Kilogramų galia
Italai turi labai gražų žodį vita, kuriuo nusako net du iš pirmo žvilgsnio skirtingus dalykus. Ta pati vita reiškia ir gyvenimą, ir liemens apimtį. O kad abu šie dalykai yra nepaprastai glaudžiai susiję, įrodo jau daugybę amžių trunkanti žmogaus ir jo liemens apimties istorija. Bėgant metams kito tik klausimas: apimtis didinti ar mažinti?
Žinoma, pirmieji žmonės tokio klausimo sau tikrai nekėlė. Maistas jiems buvo viena iš būtinų išlikimo sąlygų, todėl sumedžiotą gyvūną ar surinktus vaisus ir uogas jie vartojo pagal tiesioginę paskirtį, t. y. alkiui malšinti ir energijai gauti. Problema iškilo vėliau, kai apkūnumas imtas sieti su grožiu, o patraukliausiomis laikytos tos moterys, kurios buvo iš stuomens ir iš liemens. Manyta, jog apvalių formų savininkė turi daugiau galimybių būti idealia būsimąja motina. Plačios strėnos garantavo gausų būrį palikuonių, o didžiulė krūtinė – neišsenkančias pieno upes. Didžiausias žmogaus turtas tais laikais buvo vaisingumas, todėl kaip tik tokia tobulai apkūni moteriškė išskaptuota iš akmens dar prieš 40 tūkstančių metų ir pasiekė mūsų laikus kaip tikriausias tokios teorijos įrodymas.
Moterų pavyzdžiu vyrai pasekė tik IV–III a. pr. Kr. Taukais apaugęs kūnas akivaizdžiai simbolizavo gyvenimą pertekliuje. Toks žmogus neturėjo lenkti nugaros dirbdamas laukuose ar kaip kitaip vargintis. Visus darbus už jį nudirbdavo kiti, todėl turtingam valdytojui reikėdavo tik įsakinėti ir valgyti. Storumas buvo tarsi vyro vizitinė kortelė, iš kurios aiškiai buvo matyti turtas ir valdžia. Ir jeigu paprasti, turtingi ir apkūnūs vyriškiai tyliai nugrimzdo į praeitį, apie senovės Romos imperatorius vis dar sklando legendos.
Pasakojama, jog štai arabų kilmės imperatorius Markas Aurelijus Antoninas, dar žinomas Elagabalo pravarde, garsėjo ne tik itin prabangiomis puotomis, per kurias reikalaudavo patiekti jam flamingų smegenis ar lakštingalų liežuvius, bet ir itin ekscentrišku elgesiu. Vieną dieną vyras reikalaudavo, kad visi jam pateikti valgiai būtų žalios spalvos, kitą – mėlynos. O kad žemesnio rango svečiai nepamirštų jiems priderančios vietos, jiems patiekdavo tik iš medžio ar vaško padarytas valgių kopijas... Nieko nuostabaus, jog toks elgesys kėlė aplinkinių pasipiktinimą ir priešiškumą. Ilgainiui imperatoriškas Nerono ar Domiciano apkūnumas imtas laikyti despotiškumo, žiaurumo ir gobšumo bruožu, būdingu diktatoriams ar kitiems valdžios žmonėms. Stereotipas buvo toks gajus, jog dar ilgai apkūnumas buvo siejamas su solidžia padėtimi visuomenėje, o svarbios pareigos tiesiogiai atsispindėjo pertekliniais kilogramais.
Sielos ir kūno jungtis
Senovės graikai į pasaulio istoriją įėjo ne tik kaip įsimintinų legendų kūrėjai ar olimpinių žaidynių pradininkai, bet ir kaip garsūs filosofai, gydytojai ir... dietologai. Vienas žymiausių – antikos laikais gyvenęs gydytojas Hipokratas, kurio priesaika dar ir šiandien iškilmingai skamba viso pasaulio medikų lūpose. Pasižadėdamas nekenkti savo pacientams, gydytojas prisiekė: „Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.“ Tai reiškė, kad Hipokratas rūpinsis kiekvieno paciento diaita. Šis žodis senovės Graikijoje turėjo visai kitą reikšmę, nei šiuolaikinė dieta. Graikiškoji diaita buvo skirta žmogaus gyvenimo būdui nusakyti. Tai buvo tarsi sielos ir kūno pusiausvyrą palaikantis mechanizmas. Hipokratas manė, jog pernelyg apkūnūs ar itin liesi asmenys akivaizdžiai liudijo apie tos pusiausvyros nebuvimą, todėl ypatingą dėmesį skyrė tokių asmenų dietai. Ir jeigu liesumas didelių problemų nekėlė, pernelyg apsunkęs kūnas toleruojamas nebuvo. Manyta, jog itin į žemiškus malonumus linkęs žmogus nustoja tobulėti dvasiškai.
