Teatrologė, germanistė, Atviros Lietuvos fondo vadovė Irena Veisaitė išgyveno dviejų totalitarinių režimų žiaurumus, prarado artimuosius, patyrė daug neteisybės ir išbandymų, tačiau niekada nepasidavė neapykantai ir liko ištikima humanistinėms vertybėms. „Jei žmogus užsikrečia neapykanta, jis visų pirma kenkia pats sau“, – yra sakiusi I. Veisaitė.
„Man bekuriant filmą apie Ireną Veisaitę, pasaulis labai keitėsi – išgyvenome pandemiją, Rusija pradėjo pilno masto invaziją Ukrainoje. Ir, ko gero, daugeliui mūsų teko savyje ieškoti naujų jėgų, kaip išgyventi šiame iš po kojų slystančiame pasaulyje, kaip tęsti savo veiklas ir darbus. Man tai padaryti padėjo Irena – net kai jos jau nebėra, toliau atramos ieškau jos išmintyje ir šviesoje, – pasakoja režisierė Giedrė Žickytė. – Irenos Veisaitės išmintis tapo belaikė – ji kaskart vėl iš naujo suskamba neįtikėtinai taikliai ir aktualiai. Šiandien – taip pat.“
Belaukiant filmo „Irena“ premjeros spalio 24 d., kviečiame prisiminti Irenos Veisaitės mintis.
Apie praeitį ir empatiją
„Aš neprisimenu blogų žmonių veidų, – pasakodama apie savo nelengvą praeitį yra sakiusi I. Veisaitė. – Tačiau atsimenu kiekvieno gero žmogaus veidą, kiekvieną pasakytą gerą žodį.“
„Išsivaduoti iš skausmingos, tragiškos praeities galima tik suvokus ją iki galo – aišku, per empatiją“, – atvira širdimi ir oriai ji ėjo į akistatą su praeitimi.
Tai padariusi, I. Veisaitė stengėsi koncentruotis į dabartį: „Niekada neturėjau laiko praeičiai. Visada labai intensyviai gyvenau dabartyje.“
Vietoje keršto ji rinkosi atleidimą: „Rinkdamiesi kerštą, renkamės klysti ir pasielgti taip, kaip pasielgė tas, kurio poelgį smerkiame.“ O vienoje savo kalboje I. Veisaitė apibendrino: „Atleisti ir kurti ateitį yra visų gyvųjų priedermė.“
Apie valstybes, tautas ir žmones
Irena Veisaitė labai tikėjo vidine žmogaus laisve: „Laisvė yra sąlygojama ne tik išorinių sąlygų ar politinių sistemų, nors jų svarbos paneigti taip pat nederėtų. Ji slypi pačioje žmogaus sieloje, jo širdyje.“
Ji sakė, kad pokyčiai neateina pernakt: „Įmanoma per naktį pakeisti vyriausybę, vėliavą, bet reikia tikrai daug laiko, kad pasikeistų žmonių mentalitetas.“
Taip pat ji visada kvietė žvelgti plačiau, ne vien per savo laikmečio akinius: „Nematuokime kitos epochos remdamiesi tik savojo laikmečio žiniomis, vertybėmis ar idėjomis.“
I.Veisaitė ragino neabsoliutinti: „Neapkęsti tautos, kaltinti tautą galima tik apakus. Kaltas visada konkretus žmogus.“ Ir kvietė nekurstyti blogio: „Jei negali kurti gėrio, bent jau nedaugink blogio.“
Apie atvirumą ir žingeidumą
Irena Veisaitė aplink save būrė įvairaus amžiaus, profesijų ar religijų žmones – ji buvo atvira kiekvienam ir domėjosi viskuo: „Nėra tokio klausimo, kuris man nerūpėtų. Mane domina visi išoriniai ir vidiniai pasaulio reiškiniai.“
Jos kambaryje ant knygų lentynos stovėjo menora, ant sienos kabojo kryžius, o biblioteką ji vadino kone svarbiausia kiekvienų namų dalimi. „Esu įsimylėjusi į žmogaus niekad nesibaigiantį kūrybingumo procesą“, – sakė I. Veisaitė.
Nuolat plėsdama savo akiratį ir viskuo domėdamasi, kartu ji pripažino, kad klausimų toli gražu nemažėja: „Su kiekvienais pragyventais metais suvokiu, kad man kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų vis mažėja.“ Nepaisant to, ji visus ragino nesustoti: „Tik tie, kurie nieko nedaro, niekada neklysta.“
Apie filmą „Ireną“
„Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
Filmas „Irena“ Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 24 d. Filmo anonsas:
Filmą prodiusuoja „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „Allfilm“ (Estija) ir „AGITPROP“ (Bulgarija). Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Europos Tarybos kino paramos fondas „Eurimages“, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Goethe’s institutas, Atviros Lietuvos fondas, „Freidesk“, Estijos kino institutas.
