Tema baugino nežinomybe
Režisierės, scenaristės, edukatorės, tarpdisciplininio meno kūrėjos Elenos Kairytės įprasti kūrybiniai procesai trunka keletą ir daugiau metų, tad praėjusiais metais priimtas MO muziejaus kvietimas specialiai parodai sukurti audiovizualinę instaliaciją tapo kitokio formato iššūkiu.
„Mano kūrybinės veiklos centre jau aštuonerius metus yra dokumentinis filmas „Dolce Far Niente“, apie kurį tik dabar po truputį pradedame kalbėti. Šis ilgas laikas buvo labai svarbus tam, kad užmegztume ryšį su heroje – legendinio scenaristo Tonino Guerros žmona Lora Guerra – ir vieta, kurioje filmuojame.
Tokie procesai tampa didele gyvenimo dalimi, projektai keičiasi kartu su jų dalyviais, tai – tarsi santykiai: pradžioje gimsta idėja, kuri pamažu vystosi, tuomet pradedi ją realizuoti ir kartu su ta idėja išgyveni tam tikrą gyvenimo periodą. Žinoma, greta ilgamečių darbų visuomet atsiranda paralelinių projektų, tokių, kaip instaliacija MO muziejuje – visi darbai tarpusavyje persipina ir kalbasi, dirbdama prie vieno kūrinio kažką suprantu apie kitą“, – pasakoja E. Kairytė.
MO muziejui 2024 metais sukurta instaliacija „Įtampos linija“ tapo pirmuoju menininkės projektu, kurio ji neinicijavo pati, o buvo pakviesta įgyvendinti. Sudėtinga kūrinio tema, anot E. Kairytės, pradžioje baugino ne tik nežinomybe, bet ir didžiule atsakomybe.
„Į savižudybių temą pradėjau gilintis iš labai toli. Esu atėjusi iš kino lauko, daugiausiai dirbu su dokumentika, tad parengiamųjų darbų ir tyrimo dalis yra milžiniškos svarbos etapas, ypatingai – šios instaliacijos atveju. Man buvo svarbu suprasti, kokiame esame kontekste, ir pabandyti surasti kuo daugiau medžiagos iš skirtingų perspektyvų – surinkti statistinius duomenis, susitikti su psichologais, išgirsti jų patirtis bei nuomones“, – apie kūrinio ištakas pasakoja režisierė.
Kviečia išbūti stiprų emocinį krūvį
Į tiriamuosius darbus E. Kairytė leidosi su instaliacijos tyrėja ir dramaturge Inga Ramoškaite, o proceso eigoje prie jų prisijungė ir kiti kūrybinės grupės nariai – operatorius Nojus Drąsutis, psichologė–konsultantė Jurgita Rimkevičienė, dailininkas Antanas Dubra, kūrybinė prodiuserė Rūta Jekentaitė, kūrinį įgarsinusi Monika Pundziūtė, garso režisierė Iveta Macevičiūtė. Pasak režisierės, komanda turėjo sudėtingą uždavinį kuriant instaliaciją nenuklysti nei į savižudybės estetizavimo, nei į sausos statistikos pusę.
„Kinas ir kiti audiovizualiniai kūriniai turi labai stiprų emocinį poveikį, dėl kurio tam tikros situacijos ar patirtys gali būti perdėtai romantizuotos; kita vertus, didžiulis kiekis informacijos apie suicido priežastis, statistiniai duomenys ir kiti aspektai gali ypatingai prislėgti žiūrovą – galiausiai jis neišlaikytų dėmesio ir tiesiog nueitų. Kitaip tariant, siekėme sukurti darbą, kuris nebūtų nei paviršutiniškas, nei sutirštintai gąsdinantis“, – dalinasi E. Kairytė.
Nors režisierė pastebi, kad savižudybės tema pastaraisiais metais viešojoje erdvėje nebėra tabu, vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą ir jos iššūkius, stiprus emocinis šios temos krūvis daugeliui vis dar yra bauginantis. E. Kairytė siekė rasti formą, kviečiančią nepraeiti, prisėsti, reflektuoti asmenines patirtis – anot jos, svarbiausia, kad lankytojas galėtų išbūti šioje temoje nepriklausomai nuo savo konteksto, amžiaus ar kitų veiksnių.
Terapinis metodas tapo vizualiniu sprendimu
Instaliacijos autorė pastebi, kad gyvename intensyviame laike – dėl to dažnai kalbama, kaip svarbu sustoti, pasidžiaugti, reflektuoti pozityvius dalykus, tačiau, anot menininkės, lygiai taip pat reikalinga padaryti liūdesio pauzę.
„Tenka susidurti su žmonių požiūriu, kad nereikia tų sunkių filmų, liūdnų knygų, ir taip viskas sudėtinga – betrūko dar sėdėti ir liūdėti. Bet tai yra lygiai taip pat svarbi emocija, kuri padeda mums augti kaip individams ir visuomenei. Kartais tiesiog pasėdėjus ir paliūdėjus galima pasijusti daug lengviau“, – sako instaliacijos kūrėja.
Forma išgvildenti sudėtingą temą kūrinyje tampa laiko juostos (angl. timeline) metodas, taikomas gydant bandžiusius žudytis arba galvojusius apie savižudybę žmones. Jis leidžia pacientui atkurti svarbius įvykius iki minčių ar bandymo žudytis, pamatyti situaciją iš šalies, ieškoti sprendimų.
