Festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia išvysti režisierės, lenkų alpinistės Elizos Kubarskos sukurtą dokumentinį filmą apie šią išskirtinę asmenybę. Kino juosta „Paskutinė ekspedicija“ šiemet tapo geriausiu Lenkijos dokumentiniu filmu. „Wanda gana dažnai kalbėdavo apie savo šaknis, ji visada sakydavo, kad yra iš Lietuvos“, – sako Eliza Kubarska. Filme režisierė siekia išsiaiškinti, kas nutiko Wandos gyvenime, kad vieną dieną ji nebenorėjo grįžti iš kalnų ir kodėl jautėsi tokia vieniša.
Man pasirodė labai įdomu, kad į Wandą Rutkiewicz pažvelgėte rytiečių akimis – filme „Paskutinė ekspedicija“ apie ją kalba tibetiečiai, nepaliečiai. Ar tai buvo sąmoningas jūsų pasirinkimas?
Taip. Dėl kopimo į kalnus Wanda Rutkiewicz daug laiko praleido Nepale, Himalajuose. 2017 metais kūriau dokumentinį filmą apie šerpus iš Ghunsos kaimo, esančio Kančendžangos kalno papėdėje. Nuvykusi ten filmuoti supratau, kad šis nepaliečių kaimas yra paskutinė vietovė, kurioje Wanda lankėsi prieš dingdama. Ėmiau klausinėti vietinių, ar jie prisimena alpinistę iš Lenkijos vardu Wanda. Man pačiai iš pradžių tai atrodė kvailas klausimas – juk praėjo dvidešimt penkeri metai. Tačiau mano nuostabai, jie ją prisiminė. Žmonės apibūdino man, kaip Wanda atrodė, parodė jai priklausiusias statines. Atpažinau tas statines, nes buvau jas mačiusi archyvinėje medžiagoje. Wandos vadybininkė Marion Feik pasakojo man, kaip po ekspedicijų organizavo šių statinių perdavimą kaimo gyventojams. Tuo metu pradėjau galvoti, kad jei 1992-aisiais Wanda visgi nusileido žemyn nuo kalno, ji turėjo kažką sutikti. Jai būtų reikėję vietinių žmonių palaikymo. Tad nusprendžiau paieškoti, ar kas nors ką nors žino.
Wanda Rutkiewicz dingo 1992 metais kopdama į Kančendžangą, jos kūnas niekada nebuvo rastas. Tačiau visgi buvo tikinčių, kad ji gali būti gyva, galbūt pasislėpė kalnuose ir gyvena budistų vienuolyne.
Tik jos mama tikėjo, kad Wanda gyva. Žinoma, kad ji norėjo tuo tikėti. Mūsų kraštuose daugiau netikėjo niekas, bet žmonės iš Nepalo ir Indijos mąsto kitaip negu mes. Kai jiems papasakojau, kas Wandai nutiko Lenkijoje prieš pat jai dingstant be žinios, jie neturėjo abejonių, kad ji galėjo pasilikti Himalajuose ieškodama ramybės. Įdomus faktas, kad iš Lietuvos kilusi Wandos mama buvo budistė. Tais laikais Lenkijoje tai buvo labai neįprasta.
Italų alpinistas Reinholdas Messneris filme pripažino, kad Wanda buvo atstumta alpinistų bendruomenės. Kai kurie jos kolegos pagrindiniu problemų šaltiniu įvardino pačios Wandos asmenybę, jos charakterį. O jūsų nuomone, kodėl tai įvyko?
Apie Wandą girdėdavau nuo pat vaikystės. Tais komunistinės Lenkijos laikais mano mama mėgdavo pasakoti apie nepaprastą moterį, kuri sekė savo svajonėmis, darė, ką norėjo, buvo drąsi. Wanda įkvėpė labai daug žmonių, ypač moterų. Sulaukusi septyniolikos pati pradėjau užsiiminėti alpinizmu. Būtent toje aplinkoje man teko išgirsti pirmuosius kiek kitokius, prieštaringus pasakojimus apie Wandą: kad ji buvo labai sudėtingo charakterio, labai nemaloni, labai egoistiška. Man pasidarė smalsu sužinoti, kokia ji buvo iš tiesų.
Kurdama filmą pakalbinau apie trisdešimt Wandą pažinojusių žmonių. Juostoje panaudojau tik penkis ar šešis pašnekovus, bet iš tiesų susitikau su daugybe jų, kad susidaryčiau savo nuomonę pagal jų pasakojimus. Daugelis alpinistų bendruomenės vyrų kalbėti apie Wandą pradėdavo sakydami, kad ji buvo labai lėta. Tada jie man pasakodavo, kokia ji buvo egoistė, kad yra palikusi žmonių kalnuose. Tai – labai rimtas kaltinimas, tiesa? Tyrinėdama jos biografiją neradau nė vieno tokį teiginį patvirtinančio fakto. Kai kurie man sakė, kad Wandai buvo neva lengviau, nes ji buvo patraukli moteris. Aš su tuo nesutinku, nes žinau, kokią didelę kainą ji sumokėjo asmeniniame gyvenime.
