Būti masajų genties moterimi: nenoriu, kad dar nors vienai mergaitei reiktų patirti tai, ką patyriau aš

Spalvoti masajų apdarai ir margi papuošalai slepia tamsias genties gyvenimo dėmes. Ką tenka išgyventi masajų moterims, pasakoja kelias savaites Kenijoje praleidusi žurnalistė Berta Tilmantaitė.

„Nenoriu, kad dar nors vienai mergaitei reiktų patirti tai, ką patyriau aš“, – sako Paulina Kinyarkuoo purtydama galvą. Pagal masajų tradicijas, ji, vos sulaukusi 11-os metų, buvo apipjaustyta, o po poros metų priverstinai ištekinta už į senelius tinkančio vyro. Šis ją prievartavo ir mušė. Po 12 metų (per tą laiką gimė 5 vaikai) Paulina nebeištvėrė – pabėgo iš namų. Pas savo šeimą eiti negalėjo, nes ši būtų grąžinusi pas vyrą, todėl atklydo į Naroką ir pradėjo naują gyvenimo etapą.

Moterų apipjaustymas Kenijoje uždraustas dar 2001-aisiais, tačiau šis ritualas iki šiol plačiai praktikuojamas visoje šalyje beveik visų čia gyvenančių genčių ir pogenčių. Neapipjaustyta mergina, pagal masajų tradicijas, netampa moterimi, laikoma nešvaria ir užtraukia negarbę savo šeimai, tokios niekas nenori vesti. Deja, apipjaustymas – tik vienas iš daugelio iššūkių, su kuriais tenka susidurti masajų moterims. „Ankstyvos priverstinės vedybos, ankstyvas gimdymas, jokio išsilavinimo, smurtas, prievarta, sudėtinga buitis...“ – vardija Paulina. Masajų vyrai pasaulyje garsėja drąsa. Kad tai įrodytų, jie, pagal tradicijas, turėdavo nužudyti liūtą. Ne mažiau narsos, jei nori išgyventi, turi turėti ir masajų moterys.

Moteris šešėlyje

Kylant saulei, Noolamala ir jos sūnus Melilao sėdi savo namelio Olooltoto kaimelyje virtuvėje. Čia, ant užkurto laužo, verda maistą. Pro suodinose sienose esančias skylutes į vidų veržiasi oras ir šviesa, o dūmai, išgraužę akis ir gerklę, sprunka į lauką. Pagal masajų papročius, moterys stato ir prižiūri namus, rūpinasi, kad visada būtų vandens, taigi turi atnešti jo iš artimiausios upės ar šulinio, gamina maistą, prižiūri vaikus.

Moterys, nors pasistato namus, maitina ir prižiūri šeimą, vis tiek yra antrame plane.

Po pusryčių kaimelio moterys – Noolamala, Naimodu ir kt. – bei mergaitės susirenka į būrį ir, sukrovusios asilams ant kuprų geltonas vandens talpyklas, pasileidžia upės link. Iš seno Naimodu mobiliojo telefono sklinda dainos, saulė kyla vis aukščiau, kaistantis oras maišosi su iš po asilų kanopomis rūkstančiomis dulkėmis.

Moterys smėlėtu šlaitu nusileidžia prie upės vingio ir įbrenda į rudą drumzliną vandenį.Tokį žmonės geria, naudoja maistui gaminti, nes kitas vandens šaltinis labai toli. Naimodu jau kelintą kartą leidžia tą pačią dainą, o pakeleivės pildydamos vandens talpyklas niūniuoja ir linguoja į taktą, atkartoja tradicinių masajų šokių judesius.

Svečius masajės pasitinka pasipuošusios, garsiai dainuodamos ir po truputį judėdamos turistų link. Vėliau prie jų prisijungia vyrai – dainuodami žemais gerkliniais balsais ir aukštai šokinėdami į viršų
Autoriaus nuotr.

Beje, šios genties moterys, nors ir stato namus, rūpinasi šeima, vis tiek yra antrame plane. „Vyrams jos ir vaikai – to paties lygmens. Moteris negali turėti jokios nuosavybės, – viskas priklauso vyrams. Negali reikšti savo nuomonės, – visus su šeima susijusius sprendimus priima vyrai, tėvai arba sūnūs“, – paaiškina Paulina. Ji dėvi tradicinius masajų papuošalus, didžiuojasi savo kilme, tačiau mano, kad bendruomenei būtina keistis.

Net maistas masajų moterims dažnai tenka prastesnis nei vyrams. Kol šie mėgaujasi riebia paskersto gyvūno mėsa, dailiajai lyčiai atiduodami vidaus organai. Ir skųstis jos negali, nes tuoj pat sulauktų antausio. Moteris, kurios kalba apie problemas šeimoje ar bendruomenėje, masajai muša. „Muša lazdomis, dažniausiai tiesiai per galvą, o vėliau slaugo ir rūpinasi, kol šios pasveiksta“, – paaiškina Naroke sutiktas jaunuolis Stanley. Iš ramaus ir net lengvabūdiško tono aišku, kad smurtas masajų šeimose – normalus ir priimtinas dalykas. „O kaip kitaip paaiškinsi moteriai, ką ir kaip ji turi daryti? Kaip sukontroliuosi, jei ims kelti balsą ir ko nors reikalauti?“

Dauguma moterų taip ir gyvena priespaudoje, kęsdamos nuolatinį smurtą, seksualinę prievartą, žeminimą, ir nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. O štai Paulina neapsikentusi pasielgė kitaip. Iš namų į Naroką pabėgusi moteris turėjo tik tradicinę masajų skraistę (yuka), miegodavo gatvėse, ieškodavo maisto, prašydavo išmaldos. Kartą, gavusi 500 šilingų (beveik 5 eurus), nusipirko kukurūzų, juos perpardavė ir šiek tiek užsidirbo. Šitaip Paulina pamažu išlipo iš skurdo ir ne tik pati atsistojo ant kojų, bet ir pradėjo galvoti, kaip padėti kitoms savo gentainėms. Netrukus ėmė burti į krūvą moteris ir mergaites, aiškinti joms apie apipjaustymo žalą, skatinti mokytis, įgyti išsilavinimą ir bent šiek tiek nepriklausomybės nuo vyrų. Taip pat mokė užsidirbti perparduodant maisto produktus, ką darė ir pati.

Metams bėgant, Paulinos veikla peraugo į didelį judėjimą. Moteris išdrįso pasipriešinti tradicijoms ir dėl to sulaukė savo gentainių pasmerkimo. Ji vadinta prostitute, vedančia iš doros kelio masajų moteris ir mergaites, mokančia šias priešintis vyrų valiai. „Nekreipiau į tai dėmesio, žinojau, kad esu laisva, ko siekiu. Tai buvo svarbiausia“, – sako pašnekovė. Dabar ji bendruomenėje gerbiama ir dažnai visų vadinama mama.

Kol vyrai mėgaujasi riebia paskersto gyvūno mėsa, moterims atiduodami vidaus organai.

Paulina nuolat dalyvauja įvairiuose seminaruose, konferencijose, ne kartą yra gavusi tarptautinių organizacijų ir donorų finansavimą savo veiklai vykdyti. Jos dėka į mokyklas eina vis daugiau mergaičių.

Šiuo metu Paulinos vadovaujamoje organizacijoje „Enaitoti“ (ši oficialiai įregistruota prieš 20 metų) yra ne tik moterų, mergaičių, našlaičių, bet ir jaunų vyrų, mat vadovė suprato, kad, norint pakeisti dailiosios lyties padėtį masajų bendruomenėje, reikia įtraukti ir vyrus, juos edukuoti, keisti jų požiūrį bei nuostatas.

Paulina Kinyarkuoo su pasididžiavimu dėvi masajų papuošalus ir atvirai pasakoja apie gentyje egzistuojančias problemas
Autoriaus nuotr.

Šiuo metu po „Enaitoti“ sparnu esančioje Masajų jaunimo asociacijoje – keli šimtai berniukų ir jaunų vyrų. Jiems aiškinama apie netinkamą elgesį su moterimis, apipjaustymo žalą, abiejų lyčių lygybę ir daug kitų dalykų. Be to, Paulinai svarbu, kad jaunuoliai nesišlaistytų gatvėmis ir negirtuokliautų.

Pjūviu sužalotas moteriškumas

Nuo pat vaikystės masajų mergaitės auginamos būti moterimis – žmonomis ir mamomis, o berniukai – kariais. Kad būtų pasiruošusios vedyboms, mergaitės, dažnai net nesulaukusios paauglystės, yra apipjaustomos – joms išpjaunamas klitoris. Tai pažeidžia moterų teises, bet masajų bendruomenėje šis ritualas labai svarbus – reiškia mergaitės „išvalymą“, jos statuso bendruomenėje pasikeitimą. Apipjaustyta mergaitė tampa moterimi ir netrukus būna ištekinama už tėvo išrinkto vyro.

Apipjaustymu taip pat siekiama sustabdyti neištikimybę. Manoma, kad jei moteris nejaus lytinio pasitenkinimo, tai seksas jai taps nuobodus, ji nejaus fizinio potraukio ir neprasidės su kitais vyrais.

„Nežinojau, kas vyksta. Kelias dienas linksminomės, šokome – šventėme mano ir kitų mergaičių brandą, o paskui buvau apipjaustyta. Tai be galo žiaurus ir traumuojantis dalykas“, – prisimena Paulina. Kadangi apipjaustymo procesas labai skausmingas, mergaitę už kojų ir rankų laiko mama ir kitos kaimelio moterys. Kai kurios pririšamos. Ritualas vyksta tvarte arba lauke, už apipjaustymą atsakinga vyresnė kaimietė rankas nusiplauna pienu ir išpjauna mergaitės genitalijas kokiu nors aštriu įrankiu – peiliu ar šuke. Jokios sterilizacijos! „Prieš apipjaustymą mano kūnas buvo sveikas, oda minkšta, o po ceremonijos ji tapo šiurkšti ir grubi. Viskas paprastai lieka nepagydomai subjaurota“, – aiškina Paulina. Į atvirą žaizdą įmetama iš aplink dūzgiančių pagauta ir rankoje sutraiškyta musė, – taip palaiminama ką tik moterimi tapusi mergaitė. Dabar ji esą gali pradėti lytiškai santykiauti.

Kasdienė kelionė vandens į artimiausią upę – sunkus ir alinantis darbas. Moterys ir mergaitės nesiskundžia, keliaudamos ir semdamos vandenį, jos visos kartu dainuoja ir linguoja į taktą
Autoriaus nuotr.

Žaizda, kad nesuliptų, ištepama gyvulių taukais. Skausmas būna sunkiai pakeliamas, o kraujuojama itin gausiai. Apipjaustyta moteris, kad sustiprėtų, girdoma pienu ir galvijų krauju. „Kartais kraujavimo sustabdyti neįmanoma. Mergaitės nukraujuoja ir miršta“, – pasakoja Paulina susigraudinusi.

Kad būtų pasiruošusios vedyboms, mergaitės, dažnai net nesulaukusios paauglystės, apipjaustomos.

Apipjaustymu neva sprendžiant neištikimybės problemą, atsiranda daugybė kitų: lytiniai organai dažnai nesugyja, į žaizdą įsimeta infekcija, kūnas pradeda pūti. Dėl išpjauto klitorio dingsta lubrikacija, dėl to lytinė sueitis būna skausminga. Atsiranda problemų ir gimdant. Pavyzdžiui, dėl lubrikacijos trūkumo kūdikiui sunku išlįsti, todėl moters lytiniai organai perkerpami žirklėmis. Būna, kad kūdikis miršta nespėjęs gimti, o moteris gali mirtinai nukraujuoti.

Apipjaustymas ne tik subjauroja lytinius organus, bet palieka ir gilų emocinį randą. Paulina ir jos organizacija „Enaitoti“ skatina mergaites atsisakyti apipjaustymo ir vietoj ankstyvos santuokos rinktis išsilavinimą. Deja, pasirinkimas nuo pačių mergaičių dažniausiai nepriklauso. Jis yra tėvų rankose. Ištekindamas dukrą, tėvas iš jos vyro gauna gyvulių, todėl stengiasi viską atlikti taip, kad dukra būtų kuo greičiau pasirengusi santuokai ir tinkama vyrui.

Organizacijos „Enaitoti“ narė 20-metė Lucy Kerau atsisakė būti apipjaustyta, todėl jos, kaip ir daugumos kitų nepaklususių mergaičių, išsižadėjo šeima. Neapipjaustytosios gyvena bendruomenės paribyje, negali dalyvauti šventiniuose ritualuose, su jomis nebendraujama, jos negerbiamos. Jų nepripažįsta net dauguma moterų, kurios pačios patyrė apipjaustymo kančias, ankstyvą santuoką, prievartą, smurtą ir sudėtingas gyvenimo sąlygas. Visos kalbintos dailiosios lyties atstovės apipjaustymą įvardija kaip žiaurų, traumuojantį išgyvenimą, tačiau savo dukrų nuo jo neapsaugo. „Motinų ir kitų bendruomenės narių vaidmuo apipjaustymo ceremonijoje yra padėti mergaitėms jį išgyventi. Atsisakyti dalyvauti šiame procese moterys bijo dėl vyrų“, – paaiškina Paulina.

Vandenį į kaimelį moterys neša pačios arba į pagalbą pasitelkusios asilus. Šį darbą jos stengiasi atlikti kuo anksčiau, kad išvengtų kaitrios saulės
Autoriaus nuotr.

