E. Mikulionytės vaidmuo I. Jonyno filme – ne iš patogiųjų. Jos personažė nebaigtame įrengti, šalčiu po draugės mirties dvelkiančiame Pamario name prižiūri paauglę Urtę (aktorė Urtė Povilauskaitė). Priežiūra nėra lengva – mergaitė nekalba, savotiškai reiškia jausmus ir kartais netgi kelia pavojų tiems, kurie jos nesupranta.
„Mano auklė jaučia tylią padėką mirusiai Urtės mamai, padėka virsta pareiga. Tokia labai paprasta, žmogiška mechanika – man kažkada padėjo, dabar aš padedu“, – sako Eglė ir priduria, kad būtent tokiose niekur neįtvirtintose pareigose ir atsiveria tikrasis žmogaus veidas.
Ypatingų pastangų kuriant auklės vaidmenį filme, sako, nereikėję. Vaidmuo scenarijaus autoriaus ir filmo režisieriaus I. Jonyno buvo puikiai aprašytas. Tokiais atvejais aktoriui lieka tik nepersistengti.
Ne vaidinti, o būti yra viena mėgstamiausių Eglės kino tiesų. Kurdama vaidmenis ji nekreipia dėmesio į savo emocijas, leidžia atsirasti personažo jausmams, laukia, kol jie atsiras. Dirbti su I. Jonynu buvo lengva. „Aktorius yra tik įrankis režisieriaus rankose. Jei atsiduri gerose rankose, tai ir eini, kaip sakė Hesė“, – teigia apdovanojimų „Kristoforas“, „Auksinis scenos kryžius“ laimėtoja.
Apie filmavimus Pamaryje Eglė pasakoja taip, tarsi kalbėtų ne apie kino aikštelę, o apie to laiko jausmus ir būsenas. Pamarys jai – tarsi kita planeta, Mėnulio šalis, kurioje prieš akis atsiveria laukai, erdvės, horizontai, leidžiantys kvėpuoti pilna krūtine.
„Sienos“ lokacijos Pamaryje – ne šiaip gražios. „Jose atsiskleidžia tylos svoris. Tas, kurį kitų šalių filmuose, ypač šiaurietiškuose, priimame kaip gylį, susiliejimą su gamta, įsižeminimą. Bet mes patys, lietuviai, savajai tylai kantrybės neturime…“ – apgailestauja aktorė ir pasakoja, kad lokacijose šalia marių ypatingai matėsi filmo dailininkų komandos darbas.
Eglė pasakoja dažnai galvojanti apie Šilutę. Ir ne vien dėl vaizdų ir prisiminimų, ji tiesiog norėtų turėti galimybę ten pabūti, daugiau pabendrauti su vietos žmonėmis, juos suprasti ir išklausyti. „Gal taip būčiau naudingesnė nei scenoje“, – svarsto aktorė ir prisipažįsta, kad į galvą vis dažniau šauna mintis apie karjeros pabaigą.
„Man nieko nebereikia, noriu užleisti vietą jaunimui, tegu jie vaidina. Kam savo vaizdu kankinti žmones? Artėju prie tokio sprendimo, bręstu. Man patinka ir teatras, ir kinas, įdomu, bet žinau, kad galima apsieti ir be manęs. Juo labiau, kad niekada nebuvau iš tų, kurie be scenos negalėtų. Galbūt šiandien būčiau daug labiau naudinga važinėdama po Lietuvą ir kalbėdama su žmonėmis apie kultūrą ir laisvę. Gyvename tokiu laiku, kai tylėti nebegalima“, – sako E. Mikulionytė.
Filmas „Siena“ taip pat kalba apie ribas, kurias brėžiame vieni tarp kitų. Ne tik geografines, bet ir vidines.
Po žmonos mirties ornitologas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) vienas lieka auginti paauglę dukrą Urtę. Vieną dieną Vilius partrenkia nuo pasieniečių bėgantį kontrabandininką. Nusikaltėliai priverčia jį pervežti nelegalų krovinį. Kai užduotis įvykdoma, Viliui pasiūloma sekti ne tik migruojančius paukščius, bet ir per valstybės sieną gabenamas nelegalias siuntas. Suviliotas lengvų pinigų ir adrenalino, ornitologas įsitraukia į kontrabandininkų veiklą. Vilius priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi.
„Sienoje“ daug dramatiškų įvykių, tačiau režisierius I. Jonynas teigia finale žiūrovui norėjęs perteikti tikėjimą, kad sudėtingi gyvenimo išbandymai gali tapti kelio į šviesą pradžia. „Tai ypač svarbu dabar, kai kasdien esame geopolitinių grėsmių akivaizdoje“, – jis sako.
Savo braižui ištikimas filmo režisierius I. Jonynas filmui svarbius charakterius sukurti pakvietė neprofesionalius aktorius – kontrabandininkų vadeivą įkūnija garsi Lietuvos chorvedė Danguolė Beinarytė, ypatingas vaidmuo atiteko ir VDU docentui, vertėjui Viktorui Bachmetjevui.
Vaidmenis filme taip pat kūrė Laurynas Luotė, Vygandas Vadeiša, Remigijus Bilinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Justina Mikolaitytė ir kiti. Filmo kūrėjų komandoje – „Baltic Productions“ prodiuserių suburti naujosios lietuvių kino kartos talentai – filmo operatorius Audrius Budrys, montažo režisierius Darius Šilėnas, kompozitorius Dominykas Digimas, dailininkė K. Balčiūnaitė-Budrienė. Filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Filmo anonsas:
