Pastaruoju metu atrodo, kad lietuviško kino banga pakilusi į neregėtas aukštumas. Ar egzistuoja paaiškinimas, kodėl lietuviškas kinas toks populiarus?
Galima drąsiai sakyti, kad lietuviški filmai Lietuvoje tempia visą kino verslą. Estai ir latviai žvelgia į mus su pasigėrėjimu, nes jų kino rinkoje mažiau ir komercinių, ir nekomercinių filmų, mažiau ir žiūrovų.
Kodėl Lietuvoje susiklostė tokia situacija? Išskirčiau tris priežastis. Visus pirma – Lietuvos kino centro veiklą, kuri augina nekomercinį kiną. Taip pat – į priekį mūsų kino pasaulį stipriai pastūmėjusią kino mokestinę lengvatą. Ir svarbiausia – talentus. Talentingi kūrėjai veikia ir pramoginiame (Tadas Vidmantas, Kęstutis Gudavičius, Emilis Vėlyvis), ir meniniame kine (Karolis Kaupinis, Andrius Blaževičius, Laurynas Bareiša, Marija Kavtaradzė), o taip pat – daugybė kitų.
Daugiausia uždirbusių filmų viršūnėje – Igno Miškinio „Pietinia kronikas“. Filmas pralenkė netgi populiarųjį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“. Po šių dviejų sąraše – daugiau nei pusantro milijono uždirbusi Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“. Bent jau šiame geriausiųjų sąraše atsidūrė komedija, į kurią kino kritikai net dėmesio neatkreipė...
Viską lemia biudžetas. Kol pramoginiai filmai kuriami iš privačių lėšų, tol žanrų įvairovės sunku tikėtis. Kiek pinigų kūrėjai bei prodiuseriai įdeda į filmą, tiek jų atsispindi kino ekrane.
Kai nekomercinis filmas surenka 20 tūkstančių žiūrovų, kūrėjai labai džiaugiasi. Pramoginis kinas turi jų surinkti 100 tūkstančių, kad išlaidos atsipirktų. Komercinių filmų kūrėjai visada sau užsibrėžia raudoną liniją – numato tam tikrą išlaidų sumą, kurios nevalia peržengti, antraip – bankrutuosi. Tiesą sakant, turėdami tiek mažiai pinigų, savo filmuose mes dar pasiekiam stebuklingą kokybę. Ir kai kas mėgina lyginti „Pietinia kronikas“ su „Milijonieriaus palikimu“, visada primenu, kad „Milijonieriaus“ biudžetas – penkis kartus mažesnis. Tik žiūrovas to nežino, o ir nelabai jam tai rūpi.
Žiūrovui reikia ir vienokių, ir kitokių filmų, jis nori rinktis. O kūrėjai turėtų suprasti: kuo daugiau filmų, tuo geriau, konkurencija čia neegzistuoja, vienas filmas padeda kitam. Ateini į vieną filmą, prieš jį pamatai kito lietuviško filmo anonsą, susigundai, nueini, o ten – ir vėl kas nors naujo. Reikia tik prisiminti: išleidome Roberto Kuliūno romantinę komediją „Kaimynai“ su Jurgita Jurkute ir Justinu Jankevičiumi, filmas surinko beveik pusę milijono eurų. Po jo buvo „Reemigrantai 2“, šiam filmui irgi puikiai sekėsi, o tada atėjo „Pietinia kronikas“, kuris puikiai išreklamavo „Felicita“ su Ineta Stasiulyte ir Aisčiu Mickevičiumi. Džiaugiuosi, kai sekasi konkurentams. Vadinasi, seksis ir man.
Užsiminei, kad kino statistiką lemia ir situacija pasauliniame kino lauke. Ar tai, kad praėjusiais metais į Lietuvą neatkeliavo stiprių pramoginių pasaulinio garso filmų, kaip nors paveikė, kiek žiūrovų atėjo į kiną?
Nutinka toks dalykas: kai nėra stiprių filmų, žmonės apskritai pamiršta tokią pramogą – kiną. Pasaulyje aiškėja tendencija, kad po pandemijos ir karantino buvo sukurta mažiau filmų. Filmų kiekį paveikė ir scenaristų streikas, viso to pasekmes galime jausti iki šiol.
Praėjusiais metais nieko didelio iš Holivudo, išskyrus „Avataras. Ugnis ir pelenai“, nesulaukėme. 2026-ieji atrodo perspektyviau, atkeliauja Christopherio Nolano „Odisėja“, trečioji Denio Villeneuve „Kopa“, „Ir Velnias Dėvi pradą 2“ bei keletas stiprių animacinių filmų.
Vis dėlto, kad ir ką siūlytų pasaulis, Lietuvos rinkos kino pulsą laiko lietuviškas kinas. Daug važinėju po Lietuvą, visur girdžiu tą patį: jei ne pramoginis kinas, jei ne lietuviški milijonieriai filmai, daugeliui provincijos kino teatrų sektųsi labai sunkiai. Kai mes išleidžiame savo komercinius kinus, mažųjų miestų kino teatrai užsiaugina lašinius visiems metams.
Įdomu, kokia tavo strategija? Kada pradedi reklamuoti filmą, kuris, žinai, pasirodys prieš Kalėdas? Kaip toli žvelgi į ateitį?
