Nuo šiandien, sausio 9-osios, Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti naujausia T. Vidmanto komedija „Milijonieriaus jubiliejus“.
„Milijonieriaus jubiliejus“ – tik iš pirmojo žvilgsnio dar viena lengva T. Vidmanto komedija. Apkaišyta tautinėmis juostomis, balta mišraine ir ugningais giminaičių santykių pasiaiškinimais, žiūrovą ji ragina žvelgti giliau – į ypatingą tėvo ir sūnaus santykį, neišspręstas tarpusavio kovas, lenktynes ir nesumeluotą ryšį.
Kino aikštelėje G. Savickas ir A. Dapšys tapo puikiu sūnaus ir tėvo tandemu, kuris, atrodo, mėgaujasi ir vaidyba, ir kino aikštele, o ypatingai – šventės scenomis. Filme taip pat vaidina Renata Kutinaitė, Julius Žalakevičius, Larisa Kalpokaitė, Vaidotas Martinaitis, Dalius Skamarakas, Mantas Bartuševičius.
Tadai, kino ekranuose pasirodo ketvirtoji tavo komedija apie milijonierių reikalus. Atrodo, šį kartą taikai į ūkininkų auditoriją, kurioje tų milijonierių – ne vienas?
Niekada savo filmų netaikau konkrečiai auditorijai. Juk filmai apie superherojus irgi neskirti superherojams. Svarbiausia yra istorija ir tai, kaip stipriai žiūrovas ją išgyvens. O tai, kur veiksmas vyksta, kas yra veikėjai – ne taip jau ir svarbu. Mano darbas – sukelti emocijas.
Ir kokių emocijų, tikiesi, sukels šis filmas?
Geriausi yra tie filmai, kurie sukelia visą puokštę emocijų. Visada tai ir stengiuosi daryti – žiūrovui dovanoti kuo daugiau ir kuo įvairesnių emocijų. Tikrai sunku, nelabai net įmanoma jas įvardinti vienu žodžiu, bet jei būtinai reikia, tada – gerų. Žiūrovas iš filmo turėtų išeiti nešinas gera, šilta emocija. Tokia, kad mielai rekomenduotų filmą draugams ir artimiesiems. Gali reklamuoti filmą kiek tik nori, vis tiek geriausia reklama yra rekomendacijos. O tai žiūrovai daro tik tada, kai filmas jiems patinka.
Filme pajutau ironišką režisieriaus žvilgsnį, atrodo, kad jis turi dvi orbitas. Viena – plika akimi matoma, o į kitą reikia įsižiūrėti...
Bet kuris filmas, turintis potekstę, jau vien dėl to yra įdomesnis už tuos, kurie jos neturi. „Milijonieriaus jubiliejus“ – komedija tik pirmo žvilgsnio. Jame esama temų ir momentų, kurie puikiai tiktų dramai. Manau, man taip nutiks vis dažniau. Branda (šypsosi).
Ironijos filme nėra, sendamas ir pats jos vis mažiau turiu. Tiesą sakant, manau, jei per keturiasdešimtį peržengęs žmogus trykšta sarkazmu ir ironija, jis neteisingai gyvena.
Ar filme norėjai atspindėti keturiasdešimtmečio išgyvenimus ir vidurio amžiaus krizės momentus? Juk pagrindinis personažas – menininkas Paulius – taip pat atsiduria kelyje, kuris jam neteikia nei džiaugsmo, nei naudos…
Klausimas skamba taip, tarsi aš pats būčiau pasirinkęs kelią, kuris man neteikia džiaugsmo (juokiasi). Kurti filmus yra mano mėgstamiausia veikla. Gali būti, kaip tik dėl to vidurio amžiaus krizės pavyks išvengti, juk paprastai ji užkabina savęs neišpildžiusius. Aš daug metų jaučiuosi pilnas veiklos ir tikrai nežadu sustoti. Tačiau iš tiesų, artėdamas prie keturiasdešimties, nori apmąstyti savo gyvenimą ir savo pasirinkimus.
Ar sukurti dar vieną filmą apie milijonierius, uždirbti dar vieną milijoną ir buvo tavo, režisieriaus, tikslas?
Jeigu mano tikslas būtų tik uždirbti pinigų, užsiimčiau kuo nors kitu, kur kas mažiau rizikingu.
Esu profesionalus pasakorius, kaskart noriu papasakoti naują istoriją. Ir papasakoti taip, kaip dar nesu to daręs, nes labai nemėgstu kartotis. O jeigu filmas kinuose surinks milijoną, reikš, kad mano laikas ir pastangos nenuėjo veltui.
Bet to galiu tik nedrąsiai tikėtis, o ne būti įsitikinęs.
Na, bet tu jau žinai, kaip padaryti žiūrimą filmą. Kokios jo taisyklės?
Nesigilinant į scenarijaus rašymo taisykles ir trumpai: filmas turi papasakoti įtraukiančią istoriją. Pasakoti ją reikia protu ir širdim. Net ir pats nuoširdžiausias filmas be išradingų sprendimų, gero humoro ir originalių momentų gali tapti lėkštu. Lygiai taip pat įmantrus, protingai parašytas, tačiau nuoširdžių emocijų pritrūkęs filmas bus mechaniškas ir plokščias. Taip pat svarbu profesionalūs aktoriai, gera muzika, spalvos, montažas, operatoriaus darbas.
