Ar senti yra gėdinga? Jei ne, kodėl taip uoliai trinate amžiaus žymes nuo mūsų kūnų ir veidų?
Žinoma, kad negėdinga, bet trindamas amžiaus žymes nuo veidų tų žmonių, kurie mano, kad tai gėdinga, aš užsidirbu gyvenimui. (Šypsosi.) Kartą teko dalyvauti televizijos laidoje apie auksinį moters amžių. Tąsyk pajuokavau, kad kai moterų aukso amžius baigiasi, mūsų, chirurgų, prasideda. Beje, dabar madinga atrodyti savo amžiaus. Jei esate 50-ies, bet atrodote kaip 60-ies, po operacijos atrodydama savo amžiaus jausitės puikiai. Kas kita, jei, atrodydama savo amžiaus, norite tapti 30-mete. Nesakau, kad neįmanoma panašaus efekto pasiekti, bet bendras įspūdis bus labai keistas. Mat amžių išduoda ne tik veidas, bet ir kitos detalės: kaklas, rankos, laikysena, eisena, kalbėsena. Laimė, su metais keičiasi ne tik mūsų išvaizda, bet ir požiūris. Pirmosios raukšlės gąsdina, o kai jų padaugėja, įpranti. Juokauju, kad senti baisu tik tol, kol pasensti.
Ar moterys mato save veidrodyje? Vienas pažįstamas chirurgas kartą šmaikščiai pastebėjo, kad susidaro įspūdis, jog kai kurios turi tik nedidelį veidrodėlį ir į jį žiūri tik dažydamosi lūpas, todėl jaudinasi dėl kelių raukšlelių virš jų, o gerokai pasmukusio veido kontūro nemato.
Būna ir taip. (Juokiasi.) Kartais apie atėjusį žmogų pagalvoji: „Jis turi teisę norėti kitokios nosies“, bet tas žmogus prabyla apie juoko raukšleles prie akių. Mūsų visų grožio supratimas skiriasi, gydytojas neturėtų pacientui piršti savojo. Jei žmogų erzina tos raukšlelės ir visai nekliūva nosis ar pasmukęs veido kontūras, kodėl turėčiau tai operuoti? Juk svarbiausias mūsų tikslas – padėti atsikratyti gyventi trukdančios problemos.
Tarkim, kad Jums negražu, o žmogui gražu. Ar atsisakysite operuoti tai, ką nori jis?
Tai tikrai vienas nepatogiausių klausimų. Jei žmogus teiraujasi, ką jam daryti, pirmiausia padėkoju už pasitikėjimą. Tada parodau ant sienos kabantį paveikslą. „Ar jis jums gražus?“ Jei atsako: „Negražus“, paprieštarauju: „Man – vienas geriausių.“ Taip paaiškinu, kad mano ir jo grožio supratimas gali skirtis, todėl, jei viską padarysiu pagal save, jam nebūtinai patiks. Pacientai, kurie prašo padaryti ką nors, pas Vaičiūną nebeina – prieš rinkdamiesi mediką, pasiklausinėja. Jei matau, kad mano ir paciento požiūriai kardinaliai nesutampa, pasiūlau kreiptis į kitą kolegą. Turiu pakankamai klientų, kad galėčiau atsisakyti. Jei dėl smulkmenos atėjusį žmogų pulsi operuoti, prarasi pasitikėjimą. Kartais užtenka gerai išsimiegoti arba pakeisti kremą.
Estetinės chirurgijos gydytojas rekomenduoja kremus? Iš Jūsų kolegų esu girdėjusi ir kitokią nuomonę – esą paprasčiau kartą patempti veidą, nei nuolat pirkti brangius kremus, nes norimo efekto jie nesuteikia.
