Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Spektaklio „Autonomija“ aktoriai apie režisierių ir vaidmenis

Kovo 9 ir 10 dienomis Jaunimo teatre įvyks pirmoji pavasario premjera – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Autonomija“.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinis vengrų teatro režisierius Árpádas Schillingas sugrįžta į lietuvių teatrą po įsimintino pastatymo „Didis blogis“ (LNDT, 2015). Schillingo naujo spektaklio centre – autonomijos tema. Ar būdami laisvi esame autonomiški?

Laura Vansevičienė

Spektaklis „Autonomija“ kuriamas pagal scenarijų, gimusį repeticijų procese bendradarbiaujant visiems spektaklio kūrėjams. Spektaklio dramaturgiją Árpádui Schillingui padeda kurti režisieriaus meninė bendraautorė Ildikó Gáspár. Ši savo gimtojoje šalyje žinoma kūrėja pastaraisiais metais buvo įvertinta už dramaturgo darbą spektakliuose „Peras Giuntas“ ir „Amfitrionas“. Gáspár eksperimentuoja su įvairiomis dramaturginio pasakojimo formomis. Tai jaučiama ir spektaklyje „Autonomija“, kuriame pasitelkiami aktorių pasakojimai bei naudojami skirtingi pasakojimo laikai.

Spektaklio akimirkos:

Režisieriui taip pat talkina kompozitorius Gintaras Sodeika, daugiausia šiame spektaklyje kuriantis muziką iš aktorių balsų. „Autonomijoje“ susitinka labai skirtingi skirtingų kartų aktoriai: Kristina Andrejauskaitė, Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Ina Kartašova, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Rugilė Latvėnaitė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė.

Laura Vansevičienė

Prasidėjus spektaklio repeticijoms vasarį aktoriai mažai žinojo apie savo būsimus vaidmenis. Darbas prasidėjo, anot paties Schillingo, nuo „nulinės būsenos“. Iki repeticijų pradžios režisierius rinko medžiagą apie Lietuvos istoriją ir dabartį, domėjosi specifinėmis mūsų valstybės problemomis. Repeticijų pradžioje, per susitikimus su aktoriais, Schillingas kartu su savo dramaturge toliau kaupė medžiagą būsimo spektaklio istorijai ir personažams. Aktoriai daug improvizuodavo jiems pasiūlytomis temomis. Aktorių pasakojimai, jų pasiūlytos idėjos atsispindi ir spektaklio personažų varduose, - jie sutampa su pačių aktorių vardais. Tačiau tai nereiškia, kad aktoriai spektaklyje tapatinsis su personažais. Kai kam iš jų toks kūrybinis metodas jau buvo pažįstamas iš ankstesnio darbo su Schillingu. Bet daugumai jis buvo naujas ir neįprastas.

Artėjant spektaklio „Autonomija“ premjerai pakalbinome aktorius apie jų patirtis.

Valentinas Masalskis

Laura Vansevičienė

Apie režisierių

Su Árpádu dirbu jau antrame darbe. Tai, kaip jis bendrauja, yra būdinga visiems didiems menininkams, kurie sunaikina savo egoizmą, nekuria dirbtinos distancijos tarp savęs, kaip režisieriaus, ir aktoriaus. Árpádas kiekvieną kartą primena, kad mes kuriam kartu. Bet, atėjęs iki tam tikro etapo, jis viską perima į savo rankas. Nes jam reika suvaldyti temos ir dramaturgijos formas. Árpádas ieško begalinės tiesos scenoje. Režisierius visuomet yra labai stipriai psichologiškai pasiruošęs. Jis turi daug intelektualumo, bet ir žvėriškumo, gaivalo, fanatizmo, azarto, moka greitai persimesti į bet kokią situaciją. Beje, tokio socialaus žmogaus, kuris taip rūpintųsi silpnesniojo problemomis, aš nelabai kada esu sutikęs per savo gyvenimą.

