Parodos atidarymo vakarą Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius dr. Vydas Dolinskas pakvietė į pasivaikščiojimą per Vilniaus istoriją. Pasak V. Dolinsko, ,,simboliška, kad paroda, kurioje vaizduojami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir pilys, atkeliavo į Plungę – į kitų kunigaikščių – Oginskių – rūmus.“ Pritardamas V. Dolinskui, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis teigė, kad „Oginskių rūmai parodai – geriausia vieta“, ir padėkojo Žemaičių dailės muziejaus vadovams už Plungėje vykstančių renginių įvairovę, stiprėjantį bendradarbiavimą su nacionalinėmis institucijomis. „Lietuvos istorinio paveldo sklaida Plungėje yra itin aktuali šią žiemą: orai kasdien pateikia vis naujų iššūkių, o žemaičiai, nenutoldami nuo namų, galės užsukti į Oginskių rūmus ir pasigrožėti Vilniaus istoriniais vaizdais“, – paminėjo Plungės rajono meras.
Seniausias Vilniaus pilis vaizduojantis darbas, kaip teigia patys istorikai, nėra tikslus ir gal tik šiek tiek primena tą mūrinę pilį, kurioje gyveno ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341), siuntęs laiškus pasauliui. Vaizdas buvo nupieštas XIV a. pabaigoje. Vėlesni darbai – tikslesni, o paskutiniai valdovų rūmus fiksavę menininkai jau tai atliko preciziškai.
Parodai Plungėje atrinktuose aukštos raiškos faksimiliniuose kūriniuose galima išvysti ir Vilniaus katedrą su Šv. Kazimiero koplyčia, Senuosius vyskupų rūmus, Arsenalo pastatus, Vilniaus Žemutinės pilies gynybinę sieną su bokštais, Pilies vartus, Aukštutinę pilį su gotikiniais rezidenciniais rūmais bei kitus svarbius Vilniaus pastatus. Galima tik įsivaizduoti, kaip Vilniuje buvo gyventa, kokie svarbūs valstybės istorijos įvykiai vyko vaizduojamuose pastatuose. Beje, Lietuvos ir užsienio mokslininkai Vilniaus pilių vaizdų ieškojo keletą dešimtmečių. Šiandien jie visi surinkti į vieną leidinį „Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“. Jo pagrindu tapo Valdovų rūmų muziejuje 2024 m. eksponuota paroda tuo pačiu pavadinimu.
Pasak Valdovų rūmų muziejaus vadovo dr. V. Dolinsko, „dažniausiai bet kuri vertybė adekvačiai įvertinama tik tada, kai ji prarandama. Nuo XIX a., carinei Rusijai nuo žemės paviršiaus nušlavus rūmų likučius, su Lietuva ir Vilniumi susiję istorijos mylėtojai, rašytojai bei dailininkai romantikai ėmėsi savotiškos rezistencijos ir pasipylė sunaikintų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atvaizdai“.
Valstybinę tradiciją liudijusius pastatus siekta išsaugoti istorinėje atmintyje ir XX a. – buvo kuriamos architektūrinės vizijos. Ir tik XX a. pabaigoje, kai pilių teritorijoje buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai, gimė ir valdovų rūmų atkūrimo projektai. Šiandien jau turbūt būtų sunku įsivaizduoti Vilnių be Valdovų rūmų muziejaus.
