Dėmesio centre – talentas. Tokią temą šiais metais nagrinės ir Nacionalinis kultūros forumas. Gegužę Vilniuje jau vienuoliktą kartą vykstantis renginys kūrėjus, kultūros profesionalus, tarptautinius ekspertus suburs diskusijai apie tai, be ko šiuolaikinė visuomenė yra sunkiai įsivaizduojama, – kūrybiškumą ir talentus.
Dangus ar pragaras turėti keletą talentų, paklausėme Nacionalinio kultūros forumo diskusijų dalyvių – tarpdisciplininio meno kūrėjo Roberto Narkaus, ką tik Berlyne, šiuolaikinio meno muziejuje „Hamburger Bahnhof“ personalinę parodą atidariusios menininkės, muzikės, kompozitorės Linos Lapelytės ir meno bei kultūros komunikacijos specialistės Stefanijos Jokštytės.
„Neužtenka turėti išskirtinių gebėjimų, kad pataikytum į siaurą registrą, į tai, ką esame pratę vadinti sėkminga karjera ar gyvenimu, turi veikti visas orkestras prigimtinių gebėjimų, įgytų patirčių ir įgūdžių. Vis dėlto pro sėkmės rėtį dažniau iškrenta, jame neužsilieka išskirtiniai individai“, – įsitikinęs R. Narkus.
„Menininkai dažnai dėl to ir tampa menininkais, nes nori eiti neišmintais keliais“, – sako menininkė, muzikantė, kompozitorė L. Lapelytė.
„Kuo daugiau skirtingų patirčių turi, tuo lengviau jungti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nesusiję: kultūrą, reklamą, komunikaciją, tenisą, operą ir poeziją. Man atrodo, kad būtent iš tokių jungčių gimsta stipriausios idėjos“, – neabejoja meno komunikacijos specialistė S. Jokštytė.
Apie multitalentą šiandien, teigia pašnekovai, reikėtų kalbėti ne kaip apie išimtį. Ypač kultūros lauke, kur vieno vaidmens seniai nebeužtenka – ne tik dėl ambicijų, bet ir dėl sistemos struktūros. Lietuvos kontekste tai dar ryškiau: menininkas pas mus dažnai yra ir kūrėjas, ir prodiuseris, ir idėjų komunikatorius.
Ar tai sąmoningas pasirinkimas? O gal – kelias, kuris tik taip ir veda? Ar tame kelyje kelių talentų dovana kuria gylį, o gal tik leidžia surinkti paviršiaus raibulius?
Menas – pirmiausia idėja
L. Lapelytė svarsto, kad galbūt šis klausimas yra klaidingai formuluojamas. Jos kūryboje skirtingos disciplinos – muzika, performansas, vizualumas – neegzistuoja kaip atskiros teritorijos, kurias reikėtų suderinti. Greičiau tai – viena mąstymo forma, iš kurios natūraliai kyla skirtinga raiška.
„Keletas gebėjimų gali tapti ir privalumu, ir iššūkiu, priklauso nuo to, kaip sugebame naudoti tai, ką turime. Menininkai dažnai dėl to ir tampa menininkais, nes nenori eiti pramintu keliu, todėl tampa ir tuo, ir anuo, ir dar kitu“, – sako L. Lapelytė, pridurdama, kad neišminti keliai leidžia permąstyti, atrasti naujų atspalvių, sužinoti naujų dalykų.
Muziką studijavusi menininkė teigia, kad muzika jai visada buvo kur kas daugiau – ir architektūra, ir judesys, ir vizualusis menas. Tai neišvengiamai formuoja platesnį požiūrį į kūrybą, skatina ne rinktis disciplinas joje, o ieškoti idėjų. „Menas man pirmiausia yra idėja, kai ją turiu, tik tada galvoju apie pasirinkimus, kaip ištransliuoti“, – sako ir apgailestauja, kad ši logika dažnai kertasi su švietimo sistemos logika, kai reikalaujama rinktis itin siaurą sritį. Būtent kompleksinis žvilgsnis, įsitikinusi menininkė, leidžia geriau suprasti pasaulį.