Apie kuriamą vaidmenį

Mano kuriamas personažas – šeimos galva, Valentinas. Jis – senas, daug pasiekęs verslo žmogus, turintis labai savotišką supratimą apie laisvę, tiesą, darbą. Jame daug demagogijos, sofistikos. Valentinas mano, kad taip daryti gali visi, ir iš visų to reikalauja. Neatitinkančius jo standartų žmones jis labai greitai nurašo. Ir tai gali būti net jo paties vaikai. Šis žmogus laiko ir riša kartu visą šeimą, visus juos yra priglaudęs. O šią šeimą supa daug paslapčių ir melagysčių. Didelė šeima išgyvena dekadansą, jos nariai, kaip ir pats Valentinas, nesusitvarko su savo praeitimi.

Janina Matekonytė

Apie režisierių

Kai prasidėjo repeticijos, iš pat pradžių man padarė įspūdį režisieriaus darbas per labai paprastus sceninius procesus. Dominavo daugiau ne vaidyba, o buvimas. Iš tiesų tai nėra labai lengva ir įprasta: ne vaidinti, ne kurti personažą, o tiesiog būti scenoje. Man patinka, kad režisierius visuomet atlieka labai gilią analizę. Kiekvienos scenos, kiekvieno atėjimo... Aktoriui jis moka sukurti labai stiprų psichologinį pamušalą.

Apie kuriamą vaidmenį

Matant visą spektaklio istoriją, mane labai šokiravo, kodėl kas nors galėtų trokšti artimo žmogaus mirties… Kiek reikėtų turėti nuoskaudų… Manau, kad tai yra ribinė situacija. Dabar jau aš suprantu, kiek daug ribinių situacijų turi tas mano kuriamas personažas. Man labai patinka, kad režisierius eina labai paprastu keliu, žmogišku. Vaidmuo vis tiek kuriamas nuo savęs, todėl savęs, kaip asmenybės, viso kūrimo proceso metu nepametu.

Andrius Bialobžeskis

Laura Vansevičienė

Apie režisierių

Tai – visiškai nauja patirtis. Jis apskritai yra pirmas užsienio režisierius, su kuriuo aš dirbu. Režisierius palieka visiškai kitokį įspūdį, nei mes esame įpratę dirbti. Jis labai atviras ir žmogiškas, moka sukurti pozityvią atmosferą, visus užkrečia savo energija. Mes juk įpratę būti teatro dalimi, o čia paliekama labai daug laisvės kūrybai. Tai tarsi koks tramplynas į praeitį, į studijų metus. Tik dabar visa tai susipina su užgyventa patirtimi. Árpádo kuriama pozityvi atmosfera labai atpalaiduoja, todėl atsiranda pasitikėjimas ir juo, kaip kūrėju, ir savimi, kaip aktoriumi.

Apie kuriamą vaidmenį

Mano personažas išsirutuliojo labai savotiškai. Matyt, režisierius visą istoriją, arba bent jau jos struktūrą, žinojo labai tiksliai. Esu vienas iš Valentino sūnų, Andrius, su nelabai nusisekusiu gyvenimu ir nelabai nusisekusia karjera. Vidutiniškai pilkas žmogus. Bet į jį galima gilintis, šį žmogų galima išlukštenti, tarsi iš kokio kiaukuto, visai nepriklausomai nuo karjeros laiptelio ar vadinamosios sėkmės. O juk šie žodžiai mūsų laikais yra ypatingai akcentuojami. Mano kuriamas vaidmuo yra žmogus, labiau plaukiantis palei srovę. Bet jame labai įdomu surasti svajonių, prisiminimų, įvairių norų, kurie nebūtinai įmanomi įgyvendinti. Iš tikrųjų tai yra savotiška savianalizė. Man pats tokio žmogaus tipažas yra ganėtinai naujas.