Atėnuose gyvenęs graikų filosofas Platonas specialiu terminu gastrimarghìa griežtai pasmerkė nutukėlius, pareiškęs, kad papildomi kilogramai yra didžiausi įkvėpimo ir filosofijos priešai. Nutukęs kūnas atrodė neestetiškai ir per itin populiarias olimpines žaidynes. Tuo metu į stadioną ne tik žaidėjai, bet ir jų treneriai turėdavo prisistatyti visiškai nuogi. Todėl net ir keletas papildomų kilogramų būdavo aiškiai matomi. Su antsvoriu reikėjo kovoti. O kovoti Hipokratas siūlė pasinaudojus keturiomis veiksmingomis priemonėmis. Tikėta, kad kasdienė mankšta, ypač jei tai bėgimas ar kovos menai, labai tiko norint atsikratyti antsvorio ir fiziškai sutvirtinti visą kūną. Jeigu asmuo būdavo linkęs persivalgyti ar jam tiesiog būdavo sunku susilaikyti nevalgius, skrandžio turinį reikėdavo išvalyti išgeriant vandens su actu ir druska. Manyta, kad lieknėti padeda ir ilgas mirkimas šiltame vandenyje bei susilaikymas nuo lytinių santykių, nuo kurių žmogus dar labiau aptingsta ir... praranda norą mankštintis.
Nutukėliai senovės Graikijoje buvo griežtai smerkiami, tačiau be dėmesio neliko ir tie, kurie neįvertino maisto naudos. Viena žinomiausių legendų pasakoja apie išskirtinio grožio jaunuolį Narcizą. Dievo ir nimfos sūnus netyčia žvilgtelėjo į vandenį ir, pamatęs ten įspūdingo grožio jaunuolį, jį įsimylėjo nenutuokdamas, jog tai jis pats! Istorijos pabaiga tokia, jog Narcizas tiek ilgai žiūrėjo į savo atvaizdą vandenyje ir juo gėrėjosi, kad pamiršo net valgyti, todėl galiausiai nusilpo ir numirė. Šiandien narcizais vadinami save įsimylėję asmenys. Ir nors krikščionių tikėjimas teigia, kad veidrodyje kiekvienas iš mūsų mato tobulą Dievo kūrinį, maisto pamiršti taip pat nederėtų. Kaip sakė Hipokratas, visur svarbiausia saikas.
Viduramžių išmintis
Apkūnumą smerkė ir krikščionys. Tiesa, viduramžiais paprasti žmonės vargiai galėjo pasigirti papildomais kilogramais. Maras, nederlingi metai ir skurdas išmokė vertinti net ir menkutį duonos kąsnį. O jeigu pasitaikydavo tinkama proga, visi stengdavosi prisikimšti pilvą taip, kad užtektų ilgam. Tačiau įsigalėjusi krikščionybė nutarė žmogų su maistu supriešinti ir visų blogybių šaltiniu nurodė žemiau skrandžio esančią kūno dalį. Į putlius asmenis imta žiūrėti įtariai, o storuliai įvardinti kaip bevaliai nusidėjėliai. Nieko nuostabaus, jog retkarčiais ar nuolat įvairiomis progomis badauti, o ypač atsisakyti tokio žemiško malonumo kaip maistas, buvo laikoma didžiule vertybe. Persivalgymą popiežius Grigalius net įtraukė į septynių mirtinų nuodėmių sąrašą, todėl kaltininkams tekdavo ilgai ir sunkiai atgailauti. Netgi italų poetas, prozininkas ir filosofas Dantė Alighieris savo „Dieviškojoje komedijoje“ rajūnus nukišo giliai į pragarą. Ten vargšų laukė juoda dvokianti pelkė, kurioje įklimpę turėjo kentėti dėl iš dangaus nuolat krintančios akmenų krušos.
Tvarką įvesti nutarė arabai. Tai jie 1500 metais išleido rimtą veikalą „Taqwim al-sihha“ („Sveikatos užrašai“), kuriame pateikė daugybę patarimų, kaip žmonės galėtų džiaugtis puikia sveikata bei ilgu gyvenimu. Knyga sulaukė milžiniško populiarumo dar ir todėl, kad joje buvo detaliai aprašyti visi sveikatai naudingi valgiai, gėrimai bei pateiktos mankštos, poilsio ir net miego rekomendacijos. Arabų pavyzdžiu pasekė ir kiti pasaulio šviesuoliai. Štai italų gastronomas Bartolomeo Sacchi 1474 metais išleido lotynų kalba parašytą knygą ir pavadino ją „De honesta voluptate et valetudine“. Kūrinyje autorius smulkiai surašė patiekalų receptus, kuriais siekė suderinti valgymo teikiamą malonumą (voluptate) ir sveikatą (valetudine). Pirmenybė buvo teikiama paprastiems žemės ūkio produktams, vaisiams, daržovėms ir nesudėtingiems patiekalams, kurie daugiausiai dominavo ant kaimo žmonių stalo.
Praėjus dar beveik šimtui metų, italas Alvise’as Cornaro 1558 m. išleido to meto bestseleriu tapusią knygą „Discorsi sulla vita sobria“ („Pokalbis apie blaivų gyvenimą“), kurioje visiems siekiantiems ilgaamžiškumo patarė kuo rimčiau pasirūpinti savo bei artimųjų sveiku protu, higiena ir... kuo mažiau valgyti! Rašytojo manymu, per dieną žmogui turėjo užtekti 350 g maisto ir 414 ml vyno. Milžiniško populiarumo ir daugybės sekėjų šis autorius sulaukė todėl, kad buvo gyvas savo mokymų pavyzdys. Rašytojas iki keturiasdešimties metų nugyveno skaniai ir gausiai valgydamas bei mažai judėdamas. Tačiau kai toks gyvenimo būdas ėmė grėsti fizinei ir psichinei jo sveikatai, teko imtis griežtų priemonių. O kad jos buvo tikrai ypatingos, tikina sklidę gandai. Pasakojama, kad pats rašytojas kasdien suvalgydavo vos vieno kiaušinio trynį, bet itin sulysęs sulaukė garbingo aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus. Tais laikais tai buvo itin geras rezultatas.
Tinkamai mitybai teko vis didesnė reikšmė, todėl ilgainiui imta manyti, jog net gydytojas, be medicinos mokslų, dar turėtų išmanyti kulinariją. Tikriausiai todėl, pasipiktinęs besaikiu mėsos vartojimu, italų gydytojas Antonio Cocchi 1743 metais sukūrė ir plačiajai visuomenei pasiūlė vegetarišką dietą, o Padujos (Italija) miesto gydytojas Santorio Santorio prieš daugiau nei keturis šimtus metų užkėlė žmogų ant pirmųjų svarstyklių. Taip į šokinėjančių skaičiukų nelaisvę pateko daugybė savo svoriu susirūpinusių asmenų.
Perversmas vyko ir kitoje Atlanto pusėje. Amerikiečių verslininko Horace’o Fletcherio 1890 metais sukurta teorija teigė, jog valgyti galima absoliučiai viską, tačiau suvartojamų kalorijų kiekis neturi viršyti 1400 kcal. Beje, kiekvieną į burną patenkantį kąsnį reikia sukramtyti mažiausiai 32 kartus. Lėtai, bet užtikrintai imta artėti prie minties, kad maistas nėra vien tik alkio malšinimo priemonė, bet ir rimta bei pelninga sritis, kuria domėtis pradėjo ne tik mokslininkai, rašytojai ar gydytojai, bet ir visokio plauko šarlatanai.
