– Kaip gimė tavo meilė kinui ir kada supratai, kad nori būti operatore?
– Mano tėvai ir giminaičiai su menais nesusiję, o pati ilgai galvojau apie medicinos, vėliau – žurnalistikos studijas. Prisimenu, kaip vyresnėse mokyklos klasėse nusipirkau žurnalą „Kur stoti“ ir žymėjausi visas studijas, kurioms nereikia matematikos. Pastaroji mokykloje man labai nesisekė. Pasirinkimų liko nedaug – sudomino menai, kūrybos komunikacija.
Vyresnysis brolis įstojo į prodiusavimo studijas LMTA, pradėjo bendrauti su kino žmonėmis. Kartą paprašė mano pagalbos nufilmuoti nesudėtingą sceną. Viską prisimenu lyg šiandien: matau lokaciją – beždžionių tiltą netoli Vilniaus, prisimenu užduotį – pravažiuoti motoroleriu. Nuo tada ėmiau dažniau prisijungti prie filmavimų: kartais padėdavau kino aikštelėje, o kartais tiesiog komandai gamindavau maistą. Tačiau būtent ten iš arčiau pamačiau operatoriaus profesiją – kaip statomos šviesos, įrengiama kamera.
Sužinojusi apie Skalvijos kino akademiją, dešimtoje klasėje įstojau į dokumentikos kursą. Turbūt tada ir išsigryninau, kad noriu būti operatore – netrukus įstojau į LMTA, baigiau bakalauro ir magistro studijas.
– Ar gali prisiminti pirmuosius kadrus, kuriuos nufilmavai? Kurie iš jų tau iki šiol įstrigę atmintyje?
– Prisimenu paskutinį Skalvijos kino akademijoje sukurtą filmą, pelniusį geriausios dokumentinės juostos apdovanojimą. Vytenio gatvėje, daugiabučių apsuptyje, dar ir dabar stovi senas medinis namas, prie kurio lesinti paukščių ateidavo vyresnio amžiaus žmogus – balandžių augintojas. Apie jį ir kūriau filmą. Lietuviškai šis žmogus nekalbėjo, telefono neturėjo, todėl kiekvieną šeštadienį automobilyje laukdavau, kol jis ateis. Dažniausiai jis pasirodydavo apie 10 val., bet pasitaikydavo ir dienų, kai visai neateidavo. Laukdavau savo herojaus. Filmavimo procesas buvo labai įdomus. Pamačiau tikrąją dokumentiką, kurios nesuplanuosi, kuri yra tam tikras nuotykis. Džiaugiuosi, kad iš to, ką nufilmavau, pavyko sukurti filmą.
– Ar per tuos metus kino aikštelėje daug pasikeitei pati, tavo metodai, požiūris į darbą?
– Kiekvienas keičiamės kaip žmogus ir asmenybė. Kurdamas pirmuosius darbus LMTA dažnas save „skalpuoja“ – reikia geriau, negali sau leisti suklysti. O jei dar kam nors, kas beveik neįdėjo pastangų pasisekė geriau… Mes, moterys save ypač nusivertinome, dėl pasirinktos specialybės ilgą laiką patyrėme ir diskriminaciją. Tuomet dar neturėjau taip reikalingo „stuburo“, „storos odos“. Nuo studijų laikų iki pat dabar, tam tikrais gyvenimo etapais, atsiranda dvejonės, ar viską darau gerai, ar čia tikrai mano vieta.
Su laiku išmokau visko į galvą neimti. Atėjo suvokimas, kad dalykus darau savaip – vieni tai vertins vienaip, kiti kitaip, o nuomonė visada yra subjektyvi. Kiekvienas darbas skirtingas, turi prisitaikyti prie jo taisyklių. Nebeplaku savęs dėl to, ar renkuosi komercinį, ar autorinį kiną. Ilgainiui pradėjau labiau savimi pasitikėti – niekam nieko nebereikia įrodinėti.
– Kaip atrodo tavo darbas kino aikštelėje? Ar turi daug kūrybinės laisvės?
– Kiekvienas projektas labai skirtingas. Reklamoje dažnai organizatoriai padiktuoja net kadruotes, šviesas, spalvas. O kartais suteikiama visiška laisvė. Svarbu diskutuoti, išgirsti kitą nuomonę, rasti bendrą sprendimą. Tačiau kūrybos yra visur – net ir renkantis objektyvą.
Gali būti puikus profesionalas, techniškai gerai atlikti darbą, „turėti akį“, bet tavo komunikabilumas, empatija kino aikštelėje yra lygiai taip pat svarbūs. Prodiuseriams ir režisieriams gebėjimas bendrauti, daryti kompromisus yra kone esminis dalykas.
