Tačiau lygiai taip pat nenustebsiu, jei dabartinio žaliojo aktyvizmo banga kiek trikdo ir jums nuoširdžiai kyla klausimas: o kodėl turėčiau taip daryti? Būtent aš, būtent čia ir dabar? Suprantama, kad turėtume nemėtyti šiukšlių kur papuolė, neeikvoti vandens, netrypti žolynų, nelaužyti medžių ir krūmų. Bet tai rūpinimasis gyvenamąja aplinka – savi marškiniai arčiau kūno. O štai visuotinė klimato krizė, ašigalių ledynai, plastikas vandenynuose ar kertami atogrąžų miškai – jie nuo mūsų toli ir mes vargu ar daug ką ten galime pakeisti.
Tad kodėl turėtume visu tuo rūpintis?
Bene dažniausias šiandienos atsakymas: todėl, kad planeta yra baigtinė. Vadinasi, jei žmonės neapribos savo įgeidžių ir jų pildymo, Žemės ištekliai kada nors pasieks galutinę ribą, o tuomet veikiausiai nebebus ne tik kaip, bet ir kur gyventi. Dabartinės negandos pasirodys menkučiai nuotykiai lyginant su tuo, kas žmonijos laukia nusiaubtoje planetoje. Šitoks samprotavimas vienokia ar kitokia forma gyvuoja jau kelis šimtmečius. Pirmiausia, tiesa, jis buvo grynai ekonominis – mūsų ištekliai riboti, tad reikėtų pamąstyti, kaip juos efektyviausiai paskirstyti vis gausėjančiai žmonijai. Šiandien ieškoma atsakymo į dar vieną klausimą: kaip padaryti, kad tie ištekliai nesibaigtų per greitai. Tokių samprotavimų bėda, kad jie problemą savotiškai nukelia į ateitį – akivaizdu, kad katastrofos šiandien dar nėra, bet juk reikėtų imtis priemonių, kad ji neįvyktų. Tik kas gi tiksliai žino, kaip atrodys ta ateitis? Ji mums nepriklauso, o mes, tiesą sakant, nebūtinai priklausome jai. Juk kai ji ateis, mūsų gali ir nebebūti. Tokiu atveju nesunku nutarti taip, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV – po manęs nors ir tvanas!
Žinoma, argumentas, kad planeta ir jos ištekliai ne begaliniai, nėra vienintelis. Yra ir kitų, pavyzdžiui, ne mažiau paplitęs krikščioniškasis požiūris į aplinkosaugą, skelbiantis, kad žmogus esąs paskutinis ir tobuliausias Dievo kūrinys, todėl jis privalo rūpintis visais savo „mažesniais broliais“ – gyvūnais – ir visa likusia kūrinija. Skamba išties neblogai, tačiau ir čia esama dviprasmybių. Biblijos tekste, pasakojančiame apie žmogaus sukūrimą, užrašyti ir tokie žodžiai, kuriais Dievas byloja sukurtiesiems žmonėms: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams. Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.“ Ką gi reiškia, kad žmogus yra įgaliotas valdyti gyvūnus ir naudoti kitus žemės išteklius? Minėtąjį rūpestį kūrinija, o gal leidimą elgtis, kaip panorės, ir švaistyti savo užgaidoms viską, ką teikia gamta? Nemalonu pripažinti, tačiau abi interpretacijos žmonijos istorijoje suvaidino nemenką vaidmenį.
XIX a. gyvenęs vokiečių filosofas Friedrichas Wilhelmas Josephas Schellingas pasiūlė į pasaulį pažvelgti kiek kitaip. Nors jo mąstymas ir buvo veikiamas krikščioniškos tradicijos, kai kurios filosofo mintys skamba gana provokatyviai. Pradėkime nuo to, kad F. Schellingas nebrėžė griežtos skirties tarp Dievo ir jo kūrinijos. Jo manymu, pasaulyje egzistuoja tam tikras pagrindas, sudarantis prielaidas visiems daiktams ir reiškiniams egzistuoti. Šis pagrindas yra tam tikras vitališkumas ar, paties mąstytojo terminais tariant, gamtiškumas. Jis būdingas ir žmonėms, ir gyvūnams, ir augalams, ir Dievui. Visi šie dalykai gyvuoja, taigi, be šio bendro prado jie paprasčiausiai neįmanomi. Dieve šis gamtiškas gyvybingumas tobulai susilieja su grynuoju protu. O žmoguje ši sampyna ne tokia tobula, tad, filosofo manymu, prasminga kalbėti apie žmoguje esančią sąmonės ir materijos (sielos ir kūno) skirtį. Žmogus atsiranda iš gamtos, tačiau jis, pabrėžia F. Schellingas, yra gamtos viršūnė, mat žmoguje dera gamtiškumas ir dieviškumas, jame Dievas pamilsta kūriniją, o gamta pažįsta save. Ši, atrodytų, poetinė ar net mistinė įžvalga išties skelbia itin paprastą dalyką. Pagalvokite apie savo kūną: vargu ar pasakytumėte, kad mąstymas yra pasklidęs po jį visą. Mąstymas, manome, vyksta galvos smegenyse. Žinoma, tai nereiškia, kad likusios kūno dalys mąstymui neturi jokios įtakos (pabandykite mąstyti apsinuodiję maistu ar tuomet, kai skauda dantį), tačiau jos pačios, griežtai kalbant, nemąsto. Taip, pasak F. Schellingo, vyksta ir gamtoje: mąsto viena jos dalis, o kitos šiai tik padeda (arba kliudo).
Ar žmogus išties yra tokia gamtos dalis? Vakarietiškoje kultūroje gana dažnai linkstame manyti, kad žmogus savotiškai „išsikraustė“ iš gamtos ir apsigyveno naujoje, savo paties susikurtoje terpėje – kultūroje. Nors gamtiniai poreikiai ir polinkiai niekur nedingo, visgi kultūriniai laikomi už juos gerokai aukštesniais, tad ir gyvenimas pagal juos – kilnesniu. Tačiau F. Schellingui tokia perskyra atrodė beprasmė: žmogus yra ir gamtos, ir kultūros dalis. Dar daugiau, jos abi priklauso nuo jo mąstymo ir elgesio, tad žmogaus veikla lemia ne tik jų abiejų kūrimą, bet ir savęs supratimą, ir išsaugojimą. Paprasčiau tariant, nepaisant visų kultūrinių pasiekimų, žmogus tebėra mąstanti gamta, tad protingas jo rūpinimasis planeta yra ne bandymas iš kultūrinių pozicijų nuveikti ką nors gero „kitoje teritorijoje“, bet mąstančios dalies rūpinimasis likusiu gamtiniu kūnu.
Žinoma, galima kaltinti F. Schellingą, kad jis pervertina žmogų, lygindamas jį su kitomis gyvomis būtybėmis, tačiau vargu ar būtume teisingi taip elgdamiesi. Juk mąstytojas akcentuoja ne žmogaus didybę, bet veikiau didžiulę atsakomybę – per jį ir jame pati gamta rūpinasi savimi! O tai visai neblogas pagrindas elgtis ekologiškiau.
