Nors daugelis Fuji įsivaizduoja kaip atvirukinį ugnikalnį, iš tiesų tai viena mažiausiai atleidžiančių ir klastingiausių Azijos vietų. Šis status, iš ugnikalnio pelenų ir aštrių lavos akmenų sudarytas kalnas kasmet pareikalauja daugiau nei šimto gelbėjimo operacijų bei nusineša kelių žmonių gyvybes.
Kova su stichija, aukščio liga ir organizmo išsekimu
Pasirengimas šiam dviejų dienų žygiui reikalavo chirurginio tikslumo: leidimai kopti išgraibstomi žaibiškai, o pati kelionė viršūnės link virto tikru fiziniu ir emociniu egzaminu. Šią vasarą Japoniją alinančios rekordinės karščio bangos kalne per kelias minutes virsdavo beprotiškomis, viską merkiančiomis liūtimis.
„Japonijoje sklando posakis: išmintingas žmogus į Fuji įkopia kartą gyvenime, o kvailys – du kartus. Šiandien puikiai suprantu, kodėl, – emocijų neslepia kultinės gyvenimo būdo laidos „Gyvenimas yra gražus“ vedėjas E. Žičkus. – Kai kas iš artimųjų net neslėpė abejonių ir klausė, kam man to reikia. Bet jei pasiryžtu – einu iki galo. Laukė 8 valandos stataus kilimo iki sutemstant, dar 4 valandos kopimo aukštyn naktį, o vėliau – varginantis, kelius alinantis nusileidimas. Nuo staigaus slėgio kitimo skauda galvą, pykina, kojos nuospaudose, nugara maudžia, o virš 3 000 metrų prasideda aukščio liga, kai tiesiog trūksta deguonies. Buvo akimirkų, kai organizmas tiesiog šaukė sustoti.“
Kalnas, reikalaujantis aukų ir pagarbos
43-ejų žurnalistas pabrėžia, kad Fuji – tai ne lengvas pasivaikščiojimas, o klastingas „miegantis monstras“, po savo grožiu slepiantis tragišką istoriją. Būtent čia 1966 m. dėl ekstremalios turbulencijos suiro ir sudužo keleivinis lėktuvas „Boeing 707“, nusinešęs 124 gyvybes, o 1972 m. galinga lavina pražudė 24 alpinistus.
Tragedijų čia pasitaiko iki šiol – kasmet užfiksuojama iki 150 gelbėjimo operacijų dėl hipotermijos, traumų bei hipoksijos, o keliems žygeiviams ši rizika tampa mirtina. Be to, viršūnė, stūksanti 3 776 metrų aukštyje, iki šiol teisiškai priklauso ne valstybei, o senajai Sengen Taisha šventyklai. Beje, moterims kopti į šį kalną buvo griežtai draudžiama iki pat XIX a. pabaigos.
Absoliuti ekstazė ant „Japonijos stogo“
Nepaisant visų tykančių pavojų ir sekinančių sąlygų, E. Žičkui pavyko pasiekti tikslą tamsiuoju paros metu ir sutikti momentą, kurį patys japonai laiko šventu – pamatyti pirmuosius saulės spindulius virš debesų jūros.
„Kai pro debesis pratrūksta pirmi spinduliai, o tu stovi ant Japonijos stogo, visi nemalonūs pojūčiai išgaruoja per sekundę. Vėjas drasko drabužius, bet tavo rankose – Lietuvos trispalvė. Tai ne tiesiog pergalė prieš itin klastingą kalną. Tai visiška ekstazė ir pergalė prieš savo paties abejones bei fizines ribas“, – sako garsus vyras.