Moterys, Wandos draugės piešė visai kitokį jos portretą, kuris neatitiko to, ką girdėjau iš kalnų bendruomenės. Iš pradžių galvojau, kad gal ji kalnuose elgdavosi kitaip – tai yra įmanoma. Tačiau vėliau atradau jos asmeninius archyvus – laiškus, dienoraštį, archyvinę vaizdo medžiagą. Tai leido man pažvelgti į Wandos mintis ir sužinoti, kokia ji buvo iš tiesų. Man nebeliko abejonių, kad pasakojimas, kuris apie ją buvo kuriamas kalnų bendruomenėje, skiriasi nuo tikrovės.
Wandos „problema“ buvo ta, kad ji buvo moteris. Wanda Rutkiewicz buvo pirmoji lenkė, pasiekusi dvi aukščiausias viršūnes – Everestą ir K2. Jokioje kitoje pasaulio šalyje nėra buvę, kad moteris įkoptų į dvi aukščiausias viršūnes anksčiau nei vyrai.
Dėl to ji tapo išskirtinė, bet kartu tai sukėlė daug problemų. Buvo žmonių, kurie skyrė labai daug energijos, kad sumenkintų jos pasiekimus. Wanda turėjo drąsių idėjų. Tuo metu nebuvo daug moterų, kurios leistų sau būti drąsiomis ar atsisakytų priimti tradicinį moters vaidmenį. Beje, ją labai mėgo žiniasklaida, nes ji itin gražiai dėstė mintis. Manau, vyrai jos bijojo ir pavydėjo.
Stebėdama Wandą archyviniuose vaizdo įrašuose ir klausydamasi jos pamąstymų, pagalvojau, kad tokią moterį daug vyrų galėtų įsimylėti. Tačiau filme buvo girdėti ne vyrų žavėjimasis Wanda, o jos nuvertinimas.
Žinoma, jie ir įsimylėdavo. Buvo daug tokių atvejų. Bet Wanda jais visiškai nesidomėjo – ji norėjo kopti. Kažkas man sakė, kad kai kurie ją labiau įsivaizdavo savo miegmaišyje nei kalno viršūnėje. Gal čia ir buvo įžeistas vyrų ego. Wanda buvo labai motyvuota, labai atletiška. Turėjo tvirtą sportinį pagrindą, nes jos tėvas daug investavo į sportinį vaikų ugdymą. Jai buvo svarbu kurti strategijas, kelti tikslus. Neatsitiktinai 1986 metais Wanda užkopė į K2 viršūnę – anksčiau už bet kurį kitą lenką. Ji atvyko į bazinę stovyklą daugiau nei prieš mėnesį – toks buvo jos planas, ji tam ruošėsi. O kiti nebuvo pasiruošę.
Yra buvę daug kartų, kuomet Wanda liko viena kalnuose – be komandos ar partnerių. Blogiausia situacija buvo 1991 metais. Filme nepasakojau visos tos istorijos, nes nebuvo vietos, bet paminėjau, kad jos kolegos nepatikėjo, kad ji pasiekė Anapurnos viršūnę. Tąsyk kalnuose ją paliko beveik visi, išskyrus vieną sergantį ekspedicijos narį. Jie išvyko iš bazinės stovyklavietės. Wanda buvo labai pavargusi, prašė pagalbos, bet nebuvo nė vieno, kas jai padėtų. Tai kalnuose yra nepriimtina. Kai kurie ekspedicijos dalyviai kitiems alpinistams pradėjo skleisti gandus, kad Wanda yra apgavikė. Grįžę į Lenkiją paskleidė šią versiją žiniasklaidai. Filme aš buvau labai švelni ir daug ko nepasakiau. Net ir to, kad kolegos ją paliko kalnuose. Galėjau tai įdėti į filmą, bet nepadariau to, nes pagalvojau, kad jos nebėra, o tie garsūs, daug pasiekę alpinistai – jau seni.
Anapurnos ekspedicijos nariai atsisakė patikėti, kad Wanda įkopė į Anapurnos viršūnę net tada, kai tokią išvadą oficialiai paskelbė alpinistų surinkta komisija. Kodėl?