Kadangi Kenijoje mergaičių apipjaustymo ritualas draudžiamas, jis dažniausiai vyksta slapta, o mergaitės apipjaustomos vis jaunesnės – net sulaukusios vos penkerių. Masajai nuo senų laikų tiki, kad neapipjaustyta mergaitė pasmerkta mirti, o jei ji pastodavo, esą užtraukdavo prakeiksmą visai bendruomenei.

„Mes visos – apipjaustytos ar ne – moterys. Kartais masajų vyrai susituokia su baltosiomis, o juk jos nėra apipjaustytos, ir nieko bloga nenutinka, jie susilaukia vaikų. Tai matydami žmonės po truputį ima galvoti kitaip, keisti savo įsitikinimus“, – džiaugiasi Paulina.

Trys mamos

Moters neištikimybė savo vieninteliam vyrui masajų bendruomenėje smerkiama, tačiau patys vyrai gali vesti kelias moteris, jiems leidžiama daugpatystė.

31-erių Josephas Kesui Kudate, vyriausias sūnus šeimoje, turi 28 brolius ir seseris. Jo tėvas Wuantai Kudate yra vedęs tris moteris. „Vyro turtas masajų kultūroje skaičiuojamas pagal tai, kiek gyvulių ir vaikų jis turi“, – paaiškina Jospehas leisdamas suprasti, kad jo tėvas – gana turtingas žmogus. Tiesa, kuklūs moliniai nameliai atokiame kaime neatrodo kaip turtingo žmogaus.

Kiek žmonų gali vesti vyras, priklauso nuo to, kiek gyvulių jis turi. Wuantai jaunystėje buvo sužeistas, kai vogė gyvulius iš kito kaimo. Iki šiol raišuoja, vaikšto pasiremdamas lazda, tačiau tai nesutrukdė jam įsigyti didžiulės gyvulių bandos, vestis tris moteris ir susilaukti net 29 vaikų.
„Visos tėvo žmonos man – kaip mamos, visas turiu mylėti vienodai“, – atsako Josephas paklaustas apie santykius su savo biologine mama ir kitomis tėvo žmonomis. Vieno vyro žmonos taip pat dažnai gerai sutaria, viena kitai padeda. Kiekviena moteris pasistato namą ir gyvena jame su savo vaikais, o vyras gali ateiti čia pavalgyti ar praleisti nakties.

Vaikams, ypač mergaitėms, negalima būti name, kai grįžta tėvas. Vyrui įėjus pro duris, mažieji skuodžia laukan. Tokios taisyklės neva turi apsaugoti nuo seksualinės prievartos. Tėvai ir vaikai tarpusavyje mažai kalba, niekada kartu nevalgo ir neleidžia laiko. Atžalomis rūpinasi mamos ir močiutės, tačiau sprendimus dėl jų ateities priima tėvai ir kiti kaimo vyrai.

Nors gyvenimas su vyru gali būti nelengvas, dar daugiau problemų ir rūpesčių atsiranda moteriai tapus našle. Maistu šeimai rūpinasi vyras, jis prižiūri ir gyvulius, juos gano, perka, parduoda. Taigi šiam mirus, šeima susiduria su papildomais sunkumais – kur gauti maisto, kaip pasirūpinti gyvuliais...

Antrą kartą ištekėti masajų kultūroje negalima. Rūpintis šeima, tėvui mirus, turi vyriausias sūnus. Kartais mirusiojo broliai prisiima atsakomybę už šio šeimą ir padeda našlei, bet dažnai pagalbos sulaukiama mažai. „Mano vyro broliai apsimetė, kad rūpinasi manimi, tačiau iš tikrųjų perėmė mūsų žemę ir išpardavė mūsų gyvulius norėdami pasipelnyti ir gauti naudos savo šeimoms“, – pasakoja viena seniausių Olooltoto kaimelio gyventojų 80-metė Narikunkera Lepet. Ji vyrą prarado, kai vaikai dar buvo maži. O vaikai, augantys be tėvo, masajų bendruomenėje sulaukia patyčių, yra diskriminuojami, mušami ir išnaudojami kitų kaimo vyrų. Šeima be vyro ir tėvo laikoma nevisaverte.
Narikunkera išgyveno sunkius laikus, išmaitinti šeimą jai padėjo vyriausias sūnus Teisas. Jie taip pat sulaukė pagalbos iš kai kurių bendruomenės narių. Surinkus pakankamai pinigų, jauniausias sūnus Evansas buvo išleistas į mokslus. Jis baigė universitetą, dabar yra šeimos ir viso kaimelio viltis. Vos gavęs pinigų, Evansas perką ožką ar karvę, kad pradžiugintų mamą. Gyvuliai masajų kultūroje – tarsi bankas. Gerai prižiūrėtą prireikus galima parduoti už didesnę sumą, nei pirkai, ir taip užsidirbti.

