Vilniaus kino biurui ji pasakoja, kad kartais tam reikia sugalvoti žaidimų, kartais – suteikti psichologinę pagalbą, o kartais tam tikrus dalykus paaiškinti ir už kamerų dirbantiems suaugusiesiems.
– Auguste, kas tave atvedė į kiną?
– Užsienyje baigiau kino studijas, kurios buvo orientuotos į visų kino departamentų pažinimą. Paskutiniuose kursuose buvo galima rinktis dvi dominančias profesijas, tad baigiau dokumentikos ir kino dailės specialybes. Per pandemiją tapti industrijos dalimi tapo sunkiau, daug planų pasikeitė, atsirado saugumo poreikis. Supratau, kad man svarbūs vaikų saugumas ir teisės, todėl pasukau į pedagogiką – tapau programos „Renkuosi mokytis“ mokytoja, vėliau – kvalifikuota pedagoge. Žinojau, kad noriu likti kine, bet dar nebuvau atradusi savo vietos. Pamažu pradėjau kelionę Lietuvos kino industrijoje, ieškojau sau tinkamos rolės, kol viename projekte man pasiūlė dirbti su vaikais – taip ir prasidėjo mano kelias.
– Kas paskatino grįžti į kino aikštelę?
– Dirbdama mokytoja mažame miestelyje namuose žiūrėjau daug filmų ir supratau, kad pasiilgau darbo juose. Taip pat kasdienėje veikloje trūko kūrybos, laisvės, darbo su kino žmonėmis. Norėjau kitokių iššūkių, dinamiškos aplinkos, besikeičiančių lokacijų.
– Papasakok, kaip atrodo tavo darbo diena.
– Daug kas priklauso nuo kino kompanijos. Vienos jau turi aiškius darbo su vaikais reglamentus, kitoms dar reikia pagalbos nustatant ribas ir tvarką. Atvykusi į aikštelę laiką leidžiu su vaikais ar paaugliais. Esu padėjusi prižiūrėti ir penkių mėnesių kūdikį – kartais nežinai, kas tavęs laukia.
Mano pozicija – mokyti savarankiškumo, įgalinti, suteikti saugumo ir sukurti aplinką, kurioje vaikai galėtų drąsiai kreiptis kilus klausimams. Kartais užtenka tiesiog būti šalia, o kartais tenka spręsti konfliktus, brėžti ribas, aiškintis santykius ar lydėti jaunuosius aktorius filmavimo kelionės metu. Neretai elgesio normas tenka paaiškinti ir suaugusiems filmavimo aikštelės nariams.
– Kuo skiriasi vaikų darbo specifika kino aikštelėje?
– Vaikai gali dirbti gerokai trumpiau nei suaugusieji, jiems numatytos poilsio valandos ir atskiros erdvės. Šaltuoju metų laiku privaloma užtikrinti šildomą aplinką. Smagu, kai įrengiamos vaikų zonos su žaislais ir knygomis, tačiau įvairių galvosūkių, spalvinimo knygelių ar žaidimų dažnai atsinešu ir pati.
– Kokios emocijos lydi vaikus filmavimų metu – jaudulys ar smalsumas?
– Natūralu, kad vaikai dažnai jaudinasi, todėl stengiuosi juos nuteikti ir paaiškinti, ko tikėtis. Su paaugliais kalbėtis lengviau – jie sąmoningiau geba įvardinti savo emocijas. Yra vaikų, kurie nežino, kas yra kino aikštelė, bet yra ekspresyvūs, ekstravertiški – būtent dėl šių savybių, manau, jie ir atrenkami filmuotis. Kiti – labai bijo, nenori atsiskirti nuo tėvų, tuomet skiriame laiko apsiprasti, kalbėtis, aiškinamės, kaip vyks filmavimo procesas.