Kūryba turi būti rakštimi
Tarpdisciplininio meno kūrėjo R. Narkaus požiūris į multitalentą yra radikalesnis, bet ir labiau ciniškas. Multitalentą jis įvardija kaip neišvengiamybę: „Šiandieninėje freelancerių, o siaube, laisvai samdomų darbuotojų (pasitaiso) kultūroje, norime to ar nenorime, visi esame multitalentai“.
Menininkas teigia, kad menas yra kone vienintelė sritis, kur gali būti bet kokios srities mėgėju – nuo geologijos iki psichologijos, viskas čia gali praversti ir tapti kūrybos šaltiniu. „Mane traukia ne tik menas siaurąja prasme, – jis sako, – aš kvestionuoju pačią menininko sampratą. Man atrodo, kad šiandien galvoti apie menininką kaip kuriantį tik meno objektus, sakykime, vaizdus ar garsus, nepakanka. Taip kaip Marcelis Duchampas, parodydamas pirštu į pisuarą ir pavadindamas jį meno objektu, praėjusio amžiaus pradžioje apvertė meno pasaulį, taip šiandien jis tikriausiai nebūtinai kurtų vaizdus. Menininkas yra kiekvienas, kuris verčia pasaulį aukštyn kojomis. Nebūtinai taip dramatiškai, revoliucingai, tiesiog reikia atpažinti drąsą mąstyti ir matyti pasaulį kitaip“.
Paklaustas, ar kada yra jautęs spaudimą rinktis vieną kurią nors meno sritį ir atsisakyti kitos, R. Narkus tikina su tokiu spaudimu susiduriantis nuolat. „Tai, kad egzistuoju kaip menininkas, yra greičiau nesusipratimas ir anomalija, mes norime atpažinti stilių, braižą, prekinį ženklą. Ir nesakau to kritiškai, tai yra normalu – ieškome atskaitos taško, kaip vertinti vieną ar kita menininką, jo kūrybos raidą ir panašiai“, – sako kūrėjas, savo prekės ženklu siekiantis paversti nuolatinį chaosą ir išradimus.
Į savo kūrybą jis nežiūri rimtai: „Sakau tai rimtai. Man atrodo, kad kūryba visada turi būti rakštis. Vos tik ką nors padarau, ką galima pavadinti kūriniu, apima noras tą objektą, nebūtinai fizinį, sunaikinti ir pradėti iš naujo. Mane intuityviai gąsdina tobulumas, prioritetai“.
Talentą galima išugdyti
Kultūros komunikacijos specialistės S. Jokštytės perspektyva menininkų dialogą papildo konkrečiu, praktišku sluoksniu. Multitalentą ji apibrėžia ne kaip abstrakčią būseną, o kaip funkciją: „Multitalentas – tai žmogus, kurio stiprybė yra ne vienas konkretus gebėjimas, o gebėjimų jungtis, leidžianti kurti sprendimus ten, kur vienos disciplinos nepakanka. Multitalentas gali greičiau kurti netikėtus sprendimus, lengviau prisitaiko prie skirtingų kontekstų, geba suprasti skirtingų žmonių kalbas – menininkų, verslininkų, kūrybininkų, valdininkų, tampa jungtimi tarp jų. Man atrodo, kad gyvename multitalentų laikais, kai reikia būti įvairiapusiškiems“.