„Dabar, kai jau visai pasenau, esu kaip katė, priklausoma nuo sūnų ir aplinkinių žmonių“, – sako Narikunkera. Kas vakarą į jos namus miegoti atbėga penki anūkai. Moteris sako meldžianti Dievą permainų bendruomenėje, kad jos atžaloms netektų išgyventi to, ką pati patyrė. Narikunkera tikisi, kad visi jos anūkai gaus išsilavinimą ir susikurs geresnį gyvenimą.

Lėti pokyčiai

Vis daugiau vietinių ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, tarp jų – ir Paulinos vadovaujama „Enaitoti“, siekia šviesti masajų gentį, keisti žalingas tradicijas. Masajai nuo seno tiki deivę Enkai, ši yra viskas aplinkui – oras, vanduo, žemė, miškas. Masajai ilgai stengėsi atsilaikyti prieš krikščionybę, tačiau ji vis plačiau sklinda tarp genties narių. Vaikams duodami krikščioniški vardai, jie lanko krikščioniškas mokyklas, perima tradicijas ir pasaulėžiūrą. Krikščionybė, nors dėl jos gali išnykti kai kurios genties tradicijos, turi ir teigiamos įtakos masajų, ypač moterų, gyvenime – moko priimti žmogaus kūną tokį, kokį sukūrė Dievas, todėl apipjaustyti nereikia. Taip pat – kad vyrai ir moterys yra lygūs, turi tokias pačias teises, privalo gerbti vieni kitus. Berniukai ir mergaitės turi turėti vienodas galimybes eiti į mokyklą, įgyti išsilavinimą ir dirbti. Būtent krikščionybė ir misionieriai pirmieji pradėjo kovą su apipjaustymo ritualu. Šio krikščionybę priėmę masajai atsisako, nebegeria gyvulių kraujo ir nebevykdo kitų ritualų.

Vyrams ir berniukams vakare parginus gyvulius namo, šiuos aptvaruose pasitinka moterys ir iš karto skuba pamelžti. Šviežią pieną masajai naudoja vietoj vandens arbatai ruošti
Autoriaus nuotr.

Išsilavinimą įgijusios masajų moterys įgyja ir pasitikėjimo savimi, galios kontroliuoti savo gyvenimą. Paulinos vadovaujama organizacija „Enaitoti“ auga, šiuo metu veikia maždaug pusėje Naroko apskrities. Į jos veiklą įtraukiamos moterys ir iš atokiausių kaimelių, įsikūrusių Masai Maros nacionalinio parko prieigose.

Susivienijusios moterys padeda viena kitai ir viena iš kitos mokosi. Vienas „Enaitoti“ inicijuotų projektų „Karuselė“ – tai mikrobankininkystės modelis, padedantis moterims užsidirbti ir sutaupyti. Moterys sudeda turimus pinigus į vieną krūvą, iš šios neturinčiosios pajamų gali pasiskolinti, investuoti, o vėliau uždirbusios – grąžinti ir paskolinti kitoms. Taip ne tik sutaupoma nemažai pinigų, mokomasi investuoti, bet ir uždirbama iš palūkanų.

Paulina taip pat inicijavo kiosko Naroke atidarymą. Jame organizacijos moterys prekiauja savo rankomis iš karoliukų padarytais tradiciniais masajų papuošalais. „Visos be išimties šios genties dailiosios lyties atstovės žino, kaip gaminti tradicinius papuošalus, todėl joms tai – vienas lengviausių būdų užsidirbti“, – sako Paulina.

Be to, organizacija teikia medicininę pagalbą apipjaustytoms mergaitėms, visada palaiko ir padeda toms, kurios atsisako šio ritualo. Paulina šviečia, moko ne tik jaunas mergaites, bet ir vyresnes moteris, kad šios apsaugotų savo dukras nuo apipjaustymo ir įkalbėtų vyrus išleisti jas į mokslus.
Pokyčiai masajų bendruomenėje neišvengiami, tačiau svarbu atrasti balansą – išsaugoti tai, kas būtina, ir pakeisti, kas žalinga. „Išsilavinimas – kelias į progresą ir kultūros išsaugojimą“, – įsitikinusi Paulina.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis