Milda Matulaitytė-Feldhausen. Kai vaikų „ugdymas“ tampa vaikų žlugdymu

„Šiandien ryte kaimynė iš apačios taip garsiai rėkė ant savo vaiko, kad net ir aš susitvarkiau kambarius, suvalgiau visus pusryčius ir apsirengiau šilčiau...“ Ha ha ha, aš, neseniai perskaičiusi šitą anekdotą kažkur feisbuke, pusdienį raičiojausi iš juoko – man jis tikrai labai juokingas ir labai fainas! O jums? Jums irgi taip pat juokinga, kaip ir man?



Nuoširdžiai tikiuosi, kad jums ne tik nejuokinga, bet ir atvirkščiai – taip pat graudu, kaip ir man. Ir kad jūs puikiausiai supratote liūdną mano ironiją ankstesniame sakinyje. Šiandien norėčiau pasikalbėti ne apie tą „parodomąjį“ vaikų ugdymą, kuomet tėvai nepailstami lenktyniauja, kurio vaikas kiek būrelių lanko ir nuo kelių mėnesių mylimiausia jų atžala jau laisvai čiauška mandarinų kalba, o apie tikrąjį, kuris šeimoje vyksta kasdien, tarsi „tarp kitko“, už uždarų durų.


Lietuviškoji IKEA – geriausias veidrodis. Visų pirma – mums patiems


„Ikėjos fenomeną“ (kadangi šį kartą parduotuvės pavadinimą vartoju lietuviškam kontekstui iliustruoti, tai imkime ir sulietuvinkime ir patį pavadinimą), taigi šį fenomeną aš pripažįstu jau seniai, ir ne vien tik dėl genijaus seniuko Kamprado, sukūrusio šią pasaulinę, tobulai funkcionuojančią imperiją. Visų pirma ir todėl, jog „Ikėja“ tarsi piktoji pamotė nuplėšia visas žmonių kaukes ir juos begėdiškai apnuogina. Jokia kita parduotuvė, joks kitas prekybos centras neturi tokių galių, kokias turi „Ikėja“.


Ilgą laiką, net jau gyvendama Šveicarijoje, tikėjau, jog esame bene labiausiai vaikus mylinti tauta pasaulyje – na, mums patiems labai patinka taip save pateikti. Tarsi kažkokį nenuneigiamą privalumą prieš kitus, mėgstame įvardinti savo jauną amžių, kurio būdami tampame tėvais. Jūs tik pažiūrėkite, kokie seniai jie ten užsieniuose vaikus gimdo, o mes visi – dvidešimtmečiai, jauni, energingi, nepavargę nuo gyvenimo.


Tik.


Tik kažkodėl niekas vis dar per daug atvirai nekalba apie tai, kaip mes tais jaunais tėvais tampame. Ar tikrai būdami dvidešimtmečiais tokie jauni žmonės yra pasiruošę ir pasiryžę prisiimti atsakomybę ne tik už tokiame amžiuje kuriamą santuoką, bet ir už visiškai bejėgį žmogų? Juo besąlygiškai rūpintis, turėti kantrybės jį augindami? Nežinodami gerai, kuo patys yra, formuoti visiškai nuo jų priklausomą žmogų? O ką jauni žmonės savo vaikui gali pasiūlyti, neturėdami jokio finansinio pagrindo? Tai ar tikrai tokie jauni žmonės sąmoningai apsisprendžia atsisakyti nerūpestingos jaunystės teikiamų malonumų ir atsiduoti sąmoningai tėvystei?


Bet grįžkime prie „Ikėjos“ – jaunų žmonių mekos. Suprantama, daugumai prieinama kaina, patrauklūs baldai, todėl jaunos šeimos su malonumu būriuojasi būtent joje. Kaip dažna šeima atrodo iš šono, aš jums nepasakosiu, tik pasiūlysiu patiems kitą kartą ten būnant kritišku žvilgsniu pasižiūrėti, kaip tėvai elgiasi su vaikais. Bendraujančius kantriai ir su besąlygiška meile, nerėkiančius ir netampančius savo vaikų – tokius tėvus galėsite suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Aš jums garantuoju, nes per daug dažnai šį eksperimentą esu atlikusi pati ir lietuvių tėvų elgesį „Ikėjoje“ lyginusi su vokiečių ar šveicarų tėvų elgesiu.