– Kas dirbant operatore tau yra sudėtingiausia, o kas teikia didžiausią malonumą?
– Pasitaiko, kad tenka gerai žinomo, apdovanoto aktoriaus paprašyti dešimt kartų pakartoti tą pačią sceną. Esu kuklesnis žmogus, todėl tokiose situacijose pasidaro nejauku. Būna ir taip, kad aktoriaus mintys klajoja kažkur kitur – jis neatsistoja tinkamai, nepadaro to, ko reikia. Grimo, dailės departamentų darbas kiekvienoje scenoje taip pat labai svarbus – net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo nutolęs nuo operatoriaus pareigų.
Sunkiausia – gauti scenarijų ir suvokti, kad viską reikės įgyvendinti. Kaip pradėti? Kaip nepasimesti? Naktinės pamainos taip pat sudėtingos, bet jose vis tiek atsiranda savita aura, nuotaika, leidžianti suprasti, kodėl esi kino aikštelėje. Tai neapčiuopiamas, neįvardijamas jausmas – bendrystės visuma. Juk net po sudėtingų, išvarginančių pamainų, ryte atsikeli ir vėl eini į kino aikštelę.
– Įdomu, kaip technologinė pažanga keičia tavo darbą ir sprendimus kino aikštelėje?
Technologijos keičiasi ir tobulėja, tačiau viskas tarsi sukasi ratu. Šiandien LMTA studentai privalomai mokosi filmuoti juostine kamera – mes to niekada nedarėme. Tuo metu skaitmeninės kameros atrodė kaip siekiamybė, o dabar jos – neatsiejama kasdienybės dalis.
Kalbant apie dirbtinį intelektą, manau, kad jis labiau paveiks iliustratorius nei judančio vaizdo kūrėjus. Kaip technologijos paveiks žmogų, turintį jausmus ir savitą pasaulio matymą – dar pamatysime.
Tačiau tam tikrus pokyčius jaučiame visi: pavyzdžiui, aktoriaus nebereikia tam, kad būtų galima įgarsinti vieną ar kitą filmo eilutę. Atsirado nuotoliniu būdu valdomos šviesos, žymiai lengvesni LED kilimėliai – dirbti kino aikštelėje tampa vis patogiau.
– Esi prisidėjusi prie daugybės užsienio projektų: TV serialų „Keisti dalykai“, „Klarkas“, distopinio filmo „Paradise“. Ar skiriasi darbas užsienio ir lietuviškose kino aikštelėse?
– Dirbant prie tarptautinių projektų, kaip ir aktoriai, mes turime praeiti kastingą, todėl baimės mažiau – supranti, kad tave priėmė ne veltui. Net ir žymūs kino profesionalai iš užsienio, režisieriai, dažnai pasirodo esantys labai paprasti, žemiški žmonės.
Pastebiu, kad tarptautiniuose projektuose dirba daugiau moterų – operatorių, šviesų dailininkių. Manau, kad į Lietuvą filmuoti atvykę užsienio kino kūrėjai mus išmokė daugiau geranoriškumo, nuoširdesnio bendravimo, empatijos.
– Kaip, tavo nuomone, šiandien keičiasi lietuviška kino industrija, studentų patirtys?
– KIMO atsiuntė man pirmakursių operatorių sąrašą. Sudvejojau, ar jis tikrai teisingas – sąraše buvo lygiai vaikinų ir merginų. Džiaugiuosi, kad nors operatoriaus darbas vis dar laikomas vyriška specialybe, moterų šioje srityje daugėja.
Vyksta labai didelis ir geras pokytis – filmai nebėra skirti tik kino industrijos žmonėms, juos žiūri vis daugiau žiūrovų. Lietuviškas kinas tampa žiūroviškas, bet nepraranda savo prasmės, gylio. Šiuo metu savo piką išgyvena nauja karta. Studentai keliauja į pristatymus, laimi apdovanojimus – tai jau nebe tik atgimimas, bet tikras industrijos žaliavimas. Vis dar kylame į viršų – ir dėl visų šių pokyčių labai džiaugiuosi.
– Prie kokių filmų norėtum prisidėti šiandien?
– Laukiu galimybės prisidėti prie autorinio kino, kuris man būtų artimesnis. Santykis, žmonės, apie tai. Esu romantikė, todėl santykių, žmonių temos man artimesnės, gilesnės, jautresnės, labiau atspindi mano pasaulį.
– Dėkoju už pokalbį.