Mano projektai siekia 2029-uosius. 2028 metų pradžioje pristatysime didžiulį ir ambicingą istorinį filmą, kurį režisuoja Emilis Vėlyvis, – „Sugauti Vanagą“.
Ar planuodamas darbus trejiems metams į priekį, gali numatyti naujausias kino tendencijas?
Milijoną per metus renka tik kokie 2 ar 3 filmai, žinau, kad paskutinis T. Vidmanto „Milijonieriaus jubiliejus“ milijono nesurinks, bus gal 850 tūkstančių. O tai – visai neblogai.
Šiandien filmų negali kurti bet kaip, žiūrovams reikia kokybės, jie ją pastebi, jos nori. Paradoksas, kad, kurdamas filmą ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, darbo įdedi tiek pat. Tik Lietuvoje kuri trims milijonams, o Lenkijoje – 40-čiai. Estams ir latviams – dar sunkiau, rinka ten dar mažesnė.
Surinkęs privačių pinigų, gali sukurti komediją, tragediją, tačiau epo ar fantastinio filmo su įspūdingais efektais sukurti nepavyks.
Komedijos klesti, kai pasaulį ištinka blogi laikai. Prisiminkime: Antrojo pasaulinio karo metais, kai britus bombardavo naciai, itin išpopuliarėjo radijo komedijos. Pirmasis „Avataras“ pasirodė per ekonominę krizę, 2009-aisiais. Žmonėms tuomet važiavo stogas, norėjosi užsimiršti. Antrasis „Avataras“ išėjo pasibaigus pandemijai.
Žiūrovas į kiną eina tarsi į kitą pasaulį, manau, tuo galima paaiškinti, kodėl pastaruoju metu tokie populiarūs komiški spektakliai. Kai viskas gerai, esame nieko prieš pakentėti scenoje ar kino ekrane, bet kai aplink daug blogio ir liūdesio, kai pasaulis eina iš proto, norisi nuo viso to pabėgti.
Kaip įvardintum filmo sėkmę? Kokie jos dėmenys?
Sėkmė priklauso nuo to, kokius tikslus sau užbrėžei. Kurdamas nekomercinį kiną, gali laimėti pasaulinių apdovanojimų, garsinti Lietuvą. Argi ne sėkmė? Bet jei turi tikslą uždirbti pinigų, tai lauki savo sėkmės – pilnų salių. Sėkmingo filmo formulę sau išvedžiau seniai – 30 procentų lemia filmas, 30 procentų – tinkamai pasirinkta data, 30 procentų – komunikacija, o dar 10 procentų – niekas negali pasakyti, kas.
O pati pirmoji žinia apie filmą – afiša ir filmo anonsas?
Pirmasis įspūdis – esminis. Filmo anonsu būsimam žiūrovui daugiausiai ir papasakoji. Dėl to dažnai kovoju su režisieriais, jiems atrodo, kad nereikėtų išduoti geriausių filmo vietų, parodyti įdomiausių dalykų. Tikra nesąmonė!
Reikia rodyti viską, kas geriausia. Suprantu, kurdamas filmą, režisierius jį įsimyli, kartais ir pavargsta, nebegali objektyviai matyti, ką verta rodyti ir ko ne. Visada sakau, kad filmo anonsas yra filmo auditas.
Savo veiklą kino lauke pradėjau nuo kino reklamų. Būtent jos ir tapo priežastimi, kodėl ėmiausi lietuviško kino – norėjau užauginti jam daugiau žiūrovų. Ir kad tie žiūrovai pamatytų mano kino reklamas. Simboliška, kad visiškai nepatyręs prodiusavau savo pirmąjį filmą su Audriumi Bružu – „Nepatyręs“.
Praėjusiais metais suskaičiavau, kad per savo karjerą pardaviau į kiną apie 3 milijonus bilietų.
Ar kartais norisi imtis ko nors visiškai naujo?
„Sugauti Vanagą“ ir yra toks projektas. Nuostabu, kai filmai, prie kurių dirbu, renka šimtus tūkstančių, tačiau man norisi daugiau. Tikiu, kad kinas visuomenėje gali daryti pokytį, jis – minkštoji galia, kuria mes nesinaudojame. Buvo laikas, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose labai trūko policininkų. Kad pritrauktų į policiją naujų darbuotojų, buvo sukurtas filmas „Policijos akademija“. Sumanymas pasiteisino – policijos nuovadas užplūdo norintys jose dirbti.
Trūksta naikintuvų pilotų? Puiku – išleiskime „Asą Maveriką“. Norėčiau kurti filmus, kurie spręstų aktualias Lietuvos problemas. Mes rūpinamės pirkti dronus ir tankus, bet kas juos valdys? Ar turime patriotų, vaikinų, kurie liptų į tuos tankus?
Buvo sukurta nemažai lietuviškų filmų apie partizanus, bet jie visi kalbėjo apie pralaimėjimą. „Sugauti Vanagą“ baigsime Merkinės mūšiu, kuriame rusai gavo į kailį.
Su T. Vidmantu vystome mintį apie filmą, kuriame veiktų mokytojas, galvojame kurti serialą apie policininkus. Šių profesijų žmonių Lietuvoje labai trūksta. Norisi, kad nebūtume vieni, kad ir valstybei būtų svarbu.
Dažnai pagalvoju, jei Ukraina nebūtų turėjusi serialo su Volodymiru Zelenskiu, gal šiandien ši šalis, kokio nors bailio vadovaujama, jau seniai būtų užimta.
