádo).
• Žuvų gerbėjams – kardžuvės (su raudonu padažu arba tiesiog karpačas) ir smulkios žuvelės: ančiuviai, sardinės... Jūrų gėrybių mėgėjus ypač turėtų džiuginti švieži – tik švieži, o ne šaldyti! – aštuonkojai ir kalmarai.
• Sūrių mėgėjams – kelių rūšių feta (ji rūšiuojama pagal minkštumą ir birumą), brandinti ožkų arba avių (graviéra bei kefalótiri), taip varškę primanantys ožkų ir avių sūriai (anthótyro ir mizītra). Prieš perkant būtina paragauti! O tavernoje verta užsisakyti keptuvėje kepto sūrio (tirī saganáki).
• Vegetarams – cukinijų kotletukai (kalokithokeftédes), avinžirnių užtepėlė (fáva), baklažanų užtepėlė (melinzanosaláta), ryžiais įdaryti marinuoti vynuogių lapai (dolmádes), virtos kalnų žolelės ir, aišku, graikiškos salotos (šias vietiniai vadina kaimietiškomis).
• Smaližiams – įkaitintame aliejuje verdamos mielinės tešlos spurgytės, patiekiamos pasaldintos medumi, cukraus sirupu arba jų mišiniu ir apibarstytos cinamonu (lukumádes). Beje, tai – naktipiečiai! Šių spurgyčių kepyklos dažnai atidaromos tik dešimtą vakaro.

KĄ SUPRASTI IR KO NERODYTI

• Žodį „né“, jei tarsite tvirtai raidę e, graikai supras kaip „taip“.
• Žodis „óchi“ reiškia „ne“, bet Kretoje jis dažnai keičiamas trumpiniu „oi“, o dar dažniau – tiesiog gestu: kilstelint galvą ir caktelint liežuviu.
• „Jásas“ reiškia „sveiki“, „kaliméra“ – „geros dienos“ (sakoma rytais), „kalinīchta“ – „labanakt“ (sakoma einant miegoti), „efcharistó“ – „ačiū“, „parakaló“ – „prašom“, „jámas“ – „į sveikatą“ (bet netinka sakyti nusičiaudėjus), „nóstimo“ – „skanu“. Žinodami bent tiek graikiškų žodžių, su kretiečiais bendrausite visiškai kitaip.
• Jei parodysite metimo gestą – staiga mesite kumštį ištiesdama pirštus į priekį, tai reikš, kad pasiuntėte pašnekovą po velnių.
• Visų amerikiečių mėgstamą dviejų pirštų – smiliaus ir nykščio – kombinaciją, reiškiančią „o‘key“ (viskas gerai), graikai supranta kaip pasiūlymą užsiimti analiniu seksu. Vyrams toks gestas – didžiulis įžeidimas.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!