„Šis projektas niekada nebuvo tik apie vieną vakarą. Šis projektas buvo apie laiką, kurio niekas nesugrąžins. Apie tai, kad mes visi pasirinkome būti čia. Apie tai, kad atidavėme visą save. Visus šiuos keturis mėnesius aš apie nieką kitą negalvojau tik apie chorą. Neįsivaizdavau, kad egzistuoja kažkoks kitas pasaulis. Mano gyvenime egzistavo tik chorai ir visi šitie žmonės, kuriuos jūs kiekvieną sekmadienį matydavote kartu su manimi scenoje“, – su nostalgija prieš pat finalą kalbėjo Kauno „Rubininio“ choro kapitonas Martynas Kavaliauskas.
„Kai atėjau į „Didįjį chorų mūšį“ ir sužinojau, kad Martynas Kavaliauskas bus mūsų kapitonas, aš galvojau, kad čia bus kaip ir kiekviename televizijos šou: teoriškai žvaigždė yra, bet jos nebūna, ir tu ją matai tik per eterį, kai kartu stovi scenoje. Bet aš labai klydau“, – sakė Kauno „Rubininio“ choro choristė Liepa Vasiliauskaitė.
Liepa neneigia, kad jai buvo netgi nedidelis šokas pamatyti, jog Martynas yra visada ir visur. Jis ne tik žymus veidas scenoje, bet ir visų idėjų kūrėjas – nuo kūrinių aranžuočių, dainų tekstų iki pilno numerio išpildymo ir net rekvizito gabenimo iš vienos vietos į kitą. Taip, Martynas ne tik žibėjo scenoje kaip pagrindinė žvaigždė, bet ir nevengė juodžiausių darbų.
„Martynas yra tiek įsijautęs į visą šitą choro gyvenimą, kad net sunku įsivaizduoti, kaip jis yra atsidavęs kiekvienam iš mūsų. Atrodo, kad jis dirba paromis, pats turėtų būti nežmoniškai pavargęs, bet visada pasirūpina mumis, visada paklausia: ar viskas gerai, ar galiu kuo padėti?“ – šiltų žodžių kapitonui negailėjo Liepa. „Tai yra be galo miela ir tikrai jaučiasi taip, lyg, aš nežinau... Aš gal nesakyčiau, kad jis man kaip tėtis, bet toks kaip vyresnis brolis – absoliučiai.“
Žiūrovų palaikymas Kauno „Rubininiam“ chorui buvo banguotas. Vieną sekmadienį jie būdavo absoliutūs lyderiai, kitą – likdavo paskutinėje balsų lentelės vietoje. Taip nutiko ir per pirmąjį pusfinalio etapą: generolė Inga Jankauskaitė kauniečiams plojo atsistojusi, o žiūrovai balsų pagailėjo.
„Tikrai, neslėpsiu, buvo sunku vėl susikaupti, vėl eiti į mūsų paskutinį mūšį prieš finalą. Pirmos dienos buvo labai sudėtingos ir sunkios, bet savaitės viduryje įvyko lūžis. Ir aš nežinau, ar mūsų tokia kaunietiška dvasia, ar žmonių begalinis palaikymas iš aplinkos padėjo vėl sugrįžti į save, susiimti ir pasakyti: mes galime ir turime patekti į finalą“, – sakė Martynas.
„Šitas projektas buvo ne tik apie muziką – tai tikrai buvo projektas apie žmones. Mes susivienijome ne tik kaip choras, bet mums pavyko suvienyti ir labai dideles bendruomenes. Mums pavyko suvienyti Kauną. Ir man atrodo, kad mes visi iš šio projekto išsinešime labai daug jausmų, labai daug emocijų, o svarbiausia – vienybės jausmą“, – nuoširdžiai kalbėjo Martynas.
Jis sako, kad nesvarbu, kaip pasibaigs šis etapas, jis yra labai dėkingas visiems, kurie palaikė ir palaikys iki galo Kauno „Rubininį“ chorą bei prisidėjo prie jų kelionės į finalą.
„Didžiausias dėkingumas ir meilė skiriami choristams, mano, vadinkime, vaikams, su kuriais mes turėjome nuostabų laiką. Nepaisant fizinio nuovargio, miego trūkumo, bendrystė nugali viską“, – šypsojosi Martynas ir džiaugėsi, kad sunkus darbas padovanojo neįkainojamą patirtį.
„Tai buvo pirmas mano gyvenimo projektas, kuriame aš dalyvavau ne vienas, o kartu su komanda. Būnant vienam projekte, dažnai patenki į tam tikras duobes ir turi kovoti pats. Bet šiuo atveju ir džiaugėmės, ir iš duobių vienas kitą traukėme kartu. Man atrodo, kad tai buvo mūsų stiprybė, mūsų vienybė, ir apskritai visas šitas projektas turbūt yra apie tai – apie žmones. Apie vienas kito palaikymą, apie tą jėgą ir apie stiprybę vienybėje“, – dalijosi Martynas.
Kauno „Rubininio“ choro kapitono teigimu, sunkiausia šiame projekte buvo tai, kad jis niekada nesibaigdavo. Choristai neturėjo nė vienos laisvos dienos, nes iškart po pasirodymų vakaro ruošdavo naujus numerius, galvodavo, kaip nustebinti žiūrovą ir kaip pranokti patiems save.
„Mes visada turėjome vieną tikslą – eiti pirmyn, eiti taip, kad galėtume su pasididžiavimu sakyti: mes iš Kauno.“
Martynui pergalė svarbi dėl miesto vienybės ir choristų, kurie tapo antrąja šeima. „Kartais atrodydavo, kad tai nėra tik muzikinis projektas, o kažkas daugiau. Šį kartą projekto laimėjimas tikrai nėra apie individualizmą – tai yra apie komandą. Labai norėčiau, kad žmonės, kurie buvo kartu su manimi visą šį laiką, būtent jie būtų įvertinti.“
Lemiamas vakaras „Didžiajame chorų mūšyje“ – sekmadienį 19.30 val. per LNK.
VIDEO