Tai, kad veidui atlikta patempimo operacija, dar nereiškia, kad nebereikia kremų, nes operacija sukuria formą, o kremai suteikia odai šviežumo, spindesio įspūdį. Mūsų oda turi 5 sluoksnius, ir visiems jiems reikia skirtingų dalykų. Nebūtina ieškoti pagalbos pas chirurgą, jei odą užtenka pamaitinti ir sudrėkinti. Žiūrėk, pritaikius tinkamą kremą, tos raukšlelės ir išsilygina. Apie 40-uosius metus moterų oda pradeda sparčiai keistis, dažna šio amžiaus dailiosios lyties atstovė atėjusi sako: „Kažkodėl per pastaruosius metus staiga susenau.“ Pirmųjų raukšlelių problemas galima išspręsti kosmetikos priemonėmis. Estetinės medicinos laboratorijos labai patobulėjusios, žodis „inovacija“ nėra tik skambi frazė. Kremuose ne tik didinamos žinomų ingredientų, tarkim, retinolio, glikolio rūgšties, koncentracijos, bet ir nuolat sukuriama naujų. Kad veikliosios medžiagos giliau patektų į odą, taikomos išmaniosios technologijos, chronosferos. Taigi net namie naudojamos priemonės šiais laikais pajėgios įvykdyti anotacijose pateiktus pažadus. Gilesnes raukšles galima pablokuoti botulino toksino injekcijomis, ovalą atkurti – hialurono rūgšties užpildais arba savo riebalais. Daryti veido patempimo operaciją verta tik tada, kai pasmunka visi audiniai, raumenys, atsiranda akivaizdus odos perteklius. Svarbu suprasti, kad visi šie būdai vienas kitą papildo.
Ar gali būti taip, kad, pradėjusi operuotis per anksti, tapsiu panaši į Frankenšteiną ir ilgainiui nebebus nei ką tempti, nei kur užpildų suleisti?
Vienareikšmio atsakymo nėra. „Pripūtimo“ ir „perpūtimo“ laikai jau praėję. Estetinėje medicinoje šiuo metu vyrauja subtilių korekcijų – vadinamojo prancūziško prisilietimo (angl. k. French touch) – filosofija, ja vadovaujuosi ir aš.
Jei odą pernelyg kankini, gali sulaukti įvairių reakcijų, bet gamta irgi priešinasi – jei nėra ką tempti, to padaryti ir nepavyks, tad pertempti beveik neįmanoma. Iš tikrųjų tempiama ne oda, o po ja esantys audiniai. Ne visoms ir tinka tokia operacija, tai priklauso nuo odos elastingumo, veido pasmukimo tipo. Aišku, jei veidas smulkus (su amžiumi kaulai smulkėja), riebalinio ir raumeninio audinio mažėja, tad po patempimo operacijos vaizdas gali būti gana groteskiškas. Tenka matyti tokių pertemptų ir labai žinomų žvaigždžių, balerinų. Tokiu atveju labiau reikia galvoti, kuo užpildyti prarastą tūrį, kaip suteikti veidui putlumo.
Sako, kad geriausia operacija ta, kurios nematyti, bet jei taip būtų, nematytume gražuolių balioninėmis krūtinėmis, ančiukų lūpomis, nenatūraliai iškeltais skruostikauliais ir vaškinėmis kaktomis?
Yra žmonių, kurie nori, kad matytųsi. Prisimenu, kartą Prancūzijoje svarsčiau, kur paslėpti veido tempimo randą, o moteris atsakė: „O kam slėpti? Tegul visi mato, kad galiu sau tai leisti.“ Didesnės krūtinės pageidaujančių moterų paprastai klausiame, kokios jos norėtų – natūralios ar didelės. Dažna atsako: „Natūraliai didelės.“ (Juokiasi.) Deja, tai padaryti sudėtinga. Man pačiam labiau patinka natūrali, todėl detaliai paaiškinu, kad labai dideli implantai greičiausiai matysis, čiuopsis, bet joms tai nesvarbu. Sako: „Jei jau darau, noriu, kad matytųsi.“ Didelę krūtinę lengviau padaryti nei atrodančią natūraliai. Būna, kad implantas matyti ir suformavus nedidelę krūtinę. Daug lemia tai, kiek yra liaukinio audinio. Kuo jo daugiau, tuo lengviau sukurti natūraliai stangrią krūtinę. Vis dėlto, kad ir kokią natūralią būtum padaręs, su amžiumi matysis, kad dėtas implantas. Keičiasi žmogaus organizmas, mažėja liaukinio audinio, būtent dėl to, o ne dėl implanto nusidėvėjimo prireikia korekcijos. Tada galima dėti kitą arba jį tiesiog išimti. Esu išėmęs implantus 60-metei. Moteris pasakė, kad tada, kai krūtinę didino, jai to labai reikėjo, o dabar nebereikia.
Kokios krūtys patinka Jums pačiam? Ar chirurgus apskritai gali jaudinti tai, kas yra jų darbo objektas?
Krūtys nėra tai, į ką pirmiausia žiūriu bendraudamas. Man patinka proporcingos. Jei jos gražiai dera su moters kūnu, dydis ne taip svarbu. Tai, kad kabinete prisižiūriu daug krūtų, nereiškia, kad kitoje aplinkoje jos manęs nejaudina. Sugebu atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, bet jei kas nors norėtų mane apkaltinti seksualiniu priekabiavimu, nebūtų sunku tai padaryti. Nepaneigsi – krūtis aš čiupinėju. (Juokiasi.)
Ar įmanoma padaryti operaciją be randų?
Ne. Vienoje Anglijos ligoninėje perskaičiau tokį užrašą: „Mūsų ligoninėje dirba gydytojai. Gydytojai yra žmonės, o ne dievai. Jie stebuklų nedaro. Jei norite stebuklų, bažnyčios durys – tolėliau.“ Visada, kai pažeidžiamas odos sluoksnis, lieka randas. Kitas klausimas – ar labai matomas, juk yra skirtumas, ar jis – kaip siūlelis, ar kaip virvė. Jei pjausi per tam tikras linijas, susiformuos mažesnis, bet visko numatyti negali. Žmones reikia įspėti ir dėl to, kad randų išnaikinti neįmanoma nei lazeriu, nei kitomis priemonėmis.
Žinau, kad garsėjate kaip nosies chirurgas. Ar nėra rizikos, kad su pakeista tokia svarbia veido dalimi tapsi neatpažįstamas?
Įmanoma žmogaus veidą pakeisti taip, kad jis taptų neatpažįstamas, bet retas to nori. Nosies operacija yra viena dažniausių. Tai centrinė, matomiausia veido dalis. Ji formuoja mūsų bruožus ir atspindi charakterį. Be to, keičiasi dar ilgai po operacijos, tad galutinis rezultatas matyti tik po pusės metų ar net vėliau. Operuojama daug skirtingų audinių, vyksta vidiniai randėjimo procesai, todėl rekomenduočiau nedaryti šios operacijos tiems, kurie tikisi 100 proc. tokio rezultato, kokį matė skaitmeninėje vizualizacijoje. Nosis turi būti proporcinga, bet kartais žmonės nori tokios, kokios fiziškai sukurti neįmanoma.
Kaip dažnai pasitaiko komplikacijų?
Chirurgas, kuris sako, kad jo pacientai neturėjo komplikacijų, arba neoperuoja, arba meluoja. Komplikacijų pasitaiko net atliekant nesudėtingas procedūras, tarkim, užpildų ar botulino toksino injekcijas. Užpildai nėra nereikšmingas dalykas. Jei jie supūliuoja, veido bruožai gali pasikeisti negrįžtamai. Ir tai nutinka ne tik dėl gydytojo kaltės. Svarbi ir užpildo kokybė. Jei žmogus nusiperka priemonę bet kur, tarkim, turguje, ir susileidžia pats arba paprašo pažįstamos kosmetologės, tokia saviveikla dažniausiai ir matyti. Jei eini pas chirurgą, kuris naudoja tik patikrintų gamintojų produkciją, komplikacijų rizika kur kas mažesnė. Tai, kad dėl užpildų išsitampo oda ir kas 1,5 metų būtina pildyti ir pildyti tą tuščią vietą, netiesa. Iš tikrųjų niekas neišsitampo, netgi – priešingai. Absorbuodamasi hialurono rūgštis kaip tik skatina odą atsinaujinti, dėl to ši tampa stangresnė.