„Vykdydami tyrimą pirmausia aktyviai domėjomės, ko nedaryti, ko jokiu būdu negalime rodyti instaliacijoje. Vėliau kėliau sau tikslą atrasti vizualinį ar garsinį kabliuką, kuriuo atrakintume šią temą žiūrovui. Psichologė Jurgita Rimkevičienė, tapusi kūrinio konsultante, daug metų dirba su laiko juostos metodu, taiko jį savo pacientams.
Apsilankiusi jos kabinete iš tolo pamačiau ant žemės išdėliotus lapus su lakoniškomis, ranka pabraižytomis linijomis bei šalia jų užrašytais labai paprastais, buitiniais gyvenimo fragmentais, kurių kiekvienas veda į aštriausią tašką – bandymą žudytis. Tai buvo taip paveiku emociškai, kad nusprendžiau tą krūvį pamėginti perteikti ir mūsų instaliacijoje“, – pasakoja kūrinio autorė.
Savižudybės tema – kasdieniškesnė, nei gali pasirodyti
Kadangi realių asmenų laiko juostų naudoti nebuvo įmanoma, dirbant kartu su J. Rimkevičiene, buvo sukurtos trys laiko juostos, kuriose sumodeliuoti dažniausiai psichologės darbo praktikoje pasitaikantys scenarijai. Su trims pagrindinėms amžiaus grupėms priskirtomis istorijomis susitapatinti gali kiekvienas – tiek žmonės, patys turėję minčių apie savižudybę, tiek esantys toli nuo šios temos.
„Man buvo svarbu perteikti, kad savižudybė visuomet yra šalia mūsų – niekada negali žinoti, kada tave ar tavo artimą žmogų tokia tamsi mintis gali ištikti. Prie jos atveda labai paprasti, gyvenimiški įvykiai – pamačius ant žemės išdėliotus laiko juostos lapus, būtent tai pribloškė labiausiai. Priešingai dažnam medijose vyraujančiam įvaizdžiui, savižudybė nėra lyg kažkokia nepaaiškinama, netikėtai apimanti liga. Kartais lemiamu tašku gali tapti tai, kad, pavyzdžiui, skambini artimajam ir jis neatsiliepia“, – pabrėžia E. Kairytė.
Iššūkį, kaip vizualiai perteikti ranka užrašytus popieriaus lapus, kūrybinė komanda išsprendė didelio formato vertikaliame ekrane vaizduodama laiko juostą braižantį abstraktų žmogaus šešėlį. Jis instaliacijoje kuria jungtį tarp rašomos istorijos ir žmogiško emocinio krūvio, o prie to prisideda universalus garsinis sprendimas – muzikos atlikėjos Monikos Pundziūtės įskaitomi artimųjų liudijimai.
„Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centras kasmet renka nusižudžiusių žmonių artimųjų liudijimus. Juos skaityti – neįtikėtinai paveiku, nes, kaip ir laiko juostos metodo užrašai, jie pateikiami itin lakoniška, kasdiene kalba. Liudijimuose žmonės mėgina suprasti, paaiškinti, kodėl jų artimieji nusižudė, o visos tos priežastys – labai artimos, suprantamos, kasdieniškos, kitaip tariant, jos yra labai arti mūsų“, – pasakoja režisierė.
Jungiant vaizdą su garsu, „Įtampos linija“ kuria savotišką dialogą – žiūrovai mato užrašomą istoriją, iš nusižudyti bandžiusio žmogaus perspektyvos pasakojančią gyvenimo įvykius, o garsu perteikiamos artimųjų versijos – jų mintys ir bandymas suprasti, kodėl taip atsitiko. Tai – dar vienas priminimas, kad dialogas tokiose situacijose yra gyvybiškai svarbus.
Suteikia įrankius pokalbiui su savimi ar artimaisiais
Pasak audiovizualinės instaliacijos autorės, kūriniu siekiama ne bauginti ar šokiruoti, o pakviesti įsiklausyti į specialiai tam sukurtoje erdvėje vystomą dialogą ir pradėti savo vidinį pokalbį šia tema. Svarbu tai, kad visos trys istorijos, pasakojamos instaliacijoje, neturi pabaigos – pasak ER. gyvenimas čia nenutrūksta, nes kaip maži buitiniai veiksmai gali atvesti į mintis apie savižudybę, tie patys maži veiksmai ir pastangos, gali vesti ir į išgyvenimą.
„Vienas paprasčiausių, bet esmingiausių dalykų – tiesiog pasikalbėti arba atvirai paklausti artimojo, jei pastebi, kad jam yra sunku. Noriu, kad lankytojai išsineštų drąsą kalbėti ir klausti, nes tai yra vienas dažniausių sprendimų išeinant net iš tamsiausių gyvenimo etapų. Kita vertus, norėtųsi, kad instaliacijos lankytojas neskubėtų ir pabūtų su liūdesiu, nes jis yra labai svarbi emocija“, – dalinasi režisierė.
Svarbu ir tai, kad greta instaliacijos yra siena, kurioje nurodyti pagalbą galintys suteikti kontaktai bei gairės, pavyzdžiui, į kokius žmogaus vartojamus sakinius, mintis atkreipti dėmesį. Tai prisidėjo išpildant tikslą, kad lankytojas, pabuvęs instaliacijoje, perskaitęs šią informaciją išeitų ne prislėgtas, o stipresnis. Savižudybė yra gyvenimo dalis, apie kurią reikia šnekėti, kurios negalima praeiti ir jos nereikia bijoti, nes baimė gimdo kitas baimes“, – pabrėžia E. Kairytė.
MO muziejaus paroda „Iš vidaus“ veikia iki rugpjūčio 31 dienos.
Daugiau informacijos: https://mo.lt/ivykiai/is-vidaus/