Ar iš savo patirties prisimeni tokių jubiliejų – su tautinėmis juostomis, balta mišraine? Manai, kad ir šiandien tokios šventės taip vyksta?
Be abejo! Ir prisimenu, ir esu įsitikinęs, kad tebevyksta! Iš pradžių norėjome filmą pavadinti „Giminės balius“. Būtų gana tikslus ir teisingas pavadinimas.
Kodėl jo neliko?
Todėl, kad prisiminėme, jog ūkininkas Jonas yra milijonierius, o šis žodis filmo pavadinime dar niekada nepamaišė (juokiasi).
Jūsų milijonieriaus aplinka nelabai milijonierinė. Ar specialiai rodai žiūrovams geriau pažįstamą buitį? Nes juk tikrai yra ūkininkų, kurių namuose – madingi baldai bei didžiausios meno kūrinių kolekcijos…
Tikrai taip – esama milijonierių su brangiais, madingais baldais ir meno kolekcijomis, bet yra ir tokių, kurie vaikšto suplyšusiomis kojinėmis. Ne visi, kas turi pinigų, jaučia poreikį juos paversti prabanga. Nežinau, kas ir kada tai pasakė, bet pinigai mėgsta tylą.
Kaip filmui rinkai aktorius? Dapšys – tobulas milijonierius, Giedrius – juokingas, bet kiek senstelėjęs. Ar, rašydamas scenarijų, personažus jau buvai paskirstęs?
Jau gerai nepamenu, kaip ten buvo. Gali būti, kad rašydamas, žinojau, jog vaidins šie aktoriai, gali būti – dar nežinojau. Man jie – tobulas tėvo ir sūnaus duetas, netgi veidai panašūs (juokiasi). Pamenu, per vieną filmavimą abu tai pastebėjo ir pripažino, kad puikiai juos vienas kitam parinkom.
Filme svarbi tėvo ir sūnaus linija. Kiek joje yra asmeninės patirties?
Tik tiek, kad pats esu sūnus ir turiu sūnų. Mano santykis su tėvu yra geresnis nei filmo personažų – Pauliaus ir Jono. Jų ryšys yra filmo emocinė ašis, be jos „Milijonieriaus jubiliejus“ būtų tik juokingas, o dabar yra daugiau.
Pats būdamas tėvu, suprantu, kaip sunku yra būti tobulu. Tiesiog neįmanoma!
Ir man, perfekcionistui, labai sunku šį faktą priimti. Bet jau susitaikiau su mintimi, kad esu ir toliau bandysiu būti geriausias tėvas, koks tik galiu būti. Tikiuosi, to pakaks.
Kiek laisvės suteikei aktorių improvizacijai, kiek leidai jiems kalbėti savo žodžiais, reikšti savo emocijas?
Visada leidžiu, netgi skatinu! Šis filmas – ne išimtis. Niekada nežinai, kokie spontaniškai pasakyti žodžiai praturtins filmą, suteiks jam naujų spalvų.
Scenarijuje buvo momentas, kai vienas iš personažų turėjo groti armonika. Filmo dailininkei pasirodė, kad armonika yra lūpinė armonikėlė, taigi, teko sceną nufilmuoti su ja. Dėl tokios imporovizacijos, man rodos, ji išėjo tik dar juokingesnė.
Filmavote tikruose tikrų žmonių namuose ir sodybose. Ką filmui suteikia tokios lokacijos?
Kiekvieną iš filmo lokacijų apžiūrėjau pats, realios lokacijos suteikia gylio. Jei namas gyvenamas, jį filmui išnuomoję žmonės tuo pačiu išnuomoja ir savo istoriją. Daiktus, tapetus, paveikslus ant sienų. Šios mažos detalės virsta personažų gyvenimo detalėmis.
Užaugai nedideliame Širvintų miestelyje, bet gal turėjai senelių ar giminių kaime?
Pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus augau Šešuolėlių kaime, Širvintų rajone. Kai esi mažas, tai ir mažas kaimas atrodo didelis. Labai džiaugiuos, kad ten gyvenau, beveik gamtoje: lipdavome į medžius, maudydavomės prūde, važinėdavom vežime, kurį traukė kaimyno Jono arklys.
Vėliau persikėlėme į Širvintus, patį pakraštį, irgi beveik kaimą. Vasaras leisdavau pas pusbrolius Kunigiškiuose, Tauragės rajone. Kaimas man yra graži ir miela vieta, savo filmuose jį taip ir stengiuosi parodyti. Todėl visada filmuojame vasarą, kai jis atsiskleidžia visu gražumu.
Kaip manai, ar kaimas stereotipizuojamas šiandien? Ar atskirtis labai ryški?
Tas, kuris žodį „kaimietis“ taria su panieka, o save laiko aukštesne gyvybės forma jau vien dėl to, kad gyvena mieste, yra arba dar nesubrendęs, arba jau piktas žmogus. Taip pat ir tas, kuris miestietį laiko „pasikėlusiu“ vien todėl, kad jis – miestietis. Stereotipai ir etikečių klijavimas yra savimi nepasitikinčių žmonių užsiėmimas. O tokių esma ir mieste, ir kaime.
Nieko čia nepadarysi, taip buvo ir taip bus.