Jei per dažnai leisi botulino toksiną, gali išsivystyti atsparumas jam, tada jis tiesiog neveiks, todėl nepatarčiau vaikščioti kas mėnesį pas gydytoją ir leisti šį preparatą vis į kitą zoną. Būna, kad tas atsparumas išsivysto jau po pirmos injekcijos. Daugiausia keblumų kyla ne dėl prastai techniškai atliktų operacijų, o dėl nesusikalbėjimo. Kartais žmonės turi pernelyg didelių lūkesčių arba rimtų psichologinių problemų, neįvertina galimos rizikos.
Kaip tik apie tokius ir norėjau paklausti. Ar tiesa, kad į estetinės chirurgijos specialistus psichologinių ar net psichinių sutrikimų turintys žmonės kreipiasi gana dažnai?
Dabar jau esu įgudęs atpažinti žmones, kurių operuoti nereikėtų, bet yra buvę visko. Prisimenu vieną labai pamokomą atvejį. Pas mane atėjo vyras daryti veido patempimo operacijos. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje vyrai tam ryžtasi labai retai. Paklausiau, kuo dirba. Atsakė, kad yra aukštuminio krano vairuotojas. Nustebau. Dar labiau suklusau, kai pasakė, kad tai – ne pirma jo estetinė operacija ir kad chirurgai viską padarė blogai. Operaciją atlikau. Kaip ir reikėjo tikėtis, ir šįsyk jam viskas atrodė blogai, nors techniniu požiūriu jokių problemų nebuvo. Panašiai, kaip Knysliukas bandė pardavėjui grąžinti balionėlius. Paklaustas, kas blogai, atsakė: „Nedžiugina.“ Taip būna ir žmonėms – lyg ir viskas gerai, bet kažkodėl nedžiugina.
Ar esate operavęs ką nors iš savo artimųjų – žmoną, dukrą, mamą?
Žmonos neoperavau, ji man ir taip graži. Esu tik paryškinęs hialurono rūgšties injekcijomis jos įgimtą grožį. 33-ejų dukra manęs dar nieko neprašė. Jei paprašytų ir matyčiau, kad tikrai reikia, padaryčiau. Nematau problemos operuoti artimuosius. Man nesvarbu, kas guli ant operacinio stalo. Aš visada stengiuosi darbą padaryti maksimaliai gerai. Esu operavęs savo tėvą. Tiesa, ne dėl estetinių priežasčių. Veido patempimo norėjo ir mano mama. Nors pagal veido pasmukimo tipą operacija būtų davusi gerą rezultatą, negalėjau to daryti dėl kontraindikacijų – mama rūkė kaip Vezuvijus, o tai yra vienas rizikingiausių veiksnių. Rūkymas labai kenkia odos kraujagyslių mikrocirkuliacijai. Sau esu tik į pažastis susileidęs botulino toksino – nuo prakaitavimo.
Kodėl plastinės operacijos tokios brangios?
O brangios? Gal taip atrodo dėl to, kad žmonės įpratę prie nemokamos medicinos, bet jei reikėtų patiems susimokėti kad ir už apendicito operaciją, pamatytų, kad plastinės chirurgijos kaina niekuo nesiskiria. Tiesiog plastinė operacija nėra gyvybiškai būtina. Tai labiau – tarsi prabangos prekė, bet ta prabanga nėra neįkandama. Tarkim, vokų pakėlimo operacija kainuoja panašiai kaip savaitė atostogų Palangoje, tad tai – pasirinkimo klausimas. Tik nesiūlyčiau imti paskolą operacijai darytis. Turi turėti atliekamų pinigų, jei prireiktų kokių nors korekcijų ar kiltų komplikacijų.