Lūžio taškas
XIX amžiaus pabaigoje apvalios formos ėmė prarasti pirmapradį žavesį. Papildomi kilogramai ilgiau nebesieti nei su turtais, nei su galia, o tik su nesveiku nutukimu. Ir jeigu anksčiau apkūni moteris buvo laikoma idealia būsima motina, vis dažniau liulantis kūnas pradėjo kelti abejonių ne tik dėl moters vaisingumo, bet ir dėl sugebėjimų tinkamai prižiūrėti mažylį. Vyrų storumas turto ir galios ženklu išsilaikė tol, kol nepagerėjo visų žmonių gyvenimas. O pradėję valgyti gausesnį ir įvairesnį maistą, daugelis ėmė tukti. Apkūnumas jau nebuvo tas akivaizdus iš minios išskiriantis bruožas, todėl atsirado poreikis dėmesį į save atkreipti kitaip. Maža to, iš antsvorį turinčių asmenų netgi imta šaipytis! Kaip tik tokiu taikiniu tapo Jungtinės Karalystės valdovas Jurgis IV (1762–1830). Jis iš prince of Wales (liet. Velso princas) dėl apkūnaus stoto, tingumo ir nuolaidaus būdo buvo šmaikščiai perkrikštytas į prince of Whales (liet. banginių princą).
Ir jeigu patyčios buvo ir tebėra visuotinai smerktinas reiškinys, pats faktas dietų istorijoje labai svarbus. Tai tarsi lūžio momentas, iki kurio atsikratyti svorio visi dažniausiai stengdavosi dėl sveikatos problemų, o įpusėjus 1800 m. būti lieknam tapo tiesiog madinga ir gražu. Prie tokio pasikeitimo ypač prisidėjo to meto aukštuomenė ir kiti žinomi ar įtakingi veikėjai, visiems pažįstami žmonės, kurie kentėjo dėl per didelio svorio ir nuolat stengėsi jo atsikratyti. Vienas tokių buvo anglų lordas George’as Byronas (1788–1824). Gražiausias poetui buvo lieknas kūnas, todėl jis itin rūpinosi savo išvaizda ir laikėsi kankinančios paties susikurtos dietos iš arbatos, sausainių, sriubos ir acto. Taip varganai maitindamasis lordas sugebėjo atsikratyti net trisdešimties kilogramų ir įgyvendino svajonę sverti tik 61 kg. Norėdamas išlaikyti tokią fizinę formą, poetas dažniausiai vilkėdavo vilnonius rūbus, kad kuo daugiau prakaituotų, ilgai jodinėdavo, o malšindamas alkį dar ir rūkydavo. Ir jeigu kartais nesusilaikydavo ir pasiduodavo valgymo malonumui, jausdavosi be galo kaltas ir maisto perteklių stengdavosi pašalinti laisvinamaisiais preparatais. Savo užrašuose lordas fiksavo: „Šiandien nusidėjau! Vietoj įprastinių šešeto sausainių ir arbatos pavalgiau kaip visi normalūs žmonės. Kaip aš suklydau! Praėjus pirmam malonumui, vėliau atslinkęs sunkumo jausmas buvo tiesiog nepakeliamas!“
Dar viena dietų ir lieknumo auka – Austrijos imperatorienė Elžbieta Vitelsbach-Sisi (1837–1898). Nepaisant to, jog 173 cm ūgio moteris svėrė vos 44 kilogramus, ji nuolat rūpinosi savo svoriu, kuris pačiai kėlė daug rūpesčių. Sisi dietą sudarė pienas, apelsinai ir įvairios sriubos, o dienomis moteris nuolat vargino save ilgiausiais pasivaikščiojimais bei gimnastikos pratimais. Viena gražiausių Europos aristokračių sau buvusi tokia griežta, jog suvalgyti ką nors skanaus įstengdavo tik tuomet, jei jos liemens apimtis neviršydavo 49,5 cm.