Rugilė Latvėnaitė

Laura Vansevičienė

Apie režisierių

Pirmą kartą su Árpádu vasarą susitikome Klaipėdoje. Jis vedė dviejų savaičių profesines dirbtuves. Kartu nagrinėjome mūsų miesto problemas, atlikome įvairius tyrimus bei įvairias vaidybos užduotis, etiudus. Tad man šis darbas su Árpádu yra savotiškas pratęsimas to, ką darėme Klaipėdoje. Žinoma, visiškai kita tema ir kitomis aplinkybėmis. Galiu drąsiai sakyti, kad tai yra vienas geriausių ir maloniausių darbų, gera dirbti su šiuo režisieriumi. Beje, jis labai įdomiai mąsto, mane net stebina, kiek daug įvairių pusių ir krypčių režisierius sugeba pamatyti viename personaže. Taip pat įsimintina tai, kad visą laiką jauti nuolatinį skatinimą daryti, galvoti, siūlyti. Ir čia nėra jokios baimės.

Apie kuriamą vaidmenį

Aš esu Simo mergina, spektaklyje – taip pat Rugilė. Ji stabili, pakankamai atvira, nuoširdi sau, mėgsta lošti atviromis kortomis. Ji tvirtai stovi ant žemės. Rugilė ateina iš visiškai paprastos šeimos į šeimą, kurioje viskas didinga: namai, pinigai, šeimos istorija… Ji visą laiką bando suprasti, kaip veikia šita šeima, galima sakyti – sistema. Jos noras ir tikslas – ką nors šioje šeimoje pakeisti.

Simas Lunevičius

Laura Vansevičienė

Apie režisierių

Dirbti su tokio kalibro režisieriumi yra didžiulė dovana. Bendruomeniškumas ir darbas su šiuo režisieriumi prasideda nuo to, kad jis, atėjęs, iš karto sugriauna statusą. Jis sukuria bendrą kūrybinį kolektyvą. Árpádas niekada neprisiima režisieriaus statuso. Niekada nesijauti kaip atlikėjas. Jo požiūris į kolektyvą: „Aš atėjau kartu su jumis pagalvoti šia tema.“ Pirmiausia režisieriui yra labai svarbu, ką aktorius galvoja. Ir tik po to svarbu, ką aktorius veikia. Árpádas labai koncentruojasi į tai, kas vyksta aktoriaus viduje. Jis labai padeda ir palaiko. Įdomu stebėti, kaip režisierius mato, vertina situacijas: jei aš situaciją matau tik iš vieno kampo, tai Árpádas ją pamatys dar septyniais kampais ir pasirinks tą, kuris jam atrodo geriausias. Turbūt įdomiausia visame šitame procese yra tai, kad jis nesirūpina, ar žiūrovas iškart spektaklį supras, ar iškart supras situaciją, kurioje atsiduria aktoriai. Jis kaip tik kviečia žiūrovą pagalvoti: „Kas čia yra? Ko aš, kaip žiūrovas, nesuprantu?“

Apie kuriamą vaidmenį

Mano kuriamas personažas yra taip pat Simas, jis patiria susidūrimą su savimi. Tai yra žmogus, kuris nuo savęs bėga į meno pasaulį, bėga nuo savo šeimos realybės, kurioje užaugo. Bet būtent meno pasaulyje Simas susiduria su realybe: su savo praeitimi, šeima ir su dabartimi, kokia jo šeima yra. Jis yra ambicingas, naivus, mylintis, bet trokštantis būti autonomiškas. Būdamas savo šeimoje, Simas yra jai šališkas. Bet iš jos išėjęs ir grįžęs atgal su idėja nufilmuoti savo filmą, tarsi kitomis akimis pamato savo šeimą. Ir demaskuoja visa tai, ką galbūt anksčiau pateisindavo. Skraistė nuo šeimos nukrinta, ir jis pamato visas šeimos paslaptis bei melą.

Spektaklio „Autonomija“ premjera – 2018 m. kovo 9, 10 dienomis.

Kalbino Ugnė Kačkauskaitė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?