Pastebėjau, kad daug kas priklauso nuo režisieriaus/-ės. Vieni skiria daug laiko ryšio kūrimui su aktoriais, padeda jiems įsijausti dar prieš filmavimą. Kartais rengiamos atskiros repeticijos, kurių metu aiškinamasi, kodėl scena kuriama būtent taip.
Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad jei scenoje vaizduojamas smurtas, netinkamas elgesys ar žodynas, tai nėra norma realiame gyvenime. Mažesniems vaikams kartais sunku suprasti, kodėl negalima žiūrėti į kamerą, todėl tenka detaliai papasakoti, kur nukreipti žvilgsnį. Vaikams itin svarbus palaikantis grįžtamasis ryšys – tuomet atsiranda azartas ir noras sceną atlikti kuo geriau.
– Kokias scenas vaikams ir paaugliams tenka vaidinti?
– Pasitaiko įvairių masinių scenų: kieme žaidžiantys vaikai, klasėje besimokantys mokiniai, renginius stebintys žiūrovai tribūnose, eisenų dalyviai ir pan.
Didesnių rolių atveju vaikai gali vaidinti šeimos narius, kartais jiems tenka ir veiksmo scenos – bėgti, slėptis, reaguoti į pavojų. Filmuose apie paauglių gyvenimą atsiranda scenų, kuriose personažai priima moralinius sprendimus, patiria pirmuosius kartus, išgyvena sudėtingus pokalbius.
– Ar yra dalykų, kurie kino aikštelėje daromi kitaip vien dėl to, kad scenoje vaidina vaikai?
– Egzistuoja daug triukų. Kartais, kad vaikai nematytų vaidinamo smurto, bet jų akys sektų veiksmą, suvaidinama visai kitas scena. Kartais scena filmuojama be garso, o režisierius ar kitas komandos narys balsu pasako, ką daryti. Tokiais atvejais mano rolė – emociškai palaikyti, sukurti saugią erdvę pasikalbėti, padėti režisieriui/-ei.
Paauglių filmuose, sakykime, bučinio scenose, dalyvauja intymumo koordinatoriai, iš aikštelės trumpam pasitraukia dalis darbuotojų, nežiūrima į monitorius, kad jaunuoliams būtų mažiau spaudimo. Jei reikia, galiu patarti, tačiau niekada nesikišu be reikalo – tai režisieriaus atsakomybė.
– Ko iš jaunųjų aktorių galėtų pasimokyti suaugusieji?
– Džiaugsmo. Vaikuose jis egzistuoja natūraliai. Suaugusiuosius dažnai apkrauna rutina ir kasdieniai rūpesčiai, todėl pamirštame džiaugtis. Kine, kaip ir gyvenime, yra pasikartojimų, bet svarbu nepamiršti galimybės žaisti ir stebėtis.
– Ko linkėtum kino industrijai – ką svarbu suprasti dirbant su vaikais?
– Svarbiausia, kad kiekviena gamybos įmonė turėtų aiškius darbo su vaikais reglamentus. Vaikas nėra lygus suaugusiajam. Net jei jis aktorius, jis vis tiek yra vaikas. Būtina iš anksto žinoti, kaip bus elgiamasi sudėtingose situacijose ir kaip kuriama saugi aplinka. Vaikai neturi tiek ištvermės ir vidinių resursų, todėl kuo daugiau prevencijos – tuo sklandesnis filmavimo procesas.
Kadangi ateinu iš švietimo lauko, norėčiau, kad suaugusieji suprastų: tinkamas elgesys šalia vaiko nėra pasirinkimas. Kiekvienas suaugęs vaikui yra autoritetas. Mėgstu posakį „visi vaikai yra visų“. Vaikai mokosi nuolat – iš mūsų kalbos, elgesio, net elementarių veiksmų, tokių kaip pasisveikinimas su kitais ar perėjimas per gatvę. Norėtųsi, kad suaugusieji tai suvoktų ir jaustų atsakomybę.
