Garsios dailininkų Savickų giminės atžala Ramunė: „Kartais mėgstu pajuokauti, kad tikriausiai gimiau su teptuku rankoje“

Neseniai pasibaigusios pirmosios personalinės Ramunės Savickaitės parodos „Žydėjimas“ paveiksluose dominuoja gėlės, darbai alsuoja mėlynais atspalviai ir tonais. Pati Ramunė prisipažįsta nepastebėjusi tos spalvinės sąsajos tarp savo paveikslų tol, kol jie nebuvo sukabinti ant baltų galerijos sienų.

 

 Kodėl Jūsų tapyboje dominuoja gėlės?

 

Mėgstu tapyti pozityvius dalykus, kurie skleidžia gerą energiją, netapau liūdnų, žiaurių temų. O gėlės man dar nuo vaikystės artima tema, nes užaugau pas močiutę sode ir labai mylėjau tą vietą. Pati domiuosi gėlėmis ir botanika – mano namai pilni gėlių.

 

Meile gėlėms peržengia Jūsų asmeninės tapybos ribas – dėstote gėlių tapybos kursą, kuriam pati sukūrėte programą. Kodėl pasirinkote mokyti būtent gėlių tapymo?

 

Per gėles galima išmokyti visą tapybos abecelę, nes gėlės turi planus, formas, spalvas, atspalvius ir kompoziciją. Kurso tempas yra didelis, nes noriu per kiekvieną pamoką išmokyti vis kito dalyko, pavyzdžiui „tamsus tamsiame“ padeda suprasti atspalvius, miniatiūrų tapymas yra apie detalių sutalpinimą mažame formate ir t.t.

 

Esate kilusi iš garsios dailininkų giminės – Jūsų senelis garsus Lietuvos dailininkas Augustinas Savickis, tėtis – dailininkas Raimondas Savickas, tapė ir Jūsų prosenelis Jurgis Savickis ir senelio brolis Algirdas Savickis. Ar jaučiate vyresniųjų kartų įtaką savo darbuose?

 

Nori nenori ta įtaka jaučiasi. Dabar aš jau viską priimu pozityviau, o buvo ir paauglystės maišto laikotarpis, kai sakiau, kad su menininkais nieko bendro neturėsiu ir tikrai netapysiu. Kartais mėgstu pajuokauti, kad tikriausiai gimiau su teptuku rankoje, nes mane visą laiką supo ta aplinka – tėčio ir senelio studija, kalbos apie meną, paveikslų aptarimai. Kaip kitam vaikui galbūt yra įprasta leisti laiką virtuvėje su mama ar su tėčiu garaže tvarkyti automobilius, taip man buvo įprasta būti dažų apsuptyje, uosti terpentino kvapą.

 

Esu įgijusi aprangos dizaino specialybę. Man patinka madą susieti su mados istorija, panaudoti detales dabartinėje aprangoje. Polinkis į aprangos dizainą atėjo iš mamos. Ji turi stiliaus pajautą. Tarybiniais laikais mama gaudavo keistų siūlų, medžiagų, pati nusimegzdavo sau įdomių rūbų. Kartu siūdavom rūbus lėlėms. Senelio studijoje buvo didelė dėžė skudurų teptukams valyti, mėgau joje kapstytis, ieškodavau kuo aprengti savo lėles. Matyt iš tos kasdienybės manyje ir radosi meninis suvokimas, lavinosi rega, spalvinių derinių pajauta, gilesnis aplinkos matymas – šešėlių, keistų spalvinių sąskambių pastebėjimas.



R. Savickaitė su bičiulėmis
R. Savickaitė su bičiulėmis
J. Levickienės nuotr.


 

Ar galima šiuos dalykus išugdyti ar vis dėlto reikalingas talentas?

 

Talentas yra labai aptakus žodis, nes tai priklauso ir nuo žiūrovo, laikmečio madų, kas yra išrenkamas būti talentu. Arba gali būti žmogus labai gabus, bet tą suvokia jau tik kitos kartos, kaip, pavyzdžiui, Vincento Van Gogo atveju. Gebėjimai yra ugdomi, tiesiog vieni gali būti labiau gabūs mokytis, kiti – mažiau. Dauguma žmonių nepastebi šešėlių, tiesiog neatkreipia į juos dėmesio, bet matau kaip pradėjus mokytis tapybos palaipsniui ugdosi rega. Pažįstu žmonių, kurie be jokio mokslo sugeba puikiai tapyti, iš aplinkos perteikti mastelius, proporcijas – visa tai yra gebėjimas, taip kaip kitas žmogus geba puikiai be recepto gaminti.

 

Gan įspūdinga yra Jūsų senelio, dailininko Augustino Savicko istorija – diplomato sūnus, kurio gyvenimą visiškai pakeitė XX a. Lietuvos okupacijos. Koks buvo Jūsų senelis ir kaip jo gyvenimo kontrastai atsiliepė jo kūryboje?

 

Kūrybinė senelio veikla grubiai galėtų būti skirstoma į du periodus – tamsųjį, liūdnąjį, susijusį su genocidu, holokaustu ir po nepriklausomybės atkūrimo labai išspalvingėjusią tapybą, kai motyvai tapo pozityvūs, džiugūs, ryškių spalvų.

 

Senelis išaugo diplomato Jurgio Savickio šeimoje, mokėsi Ženevoje, gyveno įvairiose šalyse. Kai Lietuvoje atsirado importinės prekės, mes stebėdavomės pelėsiniu sūriu, alyvuogėmis, o jam tai buvo savaime suprantama. Iš vaikystės kyla toks atsiminimas: močiutė klausia senelio „Augustinėli, ko nori skanaus?“ Jis visuomet atsakydavo, kad nori creme brule, o mes nesuprasdavom kas tas creme brule (juokiasi). Paauglystėje jiedu su broliu autostopu apkeliavo visą Didžiąją Britaniją. Tai skamba taip moderniai, o jis tą darė dvidešimto amžiaus pradžioje. Mano senelis buvo labai šiuolaikiškas ir tai labai jautėsi.


Hitlerinės okupacijos metais jis neteko brolio, su kuriuo buvo labai artimas, labai skaudžiai priėmė šią netektį. Senelio mama, būdama grynakrauje žyde, dėl persekiojimų pasikorė, o tėtis, diplomatas, nebegalėjo grįžti, pasiliko gyventi Pietų Prancūzijoje, tad senelis liko visiškai vienas. Man kartais sunku suvokti kaip tokiomis aplinkybėmis jis vis tiek sugebėjo atsistoti ant kojų, pasiekti karjeros – jam gerai sekėsi, buvo pripažintas ir sovietinės valdžios. Prisitaikė.

 


Ramunės Savickaitės paroda
Ramunės Savickaitės paroda
Asmeninio albumo nuotr.



Kiek Jums yra artima Jūsų žydiškos kilmės pusė?

 

Man ta tema yra visiškai nauja, nes vaikystėje aš nesuvokiau kas yra žydas, mes apie tai nelabai kalbėdavom. Tik vėlyvoje paauglystėje pradėjau identifikuoti, kad turiu žydiško kraujo, kad mano prosenelė buvo žydė. Buvo laikas, kai labai tuo domėjausi, skaičiau knygas apie holokaustą, domėjausi žydiška kultūra Lietuvoje. Manyje susimaišę labai daug – žydiško, lietuviško, žemaitiško, bajoriško kraujo. Aš nepanyru į kažkurią vieną iš šių kultūrų. Pavyzdžiui dabar, studijuojant dailės istoriją, galėčiau domėtis litvakiška istorija, žydų paveldu, bet aš linkstu link krikščioniško paveldo, dvarų. Mane žavi meno kūriniai, kurie turi dvasinę pagavą, gilesnį užtaisą, tarsi per estetinę išraišką yra suvirpinama tavo siela.

 

Kuo Jus patraukė dailėtyra?

 

Jaučiu romantišką polėkį atgaivinti tai, kas prarasta, kompensuoti nuostolius. Mes labai daug praradome per karus, Tarybų Sąjungos metais, vien XVII a. tvanas tiek nušlavė, kad ligtolinio paveldo nelabai ir likę, o iki tų praradimų tiek daug turėjome, todėl man norisi ieškoti, kapstytis archyvuose – dar gal kokią iliustraciją, dar gal kažkokį sakinuką, aprašą surasiu. Per dailėtyrą atrandu labai daug dalykų, kurie keičia mano požiūrį. Man labai norėtųsi, kad nebūtų naikinamas tas paveldas, kuris dar yra išlikęs. Galim koneveikti Sovietų Sąjungą, kur daug kas buvo apgriauta, apstatyta, pakeista, sunaikinta, bet tie dalykai vyksta ir dabar. Kalbu apie Vilniaus Misionierių bažnyčios apstatymą, senovinių interjerų nugriovimą ar keitimą, Vilniaus medinukus. Žygimantų gatvėje nugriovus medinę vilą, kurioje paauglystėje gyveno Juozas Pilsudskis, statomas daugiaaukščių komplekasas. Mano siekis būtų išsaugoti tai, kas dar yra likę, bet tam reikia visuomenės išprusimo – didžiuotis tuo, ką turime.


Dažnai girdžiu „kam Vilniuje tos senos bakužės? Čia ne kaimas. Turime būti, šiuolaikiški, modernūs.“ Man tai gelia širdį. Dangoraižiai ir biurų pastatai stovi daugelio miestų centruose, tame nieko išskirtinio nėra, o mes turime medinukus – ir dauguma jų ne šiaip medinukai, o dvareliai – juk tai taip unikalu. Norėčiau, kad visuomenė suprastų – mes esame ypatingi. Gerą įtaką savo knygomis daro Kristina Sabaliauskaitė, Undinė Radzevičiūtė, atsiranda populiariųjų knygų apie dvarus, apie Vilnių. Džiugu, kad yra daug ekskursijų, kiekvienas gali tapti turistu savo mieste. Visuomenė aktyvėja, žmonės daugiau keliauja po Lietuvą. Atsinaujina sinagogos, ilgą laiką naudotos kaip kultūros namai ar sporto salės. Tad teigiamų poslinkių yra, bet dar yra ką veikti.

 

Ačiū už pokalbį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis