Tai prasideda nepastebimai. Iš pradžių išbandai masažą, paskui aparatinę procedūrą, tada pereini prie adatų. Aš šiuos etapus ėjau maždaug 20 metų, o mano draugė viską peršoko per du mėnesius. Dar prieš 5 metus ji sakė, kad „ant adatos tikrai nesės“, o dabar hialurono užpildų pilnas visas veidas. Jų prisileido greičiau nei išmoko hialurono pavadinimą. „Susileidau cholesterolio“, – pareiškė kartą atėjusi į mūsų susitikimą. „Tikrai cholesterolio? Aš girdėjau, kad cholesterolis – blogai?“ – bandė abejoti viena. „Tai maiste ir kraujyje – blogai, o veide – gerai“, – užtikrintu balsu atsakė draugė. Nenustebsiu, jei per artimiausius metus ji išbandys riebalų nusiurbimą, krūtų pakėlimą ir veido patempimą. Jei ji ką nors pradeda, jai nėra „palauk“. Suprantu ją – kai matai teigiamą poveikį, sustoti sunku.
Tai kaip narkotikai – pradedi nuo „žolės“, o baigi metamfetaminu. Arba kaip svorio metimas – numeti 10 kg, o tada užsimanai dar 20, kol iš tavęs lieka tik griaučiai. Arba sportas – ateini į sporto klubą tik šiek tiek sutvirtinti užpakaliuko, o netrukus jau, žiūrėk, demonstruoji raumenis kultūrizmo čempionate. Labai svarbu, kur nubrėši ribą. Bet ar tai įmanoma? Mane visada gąsdino botulino prisišvirkštę žmonės, kurių kaktų neniaukia rūpesčiai, o šypsena atrodo lyg priklijuota, nes šypsantis lūpoms visiškai nejuda akių kampučiai. Be to, jei botulino toksino sušvirkščiama per daug, sutrinka limfos apytaka – dėl to kakta patinsta, ima blizgėti, atrodo lyg vaškinė, gali netgi užkristi antakiai. Ilgą laiką maniau, kad yra tik du keliai – arba gilios mimikos raukšlės, arba kaukę primenantis veidas.
Bet turiu jums prisipažinti, kad, pradėjusi nuo nekaltų odos drėkinimo injekcijų, galiausiai ir aš pasukau link rimtesnių procedūrų – susileidau į savo piktąją tarpuakio raukšlę botulino. Net neįsivaizduojate, kiek pastangų man kainavo tai prisipažinti. Kartais galvoju, kad tai – kaip nekaltybės praradimas. Kažkas tokio, po ko kelio atgal nebėra. Įvairūs kremai, aparatinės procedūros, netgi injekcijos su hialurono rūgšties, peptidų ir vitaminų kokteiliais man vis dar atrodė vaikų žaidimai, tačiau botulino toksinas – jau rimta. Esu beveik tikra – nesvarbu, ką parašyčiau šitoje knygoje – net jei prisipažinčiau ką nors apvogusi ar dalyvavusi grupinio sekso orgijoje, vis tiek po jos draugės ir kolegės pirmiausia paklaus: „O tu rimtai buvai susileidusi botulino?“
Neįsivaizduoju, kaip tai nutiko. (Turbūt panašiai sako visi „per klaidą“ atsidūrę svetimoje lovoje.) Aš tik ėjau pasidaryti bioreparacijos, kad gerai atrodyčiau per draugės gimtadienį. Mano mylima dermatologė Julija, ne tik konsultuojanti mane visokiais žurnalistiniais grožio klausimais, bet ir palepinanti kokybiškomis procedūromis, vos mane pamačiusi, susirūpinusi paklausė: „O kada paskutinį kartą darėmės botuliną? Matau, kad tarpuakyje ir vėl giliausia vaga...“ Atsakiau, kad niekada. Ji labai nustebo. „Kodėl?“ – pasiteiravo. Ir aš nežinojau, ką atsakyti. Kaip tik prieš porą savaičių peržiūrėjau vieno vakarėlio nuotraukas, kuriose aš kažką susikaupusi darau, ir toji raukšlė man taip pat pasirodė gili kaip Mėnulio krateris. „Tai pasidarom dabar“, – man kažkaip išsprūdo.
Tokių nežymiai pakeistų veidų esu mačiusi daugybę. Matai, jog žmogus kažkoks ne toks, bet nesupranti, kas jam nutiko iš tiesų. Apžiūrinėdami visiškai į save nepanašias Renée Zellweger ar Nicole Kidman, net chirurgai neįstengia įvardinti, kas joms padaryta. Mat iš pažiūros jos atrodo labai natūralios. Labai natūralios, bet ne jos.
Turbūt kažką panašaus jautė mano artimieji žiūrėdami į mane po botulino toksino injekcijos. Atrodė, spokso ir galvoja: „Kas su ja ne taip?“ Nors gal man tik vaidenasi? Suveikia „vagie, kepurė dega“ refleksas. Neseniai viena giminaitė tvirtai pareiškė nė už ką nesileisianti botulino (nors šiaip jau leidžiasi daug ką), nes girdėjo, kad dėl jo sukrenta antakiai. Ji tai dėstė žiūrėdama man į akis ir nė neįtardama, kad tarp tų nė kiek nesukritusių antakių – botulinas. Kategoriškiausiai prieš botuliną yra nusiteikęs mano vyras. Neseniai paplūdimyje, žiūrėdama, kaip jis raukydamasis prieš ryškią saulę gilina ir taip nežmoniškai gilias raukšles, pajuokavau, kad jam į kaktą reikėtų suleisti botulino toksino. „Tik per mano lavoną, – išrėžė jis. – Nori, kad atrodyčiau plastmasinis kaip kokia Gurčenko ir miegočiau atviromis akimis?“ Tuomet pasiryžau rizikuoti. „Kodėl taip manai? Štai aš esu susileidusi botulino, bet tu net nepastebi“, – atsakiau ramiai. „Aha, papasakok bobutei“, – pareiškė mano vyras išdidžiai, kaip žmogus, kurio taip lengvai neapgausi. Man iškart palengvėjo. Dėl dviejų dalykų – visų pirma, supratau, kad tai iš tiesų nėra akivaizdžiai pastebima, o antra, dabar vyras tikrai negalės manęs kaltinti, kad kažką nuo jo nuslėpiau.
Pirmosiomis dienomis po injekcijos mano kakta raukėsi įprastai, pamaniau, kad dozė vis dėlto buvo per maža. O paskui pradėjo vis labiau stingti. Netiesa, kad po šios injekcijos nieko nejauti. Jausmas toks, tarsi kažkas spaustų kaktą, gal kažkuo primena sinusitą. Spaudimas truko ilgai. Tai panašu į būseną, kai sapne jauti, jog reikia bėgti, bet nejuda nė vienas raumenėlis. Taip ir šįsyk – vos tik susirūpinu ar supykstu, smegenys pasiunčia kaktai signalą susiraukti. Ši stengiasi iš visų jėgų, bet nieko neišeina. Ne veltui dermatologė Julija tokias grožio procedūras vadina „emocijų gydymu“. Ryšys tarp mimikos ir emocijų yra abipusis. Juk sakoma: neturi nuotaikos – nusišypsok. Smegenys reaguos į siunčiamą mimikos raumenų impulsą ir nutars, jog gyvenimas visai mielas, kad ir koks suknistas iš tiesų būtų. O jei tau linksma, bet lūpos nejuda, smegenys nusprendžia, kad gal vis dėlto ne taip jau ir linksma. Panašiai ir su pykčiu ar rūpesčiu. Sunku pykti, kai negali suraukti kaktos, dėl to tapau labai miela ir geranoriška. Matau, kaip visi piktinasi valdžia, sausra, elektrinių paspirtukų vairuotojais ir mažomis algomis, o aš šypsausi (ačiū Dievui, kad „nepasirašiau“ blokuoti juoko raukšlių). Mano kalboje atsirado labai daug iš išminčių pasiskolintų posakių: „kiekvienam – savo“, „viskas praeina“, „toks gyvenimas“, „neteisk ir nebūsi teisiamas“. Jei pasitaiko tokių situacijų, kai reaguoti ramiai nedera, pasitelkiu nuostabą (horizontalieji kaktos raumenys, laimė, taip pat liko neblokuoti): „Ką jūs sakote?“, „Koks siaubas!“, „Negali būti!“ Pastebėjau, kad į nuostabą žmonės reaguoja pozityviau nei į pyktį. Mat nuostaba yra reakcija į tai, ką jie dabar pasakė, ir jei tai išgirdus mano akys išsipučia, o kakta pakyla, vadinasi, jų posakis buvo pakankamai efektingas ir stiprus.
Ilgą laiką krizenau iš šios savo atrastos botulino ir ramybės ryšio teorijos, bet štai rengdama vieną straipsnį vartau Kajos Nordengen knygą „Supersmegenys“ ir negaliu patikėti – pasirodo, šią mano teoriją patvirtina netgi tyrimai! Pasak Nordengen, grupė mokslininkų, tyrusių sąsajas tarp botulino ir depresijos, atrado, kad net 9 iš 10 žmonių, prieš botulino toksino injekciją į „pykčio“ raukšlę sirgusių depresija, praėjus dviem mėnesiams po šios raukšlės pašalinimo jautėsi pagiję. Šie skaičiai man pasirodė pernelyg nerealūs, kad galėčiau jais patikėti. Jei tai būtų tiesa, visus sergančiuosius depresija galėtų pagydyti bet kuri kosmetologė. Vis dėlto atrodo, kad ryšys tarp mimikos ir nuotaikos išties yra abipusis. Toje pačioje knygoje rašoma apie kitą, kiek labiau įtikinamą tyrimą, kai vienai grupei žmonių buvo liepta animacinį filmuką žiūrėti suraukta kakta, o kitai – šypsantis. Ir faktas – pastariesiems filmukas atrodė kur kas linksmesnis. Prie ko aš čia lenkiu? Ogi prie to, kad susileisti botokso į pykčio raukšlę gal ir verta, bet naikinti juoko raukšlelių aplink akis turbūt neapsimoka. Kad ir kokiomis „žąsų kojelėmis“ jas pravardžiuotų chirurgai, dėl lygesnės odos prarasti gebėjimo džiaugtis aš tikrai nenoriu.
Dar vienas teigiamas šalutinis poveikis (jei man nesivaidena) – kiek pakilę antakių kampučiai. Mano akių kampučiai visada buvo pasmukę, dėl to atrodžiau ne tik pikta ir susirūpinusi, bet ir pavargusi bei nuliūdusi. Dabar jie pakilo ir net plastinės vokų pakėlimo operacijos nebereikia. Reziumė? Po šių injekcijų tapau ramesnė, išmintingesnė, linksmesnė, viskas mane stebina ir, tikiuosi, esu gražesnė bei jaunesnė. Todėl, kai išgirstu ką nors abejojant, ar botulinas tikrai neveikia smegenų, juk injekcijos leidžiamos taip arti jų, atsakau – veikia. Tik gal ne taip tiesiogiai, kaip įsivaizduojame.
Apie knygą
Peržengusios 50 metų ribą, moterys priverstos spręsti išties globalias dilemas. Senti oriai ar pasigražinti botulinu? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva” ieško autorė Virginija Rimkuvienė, keturios jos knygos herojės ir įvairių sričių specialistai: gydytojai, psichologai, sporto treneriai, karjeros konsultantai, stilistai.