Stovėk gi Dieve mano ramiai čia nesitampęs!


Ne, klaidos čia nepadaryta – kablelių nesudėliojau sąmoningai. Kai žmogus rėkia, o ypač kai rėkia ant savo vaiko, tai laiko nei pauzėms, nei kableliams nebelieka.


„Ramiai! Neliesk! Nelakstyk! Nečiupinėk, neimk, ar negirdi gi, kas tau sakoma, neišsidirbinėk, ne...! ne...! ne...!“ – tonas lietuviškose parduotuvėse ir apskritai atvirose erdvėse rėžia ausį. „Staigiai ateini čia! Tiktai greitai varai čia, nes kaip duosiu į [sėdimąją]...“ – na, jūs patys suprantate, niekas vaikui negrasina duoti į sėdimąją, dažniausiai vartojamas tas ne visai gražus žodis iš š raidės, kad vaikui viskas būtų aišku ir suprantama. Pervargę, nervingi, neturintys kantrybės tėvai – lietuviška kasdienybė. Taip, tų pačių jaunų, energingų tėvų, kuriais mes taip didžiuojamės esantys.


Mano dukra gimė, kai man buvo dvidešimt penkeri. Lietuviškoje mano aplinkoje tai jau buvo toks amžius, kai, na, tetulytės nebe elegantiškai iš po pridengtos rankos murkė, kad jau laikas laikas, seniai gi laikas! Beje, jei jau prakalbau ta tema, tai, matyt, turiu būti atvira iki galo – sąmoningai nesirinkau būtent tuo momentu tapti mama. Pati pradžia buvo labai sudėtinga: svetimoje šalyje, nepasiruošus, iš nerūpestingo studentiško gyvenimo pereiti į motinystės etapą neturint visiškai jokio finansinio pagrindo. O ir iš kur tas pagrindas bus – atvažiavus iš besikuriančios jaunutės Lietuvos į vieną turtingiausių pasaulio šalių? Be abejo, išgyvenom, užauginom, susikūrėm – nei mes pirmi, nei paskutiniai. Ir suprantama, kad aš be galo būtent dabar džiaugiuosi savo dukrai būdama jauna mama – ko gero, jauniausia (tiesą sakant, gerokai jaunesnė už visas dukters bendraamžių mamas).


Savo dukters aš nesu mušusi, tiesą sakant, nesu net ir dažnai rėkusi, tačiau... Ne per seniausiai kažkur krūtinėje dilgtelėjo prisiminimas, kaip ji vis prašydavo su ja pažaisti vieną ar kitą stalo žaidimą, ką ten prašydavo – kartais maldaute maldaudavo, o aš nei ūpo, nei noro, o kartais – ir jėgų tam neturėdavau. Kaip norėdavau, kad visa tai kuo greičiau praeitų, nes tai tas nervindavo, tai anas, o kažkam išvis kantrybės neužtekdavo. Gyvenant svetimoje šalyje, kur abu tėvai yra svetimi, suprantama, kad vienam ar kitam teks aukoti labai daug. O jei aukoti tenka, tam būnant visai nepasiruošus? Šveicarijoje tokią prabangą, kaip vaiką kasdien vesti į darželį, sau leisti gali tik labai reta šeima. Dažniausiai čia dėl vaikų aukojasi šeimos motinos, kurių oficialus statusas būtent toks ir yra – šeimos motina, kažkada pakeitęs ne visai pagarbų „namų šeimininkė“.


Jos, tos šveicarės šeimos motinos, sąmoningai eina tokiu keliu. Tai būna dviejų sutuoktinių sprendimas, jog būtent žmona liks namuose ir rūpinsis viskuo: namais, vaikais, jų mokslais ir laisvalaikiu. Šeima bendrai sprendžia, kokius būrelius vaikas lankys, kokia popamokine veikla užsiims, bet, suprantama, už tai beveik visu šimtu procentu bus atsakinga... motina.


Tai, kas mums iš šono žiūrint atrodo šiurpoka, jiems čia yra įprasta kasdienybė. Juk jie (ar jos) tai daro sąmoningai, renkasi sąmoningai, todėl jų ir tėvystė yra kitokia. Jei mūsų auklėjimo metodai vis dar labai panėšėja į sovietinius rusiškuosius – vaiko muštravojimas, rėkimas ant jo, galiausiai jo tampymas net ir viešose vietose (nekalbant jau apie vis dar neretai naudojamą lietuvišką beržinę košę, „nuo kurios niekas nenumirė, atvirkščiai – tapo geru žmogumi“), tai šveicarai stebina savo kantrybe ir ramumu. Vaikų čia niekas netąso, ant jų nerėkia taip, kad, kaip tame anekdote, net ir kaimynas viršuje susitvarko savo kambarį, priešingai – vaikai nuo pat mažens čia traktuojami kaip sąmoningi individai.


Šveicariškas paprotys susitikus sveikintis paduodant ranką ar bučiuojantis tris kartus į skruostą galioja visiems be išimties – net ir patys mažiausieji čia yra laikomi sąmoningais visuomenės nariais ir nėra išstumiami į kažkokį nematomą, vaikišką užribį, juos ignoruojant ar nustumiant nuo savęs – „eikite pažaisti užsidarę ir nesikiškit, vaikams ne vieta ten, kur suaugusieji“. Čia apsisprendimas turėti vaikų reiškia, jog nuo to momento, kai šeimoje gims vaikas, jis bus žmogus su savo poreikiais, teisėmis ir norais – jis turės teisę būti vaiku. Vaiku visu etatu ir nenumetant jo seneliams, nes užsieniečiai seneliai tikrai nesvajoja, kaip atsisakyti savojo gyvenimo ir, užauginus savo vaikus, auginti dar ir šių. Ne, vaikų auginimas, jų ugdymas ir išlaikymas – visiškas tėvų reikalas. Mat tėvai, o ne seneliai taip apsisprendė... Todėl ir vaikai čia rečiau kaltinami sugriovus jaunų tėvų gyvenimus – mat vaikai čia yra planuojami ir laukiami, jų gandrai atsitiktinai, kur pakliuvo nenešioja.


Dieve, kokios tavo kojos kreivos!


„Nu bet tai tu visai jau glušas ar kas su tavim čia darosi? Tu ką?!? Tu visai aklas (kurčias / iš medžio iškritęs)?“ Galėčiau tęsti ir tęsti, o jūs, neabejoju, mane dar smarkiai papildytumėte. 


Neseniai socialiniuose tinkluose akys užkliuvo už kažkokio videofilmuko, o kadangi garsas buvo įjungtas, tai pirmosios filmuko sekundės tarsi rėžte įsirėžė. Filmukas buvo rusų kalba, lyg ir kažkoks komiškas skečas ar kažkas panašaus. Veiksmas vyko ant ledo, arenoje, buvo dailiojo čiuožimo pamoka. Ant ledo parkritusią mergaitę žvengdama plūdo jos mokytoja: „jei jau nemoki čiuožti ir voliojiesi išsikėtojusi kaip karvė, tai gal nereiktų tau ir pačiūžų mūvėti??“ Ha ha ha, arkliškas juokas. Juokėsi ir kadre, ir už kadro. Man atrodo, kad ir ta mergaitė bandė išspausti kažką panašaus į šypseną ar juoką. Tai čia Rusijoje, sakote? Bet juk ir mums tai vis dar taip pažįstama, ar ne?


Beje, įdomumo dėlei peržiūrėjau daugumos įrašų su tuo anekdotu, kurį apie rėkiančią kaimynę iš apačios jums pateikiau straipsnio pradžioje, komentarus ir reakcijas – memu žmonės dalijosi tikrai noriai, suprantama, gi toooks fainas anekdotas, gera nuotaika garantuota, kodėl gi nesidalinti „gero humoro doze“. Nė vienam iš tą „gerą bajerį“ pamėgusių niekas neužkliuvo, atvirkščiai – po įrašais talpintos juokingos ikonėlės ir besijuokiantys veidukai liudijo, kad viskas čia yra tiesiog puiku! Kokia mūsų realybė, toks ir humoras, deja.


Šveicarijoje mano vaikas (kaip ir bet kuris kitas), jo išvaizda, gebėjimai ar trūkumai yra tabu, ko nepasakysi apie tokias pat kalbas Lietuvoje. Mano dukters gyvenime yra buvę sunkių momentų, kurie galėjo baigtis liūdnai, na, kaip antai beveik pusę metų jai beveik nieko nevalgant. Ir kažkada svečiuose atsitiktinė moteris, visiškai nepažįstanti mano dukters ir, tiesą sakant, matanti ją pirmą kartą, leido sau, dešimties ar daugiau suaugusiųjų akivaizdoje ją be jokių skrupulų išnagrinėti. Pavyzdžiui, išanalizuoti jos putlumą: matote, jos tokia pati paauglė anūkė yra ir aukštesnė, ir lieknesnė, tad išsakė reikiamybę mano dukrai tapti šiek tiek liesesnei ir dar kitokius dalykus. Mano dukrai tuomet tai buvo nemenkas šokas – sutikite, nelabai malonu, kai dešimties žmonių akivaizdoje nagrinėjamas tariamas jos putlumas. Ačiū Dievui, kad tai taip ir pasibagė, o juk būtent tuo sudėtingu momentu galėjo tapti tikra tragedija. Beje, dukra ne tik nėra turėjusi antsvorio, bet tuometinis jos „putlumas“ net neperžengė normalaus paaugliško virsmo gulbe ribų.


Mes visi (ir vis dar) esame iš mus be gailesčio laužiusios ir traiškiusios sistemos. Iš sistemos, kuri net ir po trisdešimties metų vis dar niokoja savo vaikus, tiesa, gal jau nebe taip žiauriai. Kreivos kojos, atlėpusios ausys, kabantis avies pilvas, išplerusi figūra – visus šiuos „malonybinius“ epitetus, sakomus savo paaugliams vaikams, esu girdėjusi savo ausimis, ir ne kartą. „Neėsk tiek, kas tave paskui tokią liulančią į žmonas ims!“ – aš tesu TIKRŲ istorijų kolekcionierė, o ne jų kūrėja. Mums vis dar atrodo, jog nieko čia tokio atvirai pašiepti savo vaiką svečių, o ypač draugių, akivaizdoje, nors puikiai atsimename, koks klaikus bejėgiškumo jausmas apima, kuomet tampi išstatytas [suaugusiųjų] pajuokai. Teko girdėti, kai susinervinęs, užgautas toks vaikas dar ir atvirai pajuoktas: ak, na nebūk gi toks jautruolis, čiagi normalu taip, mes tarp savų gi! Pati iki šiol esu nepaprastai dėkinga vienam berniukui, iš kurio kažkada gavau gerą pamoką: dalyvaudama tokiame pasijuokimo procese, nesusimąsčiusi leidau sau pasišaipyti ar pritarti pašaipoms iš jo, esą „čiagi nieko tokio“. Tiksliai nebeatsimenu, kaip jis paklausė, bet, priėjęs prie manęs ir žiūrėdamas man tiesiai į akis, pasiteiravo, ar aš tikrai suprantanti, kaip jis jaučiasi. Patikėkite manim, man tuomet (o ir dabar prisiminus) tikrai norėjosi prasmegti skradžiai iš nesmagumo, o juk tąkart aš tikrai nebuvau didžiausia „nusidėjėlė“ visoje kompanijoje.


Mes vis dar per daug mielai šposiname apie savo vaikus, o už tai jie kartais moka visą likusį gyvenimą – kompleksais, atsineštais iš tėvų namų. Patys nesusidraugavę su savo kūnu, norime, kad vaikai padarytų kažką, kas mums ir jų mokytojams įtiktų. Neįgyvendinę savo svajonių, tąsome po jas savo vaikus, versdami tas svajones prisiimti juos ir gyventi tarsi savomis. Netapusi balerina, motina dės visas pastangas, kad jos dukra taptų bent jau šokėja, jei jau ši „per kvaila“ būti balerina. Buhalteris, skraidantis svajonių apie juodas mantijas ir Temidės svarstykles pasaulyje, be skrupulų pavadins sūnų buku, šiam atsisakius studijuoti teisę. Beje, pastarąjį kartą manikiūrą man darė labai simpatiška mergina, baigusi... TEISĘ! Turtingi tėvai verslininkai taip ir neatleido dukrai šitokios nešlovės ir negarbės, užtrauktos šeimai, – kur jūs matėte šitaip, kokia gėda!!! Manikiūrininkė! O prieš mane sėdėjo tikrai laiminga ir patenkinta profesionalė, tiesa, vis dar save graužianti dėl to, jog neatitiko tėvų susikurtų standartų.


„Gal ir aš galiu du savo nemokšas atvesti?“ – taip, tai yra šviežiausias mano rastas viešas perliukas apie vaikus. Taip vienas žymus žmogus viešai juokauja kalbėdamas apie savo atžalas. Teisingai, tame pačiame viską apnuoginančiame feisbuke, kur komentuojama po nereikšmingais kažkieno postais. O ir patys komentarai būtų visiškai nereikšmingi, jei neatspindėtų mūsų pačių. Nemokšas... Kaip tie vaikai vadinami namuose, kai niekas negirdi, jei tėvelis nesibodi jų taip pavadinti viešai? Įsivaizduokime kokį nors Obamą taip „juokaujant“ apie savo vaikus. Neįmanoma? Taigi...


Kaina? Nesvarbu


Kažkada pažinojau šeimą, savo nepilnametį sūnų išsiuntusią mokytis į prestižinę mokymo įstaigą užsienyje. Ta, pavadinkime ją mokykla, taigi, ta mokykla yra puikiausiai žinoma pasaulyje ir garsėja savo brangumu bei sudėtingu keliu, norint į ją patekti.


Nesvarbu, kad tam berniukui būti atskirtam nuo šeimos buvo labai baisu, nesvarbu, kad jis ten važiuoti labai nenorėjo, o jei jau atvirai – tam ir duomenų neturėjo. Šeimos ambicijos buvo aukščiau už bet kokius vaiko norus – juk ir užsienis, ir prestižas, kokie čia dar gali būti vaiko kaprizai? Tiesa, berniukas ilgai ten neišsilaikė – šeima galiausiai buvo priversta pripažinti, jog jam ten ne vieta, ir berniuką atsiėmė. Aplinkiniams buvo pasakojama, kokia baisi sistema ten buvo, kaip jį ten nedraugiški vaikai ėdė ir užsiėmė mobingu, kaip jis „tiesiog neturėjo šansų“ prieš piktavalius vaikus. Tačiau pačiam vaikui atvirai buvo kalama į galvą, koks nedėkingas ir piktavalis tinginys jis yra ir kaip nevertina tėvų rūpesčio jo ateitimi. Beje, taip jau nutiko, kad, praėjus porai metų po šios istorijos, mane pasiekė dar kelios iš tos „super-duper“ mokyklos, į kurią vaikai tiesiog yra nustumiami, kad turtingiems tėvams netrukdytų mėgautis gyvenimu. Bet juk iš išorės dauguma linkę matyti tik didžiulius pinigus, mokamus už vaikų ateitį „paties vaikų labui“, – vaikams į vidų pasižiūrėti nelabai ir yra laiko ar noro.


Juk ramus tonas kalbantis su savo vaiku, kantrybė, laikas, nelimituojama šiluma, duodama jam, o galiausiai – nemenka humoro dozė yra vis tik vertingesni mokytojai ugdant savo vaiką, nei atsainiai apmokėtas eilinis, dar vienas brangus būrelis ar paties vaiko numetimas kitų atsakomybei.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis