Kino dramos „Nuodas“ režisierius Robertas Kuliūnas scenarijų filmui parašė pagal to paties pavadinimo Šveicarijoje gyvenančios rašytojos Ilonos Madelaine bestselerį. Filme pasakojama apie iš Šveicarijos į Lietuvą grįžusią Elzę.
Atokiame Dzūkijos kaime ji ieško įkvėpimo kurti, tačiau atranda meilę.
Jurgitos partnerio Nojaus personažą filme sukūrė aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis. Ar du aistros apsėsti žmonės pajėgs nugalėti praeities šešėlius ir tiesiog mylėti vienas kitą?
Filmo anonsas buvo nutekintas, bilietai į filmą šluojami iš anksto. Daug metų studijuoji psichologiją, tikriausiai gali paaiškinti, kodėl ir vyrus, ir moteris taip domina erotinis kino atspalvis?
Aš galvoju, kad už viso to slepiasi didžiulis ypatingo ryšio ir santykio ilgesys. Ir jį, ir erotiką kiekvienas suvokiame ir patiriame skirtingai, tačiau smalsumas kalba apie tai, kad norime to ir ilgimės.
Kai pirmą kartą perskaičiau Ilonos Madelaine knygą „Nuodas“, pirmasis klausimas režisieriui ir buvo: „Na ir kaip mes visa tai nufilmuosime?!“. Robertas pradėjo juoktis, sako, tikrai nebus taip kaip knygoje. Nes jei būtų, ko gero, tektų filmuoti ne erotinį, o pornografinį filmą.
Žinau, didžiulė knygos sekėjų armija gali nusivilti, kad filme istorija ne visai tokia, kaip knygoje, režisierius knygą adaptavo scenarijui, tačiau mūsų fantazija veikia, galime įsivaizduoti, ką tik norime. Mano draugės, kai sužinojo, kad vaidinsiu šiame filme, puolė knygą skaityti. Patikėkit, kiek žinučių sulaukiau – viskas, skaitydamos mes dabar matome tik tave ir Rumšą.
Ar pirmiau perskaitei knygą, ar gavai vaidmenį?
Pirmąją užuominą apie vaidmenį gavau per filmo „Kaimynai“ premjeros vakarėlį. Robertas ir Tadas Vidmantas tuomet man ir papasakojo radę „Nuodo“ knygą. Sako, darysim erotinį filmą, aš tik palinksėjau galva, na, sėkmės, sėkmės. Prieš metus, kovą, gaunu žinutę iš Roberto – scenarijų turime, reikia pagrindinės vaidmens atlikėjos. Matau tik tave!
Iškart nusipirkau knygą, pradėjau skaityti. Buvau nustebinta! Vis atsiversdavau viršelį ir pasitikrindavau, ar romaną tikrai rašė lietuvė. Tikrai nesitikėjau, kad moters istoriją lietuviškai galima taip drąsiai ir šarmingai aprašyti. Prisipažinsiu, buvo vietų, kur teko nurausti (juokiasi).
Šiandien suprantu, kad tai buvo ne šiaip kvietimas, susiklostė daugybė įvykių, dėl kurių tapau filmo dalimi. Visų pirma – aš suprantu Elzę, daugelis jos minčių ir emocijų man pažįstamos, atrodė svarbu apie tai kalbėti viešai.
„Nuodą“ galima vadinti lietuviškais 50-čia pilkųjų atspalvių?
Galima sakyti ir taip (juokiasi). Filmavome net keletą meilės scenų, su Vytautu pakikendavome: „Režisieriau, daryk ilgesnes scenas, vardan ko mudu nusirenginėjame?!“
Išduok tiems, kurie dar filmo nematė, ar yra vilčių filme tave pamatyti nusirengusią?
Ne tik mane, Rumšą – irgi, mes gyvename lygių galimybių laikais.
Vis dėlto noriu pasakyti, kad Ilonos knygoje taip gausu įvykių ir istorijų, kad į filmą neįmanoma visko sutalpinti, reikėtų kurti serialą. Knygą perskaitė visos draugės, paskui – jų vyrai, o galiausiai – ir maniškis. Skaitydamas vis tikrinosi: o šita scena bus? O šita?
Ir tikrai, įdomiausia tavęs paklausti, kaip pavyko nufilmuoti meilės scenas?
Su komanda kalbėjome, kad kurdami šį filmą turėjome palydą iš aukščiau: taip sklandžiai viskas rutuliojosi, tokia gera atmosfera kino aikštelėje buvo. Esu dėkinga komandai, jautriai, su pagarba filmavusiai sudėtingas scenas, kuriose reikėjo intymumo. Džiaugiuosi, kad kaip tik Vytukas ir buvo Nojus, jaučiausi su juo saugi.
Žiūrovas filme matys rezultatą, mūsų meilę, tačiau už kadro buvo daugybė žmonių, kurie kūrė kino magiją – filmavo, švietė, kūrė dirbtinį lietų.
Kaip pamatei savo personažą? Kokias savybes Elzėje norėjai išskirti?
Daug gilinausi į filmo medžiagą, gal net kiek per daug, nes draugai ėmė klausti, kas nutiko, atrodžiau jiems pasikeitusi. Viena draugė netgi paklausė, ar nepasidariau plastinės nosies operacijos (juokiasi).