S. Jokštytė įsitikinusi, kad talentas yra ne tik įgimtas, bet ir išugdomas. Taigi multitalentas – didelio darbo su savimi rezultatas. Ir 100 procentų – privalumas! Juk gyvename laikais, kai įvairiapusiškumas tampa būtinybe. Lietuvoje tai ypač akivaizdu: „Kultūros lauko žmonės dažnai tuo pat metu yra menininkai, prodiuseriai, idėjų generatoriai, tekstų autoriai, kuratoriai, edukatoriai, bendruomenių telkėjai. Lietuvoje talentų yra labai daug. Net sakyčiau, kad neproporcingai daug, turint omenyje šalies mastelį. Dažnai viename žmoguje telpa keli vaidmenys, nes to reikalauja sistema: mažos komandos, riboti biudžetai, daug atsakomybės. Šiandien specialistui reikia platesnio gebėjimų rinkinio – viešojo kalbėjimo, vadybos, komunikacijos, gebėjimo burti žmones, pristatyti savo darbą, kurti ryšius. Tad pranašumą suteikia ne tik gilus savo srities išmanymas, bet ir gebėjimas tą žinojimą pritaikyti, iškomunikuoti ir sujungti su kitomis kompetencijomis“.
Savo darbe S. Jokštytė sutinka labai daug talentingų žmonių. Paprastai jie turi stiprų turinį, tačiau nemoka jo išversti į visiems suprantamą kalbą. „Didžiausia klaida – manyti, kad talentas kalbės pats už save. Šiandien dažniausiai nebekalba. Reklamoje taip pat neužtenka tik gražiai sugalvoti – reikia suprasti, kam idėja skirta, kodėl ji turėtų suveikti, kokią emociją sukels ir kaip žmogus ją perskaitys per pirmas kelias sekundes. Manau, kad mano stiprybė – gebėjimas jungti skirtingas disciplinas. Galiu padėti, kai reikia idėjos, kampanijos krypties, tekstų, šūkių, reklaminio audio ar video klipo, plakato ar platesnio komunikacijos sprendimo. Man svarbu, kad kūryba nebūtų tik dekoracija – ji turi turėti koncepciją, charakterį ir aiškų poveikį. Talentai tikrai padeda vieni kitiems. Gebėjimas rašyti padeda kurti tikslias žinutes. Strateginis mąstymas padeda nepasiklysti tarp gražių, bet neveikiančių idėjų. Kultūrinis jautrumas leidžia suprasti kontekstą. O kūrybiškumas visa tai sujungia į formą, kurią žmonės pastebi“.
Visiškai aišku, kad multitalentas šiandien nėra vienalytis reiškinys. Jis gali būti intuityvus, kaip L. Lapelytės kūryboje, chaotiškas ir kritiškas, kaip R. Narkaus atveju, struktūruotas ir strategiškas, kokiu pasižymi S. Jokštytė. Tačiau visais atvejais talentas susijęs su gebėjimu judėti tarp skirtingų laukų, jungti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesusiję. Ir tai ne dangus ar pragaras, o duotybė, laimė ir nuovargis.
Platesnė diskusija apie talentus ir multitalentus – Nacionaliniame kultūros forume, kuris vyks gegužės 14 dieną, nuo 11 valandos, Vilnius TECH Kūrybinių industrijų fakultete. Į Vilnių atvyksta lyderystės ir inovacijų ekspertas Christeris Windelov-Lidzelus, su „Cirque du Soleil“ dirbusi kūrybinės lyderystės praktikė Caitlan Maggs, švedų kompozitorius, dainų autorius ir autorinių teisių specialistas Alfonsas Karabuda. Į natūralaus talento mitą kritiškai žvelgs mokslo žurnalistė Goda Raibytė-Aleksa, demaskuoti jį mėgins psichologė, lektorė Gintarė Buinickaitė.
Forumo organizatorius – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Forumą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, partneriai – VilniusTech, The Critical, Lietuvos kompozitorių sąjunga, VšĮ Erdvės, VšĮ Urbanistinio Šokio Teatras „Low Air“, „Talent Garden“, „Menų komunikacija“, „Laisvės žodžiai“.
Daugiau informacijos https://creativeindustries.lt/kulturos-forumas/
