Išgelbėjo mamos patarimas
Kai Ukrainoje prasidėjo bombardavimai, Inna Tekliuk su vaiku išėjo į Kyjivo stotį beveik be plano – tik su viena mintimi: išgyventi.
„Buvo panika, žmonės verkė, visi stumdėsi, kad tik išvažiuotų. Mes tiesiog patekome į autobusą, važiuojantį į Vilnių“, – prisimena ji.
Kelionė nebuvo sklandi – sugedusi gyvybes turėjusi išsaugoti transporto priemonė, naktis laukuose, sprogimų garsai, baimė, kad kiekviena minutė gali būti paskutinė.
„Prie bankomatų priekėsi milžiniškos eilės žmonių. Kas keletą minučių galimybės išvykti iš karo kaina augo. Aš į autobusą patekau sumokėjusi auksu – mama visada patarė prie savęs turėti papuošalų iš brangių metalų“, – sunkias akimirkas ryškiai primimena I. Tekliuk.
Šiandien Inna jau Vilniuje. Čia, Skroblų gatvėje, ji įkūrė grožio saloną „Elegance“ – vietą, kuri atrodo lyg iš kito laiko, tačiau gimė iš labai šiuolaikinės patirties: karo, netekties ir būtinybės pradėti iš naujo.
Iki karo ji gyveno netoli Kyjivo, Belohorodkoje, kur turėjo nedidelį saloną. Tačiau nuolatiniai elektros tiekimo sutrikimai, oro pavojaus sirenos ir nesaugumas verslą sustabdė.
„Ten viskas tiesiog stovi. Kad žmogus galėtų dirbti, reikia generatoriaus, o jis labai brangus. Nuolat reikia bėgti į slėptuves. Tai nebe gyvenimas“, – sako ji.
Lietuvoje pradžia buvo sunki. Inna viena augina vaiką, susidūrė su dokumentų problemomis, laikinais finansiniais sunkumais, netektais pajamų šaltiniais.
„Aš dirbau. Iš pradžių namuose. Priėmiau klientus, kada tik jiems buvo patogu. Reikėjo išgyventi“, – sako ji.
Baldai su istorija
Grožio srityje ji nuo 17-os: pradėjo nuo manikiūrų, vėliau išmoko priauginti blakstienas, dirbti su antakiais, plaukais.
Tačiau „Elegance“ salonas – ne tik apie grožį. Tai – jos rankomis, kantrybe ir intuicija kurtas pasaulis. Beveik metus Inna pati ieškojo, vežė, restauravo baldus ir interjero detales.
„Spintą, kuri yra laukiamajame, radau visiškai atsitiktinai. Tai buvo stebuklas, kad ji apskritai atkeliavo“, – šypsosi ji.
Kiekvienas baldas čia turi savo istoriją: XIX amžiaus veidrodžiai, juodo marmuro paviršiai, rankomis šlifuotos pakabos, iš naujo perdažytos spintelės.
„Šlifavome, gruntavome, dažėme, plovėme. Viską dariau pati“, – pasakoja Inna.
Ji kalba apie baldus ne kaip apie daiktus, o kaip apie gyvas istorijas.
„Kiekviena detalė turi energetiką, kurią perdavė jos ankstesnį šeimininkai. Būdavo, kad perdažai daiktą – ir per naktį dažai tiesiog dingsta, tarsi baldas jų nepriima. Kartais reikėdavo perdažyti dešimt kartų“, – sako ji.
Kai kuriuos objektus ji prisimena su šiurpuliu.
„Buvo viena detalė, kuri tiesiog „valgė“ dažus. Galvoju, kad anksčiau ji priklausė labai sudėtingam žmogui“, – pasakoja Inna, pridurdama, kad senoviniai baldai, ypač iš turtingų namų, tarsi išsaugo savininkų charakterį.
Interjere susilieja skirtingos epochos – XIX amžiaus klasika, prancūziški akcentai, šiuolaikiniai sprendimai. Kai kur dar likę laikini baldai iš masinės gamybos, tačiau Inna jų neslepia: „Kai tik galėsiu, viską pakeisiu. Noriu, kad viskas būtų vientisa.“
Salonas šiandien siūlo įvairias grožio paslaugas – nuo veido procedūrų iki blakstienų priauginimo. Čia klientai, anot Innos, ateina ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl atmosferos – lėtesnės, jautresnės, sukurtos rankomis.
„Jeigu jau darai – daryk iki galo“, – sako ji.
I.Tekliuk, dar kurį laiką tikėjusi, kad galės grįžti į Ukrainą, neseniai nusprendė savo ateitį kurti Lietuvoje. Ji pradėjo mokytis kalbos, gilintis į šalies kultūrą.
Inna viena augina autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką.
„Mumis čia rūpinasi. Tiesa, užtruko, kol susitvarkėme dokumentus, bet dabar yra viskas gerai. Savo viltis sieju su Lietuva“, – sako I. Tekliuk.
