Tai pirmas kartas, kai pasaulio paveldo statusą pelnė ne pavienė tradicija ar receptas, o visa nacionalinė virtuvė.
Komitetas teigė, kad italų virtuvė yra „kultūrinis ir socialinis kulinarinių tradicijų derinys“ ir „būdas pasirūpinti savimi bei kitais, išreikšti meilę, atrasti iš naujo savo kultūrines šaknis, suteikiantis bendruomenėms galimybę dalytis savo istorija ir pasakoti apie jas supantį pasaulį“.
Sprendimas patenkinti paraišką – vieną iš 60-ies, kurias pateikė 56 valstybės, buvo sutiktas ilgais plojimais salėje, kurioje posėdžiavo komitetas.
„Tai bendruomeninė veikla, kuri pabrėžia artimą santykį su maistu, pagarbą ingredientams ir bendrystės momentus prie stalo“, – teigė UNESCO.
„Ši tradicija pagrįsta maistą tausojančiais receptais ir skonių, įgūdžių bei prisiminimų perdavimu iš kartos į kartą. Tai būdas palaikyti ryšį su šeima ir bendruomene namuose, mokyklose ar per šventes, ceremonijas ir socialinius susibūrimus.“
„Čia dalyvauja įvairaus amžiaus ir lyties žmonės, keičiasi receptais, patarimais ir istorijomis, o seneliai dažnai perduoda tradicinius patiekalus savo anūkams.“
Picos gaminimas Neapolyje jau yra įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, kaip ir espreso kava.
Italijos konkurentė kulinarijos srityje – Prancūzija – 2010 m. sulaukė UNESCO pripažinimo už „prancūzišką gastronomijos valgymo ritualą“. Tačiau tai daugiau šventinis valgymas (vakarienė), kuris prasideda aperityvu, apima keturis patiekalus ir užbaigiamas likeriais.