Atviras karas ir abejotini kovos būdai
Metams bėgant ir gyvenimo kokybei gerėjant, storumas ėmė virsti tikra amžiaus problema. Prie visuomenės kiršinimo prisidėjo ir masinės informacijos priemonės, pradėjusios siūlyti tikrovės neatitinkančius grožio standartus. Tokia padėtis prilygo derlingai žemei, iš kurios ėmė dygti „magiškos“ piliulės bei visokie „stebuklingi“ lieknėjimo būdai. Farmacijos įmonėms atsivėrė tikri aukso klodai, o pirmose kovos su antsvoriu gretose žygiavo ne tik patyrę mokslininkai, gydytojai, bet ir įvairūs apsimetėliai.
Amerikiečių verslininkas George’as Burwellas 1892 metais sukūrė bon-contour elektrinį korsetą, kuris moterims visam laikui garantavo idealų vapsvos liemenį. Vietoj įprastinio korseto su banginio ūsais ar kitokiomis įtvaromis norimai formai palaikyti G. Burwellas pasiūlė korsetą, dėl elektros iškrovų siunčiantį skausmus. Ką tai turėjo reikšti grožio aukai, žinių nėra. Bet kadangi prietaisas rinkoje neužsibuvo, galima manyti, jog tokio rezultato, kokio tikėjosi verslininkas ir į jo spąstus pakliuvusios moterys, sulaukta nebuvo.
Praėjus dar dvidešimčiai metų, prie vieno Čikagos grožio salonų nusidriekė ilgos eilės norinčiųjų išbandyti lieknėjimo automatą „Gardner Reducing Machine“. Tereikėdavo patogiai įsitaisyti kėdėje, o kojas įmerkti į specialią vonelę su vandeniu, kurioje sukosi du pėdas masažuojantys šepečiai. Būtent dėl jų veiklos kūne susikaupę riebalai per pėdas turėdavo pasišalinti iš organizmo. Paprasta, malonu, tačiau, kaip paaiškėjo, visiškai neveiksminga. Revoliucingą liekninantį išradimą pasauliui 1900 metais sukūrė ir kitas amerikietis, Johnas Harvey’us Kelloggas. Jis tikino, jog nereikalingus kilogramus veiksmingai tirpdo karšto bei šalto vandens kompresai ir į tam tikras vietas nukreipta stipri vandens srovė. Beje, vien tik vandeniu apsiribota nebuvo, todėl norint sulieknėti J. H. Kelloggas patarė valgyti tik jogurtą.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog daugelį liekninamųjų priemonių kūrė tvirtai savo idėjomis tikėję gydytojai ir verslininkai. Tačiau netrūko ir sukčių. Juk valgyti ir lengvai lieknėti norėjo daugelis, todėl netgi kaspinuočių kiaušinėliais įdarytos piliulės sugundė nemažai žmonių. Reklama tikino, kad visą maistą už juos suris žarnyne įsitaisiusi kirmėlė. Kurį laiką tikėta, jog kaip tik taip garsusis sopranas Maria Callas neteko beveik trisdešimties kilogramų. Tokius gandus buvo paskleidę sukčiai, kurie pasinaudoję padėtimi greitai sukūrė „magiškas“ piliules pavadinimu „Callas“. Ir tik tuomet, kai dainininkės šeimos nariai viešai išplatino pranešimą, jog moteris jokių liekninamųjų piliulių nevartojo, o svorio neteko dėl pernelyg didelio streso, pavadinimą teko keisti.
Piliulių sudėtimi susidomėjo ir mokslininkai. Paaiškėjo, jog vietoj žadėtųjų kaspinuočio kiaušinėlių „stebuklingą“ mišinį sudarė tik magnis, geležis ir didelis kiekis krakmolo. Sulieknėti piliulės nepadėjo, tačiau bent jau nebuvo žalingos. Priešingai nei vėliau rinkoje pasirodę įvairūs hormoniniai preparatai, amfetamino tabletės ar net nuodingasis dinitrofenolis, uždraustas tik 1938 m.
Galima sakyti, jog su antsvoriu vyko arši kova, o tikslas dažnai pateisino net ir labai abejotinas priemones. Ir nors stebuklingų preparatų iki šių dienų niekas dar neišrado, teisybę prieš tris šimtus metų sakė anglų gydytojas Samuelis Johnsonas: „Nesvarbu, ką ir kiek žmogus valgo. Jeigu jis turi antsvorio, jis vis tiek suvalgė per daug.“ Salute!