Kai pradėjau kurti filmą, buvo praėję trisdešimt metų po tos Anapurnos ekspedicijos, tačiau daugelis žmonių vis dar manė, kad ji Anapurnos viršūnės nepasiekė. Iš tikrųjų, nėra taip sunku šį faktą patikrinti, nes Wanda padarė nuotraukų. Jas vertinęs topografijos ekspertas neturėjo jokių abejonių, kad Wanda į Anapurną užkopė. Jis vis dar gyvas, galima su juo susitikti ir pakalbėti apie tai, ką ji pateikė ir ką jis apie tai mano. Bet ta klaidinga informacija jau išplito ir liko žmonių atmintyje. Į paskutinę savo ekspediciją Wanda išvyko labai prislėgta bendruomenės atstūmimo. Tuo metu jos psichologinė būklė buvo labai bloga.
Turbūt puikiai galėjote suprasti, kaip tuo metu ji jautėsi, nes esate patyrusi panašią situaciją?
Taip, labai gerai tai supratau. Vienoje iš ekspedicijų į Grenlandiją aš ir mano kopimo partneris buvome apkaltinti sukčiavimu. Tai kalnų alpinistui – labai skausminga. Iš tiesų, tai reiškia karjeros pabaigą, nes viskas, ką darai kalnuose, remiasi pasitikėjimu. Sklandė gandai, kuriuos skatino grupė prieš mane nusiteikusių žmonių. Teismo procesas galiausiai įrodė mano nekaltumą, bet tai užtruko dešimt metų. Visą šį laiką žmonės manimi abejojo, praradau rėmėjus. Tai manyje paliko gilų pėdsaką, ilgai jaučiau gėdą. Ekspedicijos į kalnus, naujų maršrutų paieška buvo mano gyvenimas. Nusivyliau alpinistų bendruomene, atsigauti emociškai man užtruko daugelį metų.
Filmo apie Wandą kūrimas suteikė man drąsos po keturiolikos metų atvirai apie tai kalbėti. Radau originalius laiškus, kuriuose Wanda išreiškė savo nusivylimą ir vienatvę. Mačiau paraleles tarp savo ir jos patirčių – išdavystę, kaltinimus, izoliaciją. Nepaisant įrodymų, kurie patvirtino Wandos laimėjimus, daugelis alpinistų nesigilino į faktus, bet rinkosi tikėti gandais. Taip nutiko ir man. Jaučiu, kad tie, kurie platino melą, iš dalies yra atsakingi už Wandos tragišką likimą.
Ką reiškia būti moterimi vyriškoje kalnų ekspedicijoje?
Kopimas su vyrais moteriai yra iššūkis. Manau, kad pagrindinė problema moterims, kopiančioms su vyrais, yra ta, kad jos užleidžia vadovavimą. Taip vyras tobulėja, o moteris seka paskui jį. Moteris pasiduoda, nes galvoja, kad vyras padarys geriau, greičiau, jis yra stipresnis, geresnis alpinistas. Man prireikė daug metų, kol išdrįsau pasakyti: „Ei, dabar aš eisiu pirma“. Iš tikrųjų tai nutiko tik tada, kai mano vyras susilaužė koją. Po nelaimės jis tapo silpnesnis ir tai buvo momentas, kuomet nebebuvo pasirinkimo – turėjau imtis vadovavimo. Būti moterimi alpiniste nėra lengva net ir šiandien. Deja, alpinizmo bendruomenėje moterų pasiekimai vis dar yra menkinami. Tai vyksta nuolat. Nors laikai keičiasi, požiūris vis dar išlieka konservatyvus ir nelabai draugiškas moterims. Būti alpiniste moterimi yra labai sunku.
Kaip jūsų filmą „Paskutinė ekspedicija“ sutiko Lenkijos žiūrovai?
Tai buvo bomba, reakcija buvo gana stipri. Po seansų tvyrojo emocinga atmosfera. Žiūrovai buvo labai susijaudinę, pyko dėl to, kas nutiko Wandai, – ir tai yra suprantama. Filmas sulaukė didžiulės sėkmės – rekordinio žiūrovų skaičiaus kine, ko tikrai nesitikėjau. Platintojai net gavo apdovanojimą už šio dokumentinio filmo populiarinimą. Taip pat buvome pagerbti Lenkijos kino kūrėjų bendruomenės – filmas „Paskutinė ekspedicija“ gavo kino apdovanojimą „Erelį“ (lenkiškąjį „Oskarą“) už geriausią metų dokumentinį filmą. Man tai yra labai malonu – dėl Wandos. Daugybėje festivalių visame pasaulyje žmonės prieina prie manęs ir sako, kad niekada apie šią moterį negirdėjo, bet jos biografija yra nuostabi. Džiaugiuosi turėdama galimybę garsinti jos vardą pasaulyje.
Filmą „Paskutinė ekspedicija“ iki spalio 26 d. galima pamatyti virtualioje festivalio „Nepatogus kinas“ kino salėje: https://kinosale.nepatoguskinas.lt
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, kuriame filmų ir renginių programa kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT AID“.