Ar estetinę chirurgiją pasirinkote dėl pinigų?
Ilgai dirbau mikrochirurgijos skyriuje, dariau rekonstrukcines veido ir žandikaulių operacijas, padėdavau atkurti veidą, kai žmonės netekdavo tam tikrų jo dalių dėl vėžio ar kitų priežasčių, taip pat operavau apsigimimų turinčius vaikus. Pinigai, aišku, taip pat svarbūs. Tais laikais, kaip galbūt ir šiais, papildomai nesiversdamas privačia praktika nelabai galėjai išgyventi. Nuvažiavęs į Prancūziją, į stažuotę, pamačiau, kad ten visi po darbo daro estetines operacijas. Galutinai apsisprendžiau to imtis 1993 m., kai supratau, kad neturiu už ką nupirkti šeimai kalėdinių dovanų. Reakcijų buvo įvairių – neva kaip gali prašyti pinigų, juk esi davęs Hipokrato priesaiką, ir pan. Vis dėlto manau, kad geriau imti pinigus oficialiai nei vokeliuose.
Tiesa, kad kiti chirurgai į grožio operacijas darančius kolegas žiūri kiek iš aukšto?
Tiesa. Vadina mus ir papuasais (nuo žodžio „papai“), ir spuogų daktarais. Manęs tai nė kiek nežeidžia. Aš jau turiu nemažą kitokių operacijų patirtį, 18 metų vadovavau Vilniaus universiteto Žalgirio klinikos Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriui, tad esu įrodęs, ką sugebu. Kita vertus, ir estetinės operacijos nėra tokios paprastos, kaip kai kuriems atrodo. Man nuoširdžiai įdomus šis darbas. Iššūkių čia tikrai netrūksta.
Ar nebijot, kad genų inžinerija, kamieninių ląstelių, 3D spausdintuvų ir kitos technologijos atims iš Jūsų darbą?
Manau, kol tai bus, aš jau nedirbsiu. Tik nemanau, kad kamieninės ląstelės ar kitos technologijos gali išstumti skalpelį. Labiausiai tikėtina, kad naujovės palengvins sudėtingą chirurgų darbą. Chirurgija taps ne tokia invazinė, bet jos reikės – juk net ir 3D spausdintuvu atspausdintus organus teks kažkaip įdėti.
Ar mokate uždaręs operacinės duris pamiršti darbo reikalus?
Mokausi, bet ne visada pavyksta. Vienintelis būdas užmiršti – sutelkti dėmesį į kitą veiklą. Gulėdamas paplūdimyje nepailsėčiau, nes mintys apie darbą vis tiek suktųsi, bet atradau nardymą. Jis padeda visiškai perkrauti galvos kompiuterį. Kai esi po vandeniu, negali galvoti apie nieką kitą. Ir ne tik dėl nepakartojamų vaizdų, bet ir todėl, kad panėręs turi išnerti. Panašiai ir šaudykloje – žvelgdamas į taikinį galvoji tik, kaip pataikyti. Džiaugiuosi, kad ne darbo kabinete, žvelgdamas į žmones, nesvarstau, kaip ką galėčiau pagražinti.
Tikrai? Nes kaip tik norėjau paklausti, ką patartumėte man pasigražinti?
Taip manimi pasitikite? Juk man reikia jūsų pinigų. Galiu pridaryti tiek visko, kad tektų parduoti ir butą, ir mašiną. Todėl paklausiu – ko norėtumėte? Kuo sau nepatinkate? Jei norite operuotis tik todėl, kad visos draugės jau „kažką pasidarė“, nepatarčiau. Jei nepatinka viskas, žiūrėkim, kaip tai sprendžiama, kiek kainuoja ir kas svarbiausia. O jei atvirai – manau, kol jums rimtai prireiks mano paslaugų, chirurgu jau nebedirbsiu. (Juokiasi.)
