„Esu dėkinga Irenai už pamoką nepraleisti gyvenimo. Ji suprato jo vertę ir tai labai giliai persiduoda jos darbuose, kūryboje, o dabar ir nuostabiame filme, kuris sukurtas su didžiule meile ir pagarba jai, – po premjeros kalbėjo aktorė Toma Vaškevičiūtė. – Kartais gali gauti labai brangią dovaną už labai nedaug. Už bilietą į kiną galima gauti štai tokį palikimą, tokią neįkainojamą atmintį. Taip veikia pasaulis – mes įkvepiame vieni kitus ir tai padeda mums gyventi, tapti geresniais, plečia mūsų akiratį, o Irenos atveju – ir širdį. Tokie žmonės yra nykstanti rūšis, su kuria susipažinti – didelė dovana. Tad žiūrovai turi šią galimybę – pažinti tokią asmenybę ir praturtėti.“
„Irena yra epinė. Ji patyrė du, ko gero, siaubingiausius dalykus pastarajame šimte Lietuvos istorijos metų – Holokaustą ir sovietinę okupaciją. Ir ji išgyveno nejausdama tiems žmonėms pykčio. Mažai kas taip gali. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad man pačiam reikėtų mažiau smerkti žmones, mažiau pykti. Geriau galvoti, kas mus jungia, – svarstė komikas Paulius Ambrazevičius. – Tie žmonės, kurie išrinko kai kurias dabartines partijas, prasilenkiančias su visomis I. Veisaitės vertybėmis, galbūt tikrai yra suklaidinti. Galbūt su jais reikia pasikalbėti, praleisti daugiau laiko. Pats sau tai išsinešu iš šio filmo.“
„Nepaprastai jaudinantis filmas, buvo daug ašarų, – po premjeros prisipažino renginių organizatorė Agnė Grigaliūnienė. – Vieno žmogaus portretas gali būti universalus šimtui temų. Mane palietė istorinė atmintis, mane palietė kaltė, kurią vienaip ar kitaip – filosofiškai ar realiai – turėtumėme jausti dėl to, kas atsitiko žydų tautai Lietuvoje. Neturime plakti savęs, o tiesiog priimti tai, atsiprašyti ir sugebėti būti geresniais kasdien. Iš filmo išeinu su įkvėpimu – galvoju, kokia svarbi yra bendražmogiška meilė, santykis, ir kaip svarbu niekuomet nepasiduoti bjaurasčiai, neapykantai. Tai – labai aktualus, geras filmas, kuris atveria daug įdomių paralelių su šiandiena.“
„Giedrė Žickytė filmu mums sugebėjo grąžinti Ireną, kurios labai trūksta šiuo metu, dabartinėje kultūros politikos ir geopolitikos situacijoje. Irena fantastiškai sugebėdavo grąžinti intelektualinį diskursą ir formavo mūsų atkurtos nepriklausomos Lietuvos intelektinį krūvį, mąstyseną. Irena buvo vienas tų žmonių, kurie valingai, stipriai ir labai subtiliai mus grąžino pasauliui, – pabrėžė Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. – Pasakodama savo istoriją, Irena šiame filme mus perspėjo. Ir tas perspėjimas yra labai svarbus – neturime pasiduoti vilionėms ir populizmui, kad neva kažkas kitas yra mūsų priešas ir kad turime kovoti prieš kitą žmogų – kitos rasės, kitos religijos, kitų įsitikinimų.“
„Pasijutau lyg sėdėčiau ir kalbėčiausi su savo močiute, kuri taip pat buvo tremtinė ir apie tremtį man pasakodavo tik kai labai labai jos paprašydavau. Žiūrėdama galvojau, kokie šie žmonės, patyrę tokius drastiškus dalykus, yra pilni šviesos, tiek daug jie nori duoti ir atiduoti, tiek gero gyvenime jie nori daryti, – kalbėjo žurnalistė Gerūta Griniūtė, – Irena niekada blogai nekalbėjo apie kitus, visada buvo labiau užstojanti nei žvelgianti su pagieža. Savo darbais ir veiklomis ji norėjo liudyti, kad žmogiškumas turėtų imti viršų. Tai – bendra kiekvieno žmogaus misija. Ir baisiausia yra neužsikrėsti tuo, kas yra kitoje pusėje.“
„Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu. Filme buvo paminėtas žodis „tvanas“ – I. Veisaitės bičiulio kompozitoriaus Arvo Pärt mintis. Nesinori blogiausių scenarijų, nesinori, kad istorija kartotųsi. Todėl turime saugoti tai, ką sukūrėme ir, ko gero, šis filmas įgauna gilią prasmę. Jis leidžia mums suprasti, ant kokio pagrindo mes stovime ir kaip turime branginti tą pagrindą, – po filmo premjeros kalbėjo žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė. – Kartais net tikrai juoduose dalykuose mes turime įžvelgti bent šiek tiek šviesos, nes kitaip negalėsime judėti į priekį.“
„Irena kartu su Leonidu Donskiu ir dar keliais žmonėmis man buvo vienas iš kertinių moralinių akmenų. Tiesą sakant, filme mūsų gal net kiek pasigailėta ir papasakotos tik užuominos viso to, su kuo susidūrė Irena. Ir ji vis tiek sugebėjo mylėti, atleisti – tai yra neįtikėtina, – sakė režisierius Oskaras Koršunovas. – Gavosi taip, kad filmas tapo labai aktualus šiai dienai. Kaip filme sako Arvo Pärt, bus tvanas. Dabar tą tvaną matome. Laikais, kai yra tiek susiskaldymo ir neapykantos, tokių žmonių kaip Irena labai trūksta. Ir net jei žiūrovas jos nepažinojo asmeniškai, filmą svarbu pamatyti todėl, kad jis sinchronizuojasi su dabartimi – jis yra labai aktualus.“
Apie filmą „Ireną“
„Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą. Filmas „Irena“ – jau Lietuvos kino teatruose, anonsas:
Filmą prodiusuoja „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „Allfilm“ (Estija) ir „AGITPROP“ (Bulgarija). Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Europos Tarybos kino paramos fondas „Eurimages“, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Goethe’s institutas, Atviros Lietuvos fondas, „Freidesk“, Estijos kino institutas, Bulgarijos nacionalinis kino fondas ir kt.