Atsidaviau filmavimui, pirmą kartą netgi visam mėnesiui išvežiau dukrytę pas mamą. Supratau, kad nepajėgsiu ja tinkamai pasirūpinti, nes filmavimai buvo labai intensyvūs. Labai džiaugiuosi, kad ir Rytis užsiėmė savo reikalais, susidėliojo juos taip, kad jo nebūtų aplinkui. Gal pradėjo jausti, kad su jo žmona vyksta kažkokie keisti dalykai (juokiasi)? Bet vėliau apie tai kalbėjome, jam toks mano pasikeitimas buvo ir baugus, ir smalsus.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad leisiu savo plaukams daryti cheminį sušukavimą, bet aiškiai pajutau, kad Elzė turi būti garbanotais plaukais.
Taigi, per filmavimus tarsi įslenku į kito žmogaus apvalką, jame išbūnu ir, kai viskas baigiasi, grįžtu į save.
Gal tarpusavio santykiams toks pasikeitimas visai smagus?
Manau, kad taip! Ypač kai santykiuose esi ilgai.
Dalyvauji šokių projekte, filmuojiesi erotiniame filme, – ar Jurgita yra drąsi moteris?
Erotinis filmas – skambiai pasakyta (juokiasi), bet už jo slypi tai, ką man svarbu žinoti, nes dirbu su žmonėmis, daugiausia – moterimis. Pastebiu, kad kiekviena mes norime gyvasties, norim jaustis gyvos, gyvenančios, smalsios, žaismingos, mylinčios ir mokančios meilę priimti. Visa tai neatsiranda namuose tarp puodų, kotletų, buities, vaikų, reikalų ir namų tvarkymo.
Šokiai man yra kūno praktika, leidžianti jaustis gyvai. Plaukimas – taip pat. Aiškiai jaučiu, kiek naudos man duoda santykis su vandeniu, galimybė kvėpuoti giliau. Persiritau į antrąją kūno psichoterapijos studijų dalį, liko pusantrų metų, aiškiai suprantu, kaip gražiai visa tai apsijungia.
Manoji drąsa randasi iš to, kad pati noriu būti gyva. Todėl ir filmas turi prasmę, nes kalba apie tokį moters norą, apie būtinybę mylėti ir leisti būti mylimai. Ir kartais ji, kaip ir Elzė, dėl savo meilės turi rizikuoti.
Ir kaip viso to išmokti?
Drąsi moteris visų pirma turėtų įsivardinti, kokią būseną išgyvena dabar, kokiam gyvenimo etape ji yra. Tada pasakyti sau nuoširdžiai, ar tai ją augina, džiugina, suteikia energijos, ar vargina, sekina ir demotyvuoja. Ir priimti sprendimą, ką norėtų pakeisti. O tuomet sugalvoti, kaip visa tai galėtų keistis.
Sudėtingi ir gana ilgi procesai, bet drąsi moteris, gebanti bent jau užčiuopti pradžią, tikrai ras sprendimo būdų ir dalykų, kurie sustiprins jos vidinę ašį.
Ar filmas skirtas labiau moteriškai auditorijai?
Stebėdama, kaip draugių vyrai domėjosi romanu ir filmu, galvoju, kad jis tiks ir vyrams, ir moterims.
Atsimenu, dar vyko filmavimai, kai pasidalindavau užkulisiais su savo sekėjomis, gaudavau daug žinučių. Viena moteris man rašė: „Jūs tik niekam nesakykit, bet mes su draugėmis prie šampano sėdim ir pletkiname, koks jūsų fainas darbas – bučiuotis su Rumšu ir dar pinigus už tai gauti. Bet, žinokit, galvojam, kad vyrų kompanijose prie alaus vyksta panašios diskusijos, tik jie kalba apie tai, koks fainas Rumšo darbas bučiuotis su Jurkute ir dar pinigus už tai gauti“ (juokiasi).
Tai ar fainas šis darbas?
Man šis projektas buvo magiškas ir reikšmingas daugybe prasmių. Yra erotikos, bučiniai, chi-chi, cha- cha, bet egzistuoja ir svarbi, man labai brangi žinutė. Noriu moterims perduoti, kad netgi tada, kai gyvenime vyksta daug sudėtingų įvykių, ir mes prarandame tikėjimą, pagalba yra įmanoma. Tuo metu, kai pasiryžtame iki galo laikytis savo vertybių ašies, net jei yra rizika pražūti, pagalba gali ateiti. Džiaugiuosi, kad filme su Kęstučiu Cicėnu turėjom momentą, kuris tai įrodo. Šios scenos yra jautrios, stiprios, žiaurios, bet neša žinią, kad viskas baigsis gerai, pagalbos bus, ji įmanoma.
Svarbi ir drąsinanti žinia...
Suvokiau, kad gyvenime ir pati esu patyrusi situacijų, kai smegenyse nebuvo pagalbos failo. Tikiu, kad filmai turi didelę jėgą, per juos gali pamatyti save, atpažinti situacijas ir mokytis. Aš labai norėčiau, kad moteris, kuri net nesusimąstė, jog pagalba įmanoma, įsileistų tokią mintį.
