Šimtametės Joninių paslaptys: kokių tradicijų bei papročių nereikėtų praleisti

Šiandien sutems trumpiausia metų naktis, apipinta magija ir prietarais, tačiau retas žinome apie ją kažką daugiau nei paparčio žiedo paieškos. Saulėgrįžos šventė turi daugybę gražių tradicijų, kurios išliko gajos dar iki šių dienų. Joninės paskelbtos nacionaline švente, tačiau burtus į šoną nustumė triukšmingi koncertai. Jeigu norėtumėte grįžti prie tradicinio šios šventės minėjimo, štai jums keletas pasiūlymų.

Jau nuo XIV amžiaus lietuviai suteikė Rasų šventei mistišką reikšmę, kuri apsikrikštijus buvo susieta su Šv. Jono Krikštytojo gimimu bei pavadina Joninėmis. Tam, kad sužinotų bent menkiausią teisybę apie ateitį, žmonės griebdavosi įvairiausio plauko būrimų. Saulėgrįžos šventėje apeigos buvo atliekamos trejopai: su vandeniu, ugnimi ir augalais.

Joninių išvakarėse žolininkės iki šiol keliauja į laukus prisirinkti vaistinių žolelių. Tikima, jog surinktos šiąnakt jos turės magiškų galių ir padės pasveikti. Jaunos merginos skabydavo ramunių žiedus ir ieškodavo poriniu žiedlapių skaičiumi pasipuošusio žiedo, reiškiančio meilę. Žiedų dar nespėjusios sumainyti merginos rengdavosi balto lino drabužiais ir pindavo vainikus iš devynių arba dvylikos sirtingų žolių, kuriais puošdavosi pačios arba dabindavo namus.

Tikėta, jog ugnis simbolizuoja moralinį apsivalymą, tad šalia laužo buvo išsakomos svajonės, lūkesčiai, ateities viltys, kurios turėtų išsipildyti.

Vyrai savo ruožtu puošdavosi pindami vainikus iš ąžuolio šakelių. Sulaukus nakties vainikai būdavo leidžiami į upę su degančiomis žvakelėmis. Iki šiol tikima, jog susitikę du vainikai reikš jų savininkų draugystę, o gal net vestuves.

Joninių naktį švariu vandeniu užgesinama senoji ugnis ir užkuriama nauja. Prie laužų susirenka būriai žmonių, pasiruošusių šokti per liepsnojantį laužą. Vieni tai darydavo dėl noro išsiaiškinti, ar jų šiemet laukia vestuvės, o kiti – dėl sveikatos. Prie laužo žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Tikėta, jog ugnis simbolizuoja moralinį apsivalymą, tad šalia laužo buvo išsakomos svajonės, lūkesčiai, ateities viltys, kurios turėtų išsipildyti.

Protėviai manė, jog kuo labiau laužas apšvies laukus, tuo gausesnis bus rudenį derlius, dėl to kiekvienais metais žmonės stengdavosi kurti vis didesnias laužavietes. Su deglais būdavo lankomi ir javai, deginamos šiaudinės baidyklės, o laužų pelenai išbarstomi po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių nuo raganų.

Rytinė rasa iki šiol laikoma gyvybės simboliu. Kuo didesnė ji bus šventės rytmetį, tuo gausesnio derliaus galima tikėtis rudenį. Ji taip pat turi gydomųjų galių, tad rasa rytmetį nusiprausęs žmogus jausis žvalesnis, o jo veidas taps skaistus. Protėviai rasa prausė ir ligonius, tikėdami, jog ši suteiks jiems sveikatos ir padės pasveikti.

Oras per Jonines taip pat pranašiškas. Krituliai reiškia per Kalėdas laukiantį sniegą ir pūgas, o jeigu naktis debesuota – didžiosios metų šventės bus šaltos, vėjuotos ir lietingos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis