Aviacinių mokymų centro vadovė Eglė Vaitkevičiūtė: „Patekimui į aviacijos pasaulį labiausiai koją kiša išankstinės nuostatos“

Aviacinių mokymų centro „BAA Training“ vadovė Eglė Vaitkevičiūtė (42 m.) į šį tradiciškai vyrų užimtą pasaulį prieš 10 metų pasuko visiškai nieko neišmanydama apie aviaciją, tačiau sako niekada neabejojusi savimi. Eglė nuo vaikystės nemėgo vaikščioti visų pramintais keliais, o jos stiprybė yra tai, kad nebijo klausti ir klysti.

Egle, galbūt Jūsų giminėje buvo pilotų, kad pasirinkote darbuotis aviacijos srityje?


Pirmiausia turiu prisipažinti, kad aš nemoku valdyti lėktuvo ir nesu pilotė, tik vadovauju jų mokymo centrui. Pilotų mano giminėje nėra. Gimiau ir augau Alytuje, mano tėvai taip pat kilę iš tų kraštų, taigi esu tikra dzūkė. Mama yra medienos inžinierė, tėtis dirbo fizinio lavinimo mokytoju, bet, atkūrus Nepriklausomybę, ėmėsi savo verslo, turėjo Alytuje bazes, kaimo parduotuvių tinklą. Kai griuvo visi kombinatai, mama persikvalifikavo į buhalteres ir pradėjo dirbti kartu su tėčiu. Turiu jaunesnius brolį ir seserį. Šiuo metu brolis gyvena Olandijoje, dirba gėlininkystės srityje, o sesuo su tėčiu yra Anglijoje. Kai didieji verslai Lietuvoje prarijo mažuosius, jam teko uždaryti įmonę ir išvykti laimės ieškoti svetur. Sesuo Londone organizuoja renginius, tėtis turi savo versliuką, o Lietuvoje nuolat gyvename tik mudvi su mama.


Įprasta, kad būti gėlininkėmis paprastai svajoja mergaitės, o lakūnais ar kosmonautais – berniukai. Jūsų šeimoje nutiko atvirkščiai?


Tikrai nesvajojau sieti savo ateities su aviacija. Mokykloje fizika buvo didžiausias mano priešas, nors šiaip mokslai sekėsi labai gerai. Nepaisant to, baigusi mokyklą nutariau toliau nebesimokyti. Tėvus ištiko šokas, mama kelias dienas nesugebėjo nė žodžio man pasakyti. Nuo gimimo buvau visiems pristatoma kaip pavyzdinis, neeilinis vaikas. Ir staiga nutariau likti bemokslė! Man atrodė, kad viską žinau ir taip, užtenka man tų mokslų, geriau yra pradėti dirbti ir kuo anksčiau tapti nepriklausomai. Buvau įgijusi šiek tiek patirties plėtojant šeimos verslą, tad atrodė, kad puikiai jį išmanau. Kai susiradau darbą pas konkurentus, tėtis pasikvietė ir perdavė man vadovavimo penkioms kaimo parduotuvėms vairą. Viena jų netrukus bankrutavo.


Turbūt tai nutiko ne dėl Jūsų kaltės?


Manau, kad tikrai prie to prisidėjau (juokiasi). Tai – pati geriausia tėčio man duota gyvenimo pamoka. Buvau vos 18-os metų, bet jis leido man pačiai priimti sprendimus ir klysti. Tėčio ramybe stebėjausi visą gyvenimą. Duodavo maišą pinigų, vairuotoją su krovinine mašina, ir aš važiuodavau į Kauno bazes pirkti prekių kaimo parduotuvėms. Teko išmokti derėtis, tartis. Nusižiūrėjusi, kad Alytuje viskas kainuoja daugiau nei mūsų parduotuvėse, liepiau pardavėjoms pakelti kainas. Tos griebėsi už galvų, skambino tėčiui ir prašė suvaldyti savo nevaldomą dukrą, bet jis atsakė: „Tegul bando.“ Aišku, apyvarta iškart sumažėjo, tad teko pripažinti klaidas. Kartą Kaune kažkur dingo vairuotojas. Grįžo tokios būklės, kad vairuoti jau negalėjo. Kadangi mokykloje buvau gavusi C kategorijos teises, sėdau prie fūros vairo pati. Iš Kauno išvažiavau šlapia. Tada supratau, kad nenoriu dirbti su kaimo parduotuvėmis, bartis su vairuotojais ir derėtis dėl kelių centų. Nutariau eiti mokytis.


Turėdama omenyje, kokia pašėlusi ir nenuspėjama buvote, nedrįstu net prognozuoti, į kokią specialybę stojote…


Pasirinkau skandinavistiką, nes traukė kelionės. Be to, tikėjausi pasinaudoti mainų programa ir ištrūkti į užsienį. Deja, neįstojau. Važiuodama namo laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad dirbti JAV pagal programą „Au Pair“ ieškomos auklės. Dar sėdėdama autobuse susiskambinau su koordinatoriais ir tuo pačiu autobusu grįžusi atgal į Vilnių nuėjau su jais susitikti. Man labai patiko ta idėja. Grįžusi į Alytų pasakiau mamai, kad neįstojau, bet viskas gerai – skrisiu į Ameriką. „Jau matau, kaip kyla tavo kėdė“, – atsakė mama ironiškai. Supykau, kad į mane rimtai nežiūri. Apie tai, kad tikrai išskrendu, pasakiau tik tada, kai susitvarkiau dokumentus ir gavau bilietą. Mamą dar kartą ištiko šokas.



Eglė Vaitkevičiūtė
Eglė Vaitkevičiūtė
MOTERIS



Kokia Jums pasirodė ta svajonių Amerika?


Amerika mane sužavėjo. Atrodė neįtikėtina, kad viskas gali būti taip lengva, kad nieko ypatinga nedarydamas gali kuo puikiausiai gyventi. Nenorėjau grįžti namo. Vienintelis kelias likti ten legaliai buvo mokytis. Taigi įstojau į koledžą studijuoti Tarptautinio verslo valdymo ir rinkodaros. Įstoti nebuvo labai sunku, nors mano anglų kalbos žinios buvo silpnokos, mokykloje mokiausi vokiečių. Už metus studijų turėjau sumokėti 10 tūkstančių dolerių. Padėjo Amerikoje gyvenantys giminės, pati daug dirbau. Norėčiau, kad ir mano vaikai universitetą baigtų JAV. Akademinių žinių Lietuvos mokyklose galima įgyti, bet aukštosios mokyklos nelabai paruošia dirbti.


Vis dėlto JAV nelikote. Kodėl grįžote į Lietuvą?


Kol ten mokiausi, galėjau gyventi legaliai, bet grįžusi į Lietuvą nebūčiau gavusi JAV vizos atgal. Todėl ilgą laiką į Lietuvą neskridau, tėvai ir sesė atvykdavo manęs aplankyti kartą per metus, o brolio buvau nemačiusi jau daug metų. 2002-aisiais gavau jo laišką, rašė, kad tuokiasi ir labai norėtų matyti mane savo vestuvėse. Nutariau grįžti ir legaliai susitvarkyti darbo vizos dokumentus. Atšokau brolio vestuvėse, per pusę metų susitvarkiau dokumentus, bet į Ameriką taip ir negrįžau.


Kodėl?


Per tą laiką, kad nereikėtų dykinėti be vietos, susiradau darbą – tapau kalbų mokyklos „EF English First“ vadove. Šią mokyklą įkūrusi švedų pora nutarė daugiau laiko skirti šeimai, tad ieškojo vadovo. Tikau jiems. Be to, ir Lietuva man pradėjo atrodyti ne tokia jau prasta vieta gyventi. Kai buvau grįžusi po metų pertraukos, mane buvo ištikęs kultūrinis šokas. Kliuvo ir žmonių bendravimas, ir purvinos šakutės kavinėse. Kai grįžau antrą kartą, po 5-erių metų pertraukos, gal ir Lietuva buvo gerokai pasikeitusi, gal ir pati – brandesnė. Pajutau šeimos šaknų jėgą, supratau, kad man čia gera. Na, o trečias veiksnys buvo meilė. Man patiko vienas vaikinas, su kuriuo buvau susipažinusi prieš kelerius metus, tad, vos grįžusi iš Amerikos, nutariau pati jam paskambinti ir priminti apie save. Taip į mano gyvenimą atėjo ir pasiliko Henrikas. Mes susituokėme, gimė sūnus Kajus ir dukra Emilija. Veiklos netrūko. „EF English First“ plėtėsi, atidarėme mokyklas ir Vilniuje, Kaune, filialą Klaipėdoje, dirbome visoje Lietuvoje, turėjome apie 30 etatinių ir apie 50 laisvai samdomų darbuotojų.


O kokie keliai atvedė į aviaciją?


Su „EF English First“ bendradarbiavau beveik 8-erius metus. Išgyvenau visokių laikų – ir plėtros, ir krizių. Kito darbo neieškojau. Emilijai buvo vos 7 mėnesiai, kai man paskambino gera draugė „galvų medžiotoja“ ir pasiūlė susitikti su Gediminu Žiemeliu dėl mokymų centro „Baltic Aviation Academy“ (dabar – „BAA Training“) vadovės pareigų. Manęs neišgąsdino tai, kad su aviacija neturiu nieko bendra ir kad situacija Lietuvos skrydžių pasaulyje ne pati geriausia – buvo ką tik bankrutavęs „Fly LAL“. Man nepatiko susitikimo laikas – 7 valanda ryto. „Ne, ne, – atsakiau draugei. – Aš taip anksti tikrai neatsikelsiu.“ Tada ji nukėlė susitikimą į 14-tą valandą, ir man teko sutikti. Tai buvo pats keisčiausias darbo pokalbis. Per tas 45 minutes ištariau vos kelis žodžius, visą likusį laiką klausiausi, ką man reikėtų daryti. Gediminas Žiemelis pasakė, kad jei man tinka, turėčiau paruošti bendrovės valdymo idėjų pristatymą. Nors Gediminas tada nebuvo labai populiarus Lietuvoje, man patiko jo vizijos ir planai, tarsi į viską žiūrėtų su didele perspektyva. Pagalvojau, kad būtų įdomu pabandyti. Po savaitės atsistojau prieš aštuonis prie stalo sėdinčius rimtus vyrus ir pradėjau pasakoti. Įsivaizduoju, kokios naivios mano įžvalgos atrodė šiems profesionalams!.. Gediminas naršė telefone ir beveik nepakėlė į mane akių. Kai baigiau, pasakė, kad mano prezentacija buvo labai prasta. Aš tyliai susirinkau savo priemones ir atsisveikinau. Kitos dienos rytą jis paskambino ir paklausė, kada galiu pradėti dirbti. Iki šiol nežinau, kodėl iš daugybės kandidatų pasirinko mane. Gal iš nevilties? (Juokiasi.) Yra užsiminęs, kad jį sužavėjo mano lojalumas ankstesnei darbovietei.


O ar pati niekada nesuabejojote savo tinkamumu tokiam darbui, nesijautėte sėdinti ne savo rogėse? Juk vis dėlto aviacijos pasaulis Jums buvo tolimas kaip Mėnulis.


Nežinau – pliusas ar minusas yra mano drąsa. Niekada neabejoju savimi ir dėl to kartais prisidirbu. Išgyvenau daug nelengvų momentų. Pagrindiniai mūsų klientai buvo rusai, o aš rusiškai nemokėjau. Pajuokavau, kad teks ieškoti klientų angliškai kalbančiose šalyse. Taip ir nutiko. Pilotai kalbėjo kažkokiais trumpiniais, aš jų visiškai nesupratau, tad atsibosdavau visiems su savo klausinėjimais. Nemanau, kad yra gėda ko nors nežinoti, nesiekiu atrodyti protingesnė nei mano darbuotojai. Pasitikėjau jų profesionalumu. Galbūt jiems buvo keista, kad tokiems asams vadovauja toks vaikas, bet per visą savo gyvenimą negirdėjau jokių sarkastiškų replikų, pašaipų, nepatyriau diskriminacijos dėl to, kad esu moteris. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Tarkim, Azijoje žmonės labai rimtai vertina einamas pareigas. Jei vadovauji įmonei, vadinasi, esi to vertas, tad savaime nusipelnai pagarbos, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties esi. Gal tik kartą Tailande po konferencijos pėdas man masažavusi moteris, išgirdusi, kur dirbu, su užuojauta ištarė: „Vargšelė...“ Išsižiojau. Moteris, masažuojanti man pėdas, teigia, kad aš vargšelė?! Bet ji turėjo labai tvirtą nuomonę šiuo klausimu. Sakė, kad moteris turėtų daryti tik tai, kas jai patinka, ir nedirbti sunkaus bei varginamo darbo. Atsakiau, jog mėgstu savo darbą, todėl jis manęs visai nevargina. Ir tikrai – nebuvo nė vienos dienos, kad eičiau į jį per prievartą. Kai atėjau, įmonėje dirbo 18 žmonių, šiuo metu jų yra 10 kartų daugiau, neskaitant maždaug 300 instruktorių visame pasaulyje. Tuo metu darėme milijono litų apyvartą per metus, dabar darome 30 milijonų eurų. Išsiplėtėme į kitas šalis, mūsų klientai – iš viso pasaulio. Turime atstovybes Ispanijoje, Vietname ir Kinijoje. Viskas keičiasi taip greitai, kad nėra kada nuobodžiauti. Todėl kartais, nors šį darbą dirbu jau 10 metų, vis dar atrodo, kad tik neseniai pradėjau.


Sakoma, kad šalia kiekvieno daug pasiekusio žmogaus yra stiprus jį palaikantis partneris. Kaip šeimoje esate pasiskirstę kampus?


Mano vyras irgi labai užsiėmęs, turi savo verslą – pardavinėja reabilitacinę ir medicininę įrangą, tad šeimos kampus laikome kartu. Visos draugės sako, kad man labai pasisekė su vyru, ir aš manau, kad jos neklysta. Neatsimenu, kad Henrikas kada nors būtų dėl ko nors priekaištavęs. Griežtai yra pareiškęs savo nuomonę tik porą sykių. Kai ėmė kristi lėktuvai „Boeing 737 MAX“, liepė man į juos nelipti, o neseniai dėl koronaviruso neleido skristi į Kiniją. Bet aš ir pati neketinau to daryti. Henriko tėvai irgi daug dirbo, mama buvo gydytoja, tėtis turėjo verslą. Vaikystėje mamą matydavo ne per dažniausiai, bet dėl to blogai, matyt, nesijautė, nes visiškai nesiekia uždaryti mane tarp keturių sienų.


Jei jis visada matė Jus tokią džiaugsmingą ir atsipalaidavusią, kokią aš matau šiandien, matyt, nematė reikalo nerimauti.


Tikrai ne visada būnu džiaugsminga. Pirmi dveji metai buvo gana sunkūs, tekdavo dirbti iki vėlumos, pervargdavau, neišvengdavau klaidų. Paskui nukritus rusų lėktuvui „Jak“ ir dėl politinių priežasčių užsidarė Rusijos rinka, o ji tada mums buvo pagrindinė, buvome atsidūrę prie bankroto ribos. Dėl ūmaus skrandžio priepuolio esu kvietusi net greitąją. Be to, aš karšta kaip degtukas, greit užsiplieskiu. Gerai, kad Henrikas yra visiškai ramus ir sunkiai išvedamas iš pusiausvyros. Jis labai moka mane nuraminti. Ilgainiui ir pati išmokau subalansuoti asmeninį gyvenimą ir darbą. Aš stengiuosi viską suplanuoti – tiek darbą, tiek laisvalaikį, tiek atostogas. Kuo mažiau netikėtumų, tuo mažiau streso. Išmokau nesinešti darbo namo, jei reikia, geriau ilgiau pasėdžiu darbe. Daug skraidau, komandiruotėse praleidžiu trečdalį savo darbo laiko, bet stengiuosi tai daryti tik darbo dienomis.


Ar sunku buvo derinti darbą ir motinystę? Ilgam tekdavo iškristi iš darbo rinkos? Ar jautėte kaltę, kad neskiriate savo vaikams tiek dėmesio, kiek reikėtų?


Laukdamasi abiejų vaikų įmonėje „EF English First“ dirbau iki paskutinės minutės. Kai gimė Kajus, mūsų įmonė plėtėsi, atidarinėjome naujas mokyklas, viskas augo. Jaučiausi puikiai, nors darbo turėjome daug. Kajus buvo labai ramus vaikas, miegodavo po keliolika valandų per dieną ir pagal tvarkaraštį, tad dėl to, kaip suderinti darbą ir motinystę, streso nejaučiau. Paauginusi jį iki 4 mėnesių, grįžau į darbą, o vyras išėjo vaiko auginimo atostogų. Jis dirbo samdomą finansų vadovo darbą, bet mąstė apie pokyčius, tad ši pauzė jam labai pravertė. Kai Kajui suėjo metukai, priėmėme į savo šeimą auklę. Vida iki šiol yra su mumis, nors Kajui jau 13 metų, o Emilijai – 10. Ta moteris labai palengvina mums buities naštą, ir tai gerokai sumažina galimų konfliktų riziką. Grįžę namo nebesiginčijame dėl to, kuris plaus indus, tad galim visą laiką skirti vieni kitiems. Savaitgaliais pietus ir vakarienę gaminame kartu.


Kai gimė Emilija, situacija buvo kiek kitokia. Tuo metu buvo krizė, verslas traukėsi, reikėjo viską kažkaip suvaldyti. Į darbą turėjau grįžti praėjus mėnesiui nuo jos gimimo. O ir Emilija buvo gana neramus kūdikis. Šią situaciją, jei galėčiau atsukti laiką atgal, gal ir pakeisčiau. Todėl savo darbuotojoms, kurios išeina gimdyti vaikų ir ketina greitai grįžti į darbą, sakau, kad neskubėtų ir pasinaudotų galimybe pirmus metus pabūti su vaiku.


Koks, Jūsų nuomone, yra svarbiausias gero vadovo bruožas?


Tikiuosi, kad esu teisinga, bet mano darbuotojai turbūt pasakytų, kad – griežta. Kartais elgiuosi kaip mokytoja, bet be to čia neapsieisi, nes dirbame labai griežtus kriterijus turinčioje rinkoje, kiekviena detalė susijusi su saugumu. Taip pat jaučiuosi atsakinga akcininkams, įmonė turi būti pelninga. Svarbiausias vadovo bruožas man yra drąsa priimti sprendimus. Aš neatidėlioju problemų, stengiuosi jas išspręsti iškart. Nesikremtu, jei vėliau paaiškėja, kad sprendimas buvo neteisingas. Blogiau, kai jo apskritai nėra. Neslėpsiu, buvo laikas, kai norėjau žinoti ir kontroliuoti viską, kas vyksta įmonėje, bet, jai plečiantis, supratau, kad tai neįmanoma, taigi išmokau pasitikėti savo komanda. Noriu, kad mano skyrių vadovai neitų tartis dėl kiekvieno menkniekio ir nebandytų atsakomybės už sprendimą perkelti aukštesniam vadovui ant pečių. Tegul klysta, bet juda į priekį. Kai vadovas delsia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, ima buksuoti visos įmonės darbas, kyla suirutė, problemos pučiasi... Ir užgesinti tokį gaisrą kur kas sunkiau.


Kaip manote, ar skiriasi vyriškas ir moteriškas vadovavimo stilius?


Manau, vadovavimo stilius labiau priklauso ne nuo lyties, o nuo asmenybės ir charakterio. Galbūt moterys yra emocingesnės. Štai kabo popieriniai drugeliai su mano darbuotojų palinkėjimais gimtadienio proga. Turbūt kas antrame linkima kantrybės (juokiasi). Jau minėjau, kad greitai užsidegu, bet greitai ir užgęstu, nemoku ilgai nešiotis pykčio. Vis dėlto yra vienas skirtumas tarp vyrų ir moterų vadovų – jei ką nors pakeltu tonu pasako vyras, jis darbuotojams atrodo griežtas, bet jei – moteris, ji vertinama kaip pikta.



Eglė Vaitkevičiūtė
Eglė Vaitkevičiūtė
MOTERIS



Bent jau to, kad aviacijos pasaulyje vyrų yra kur kas daugiau nei moterų, turbūt nepaneigsite? Skaičiau, kad tik 6 proc. pilotų yra moterys. Kodėl? Gal mums trūksta lėktuvui valdyti būtinų tam tikrų savybių?


Tai istoriškai susiklostę stereotipai. Kai savo aplinkoje nematai moterų piločių, net į galvą neateina, kad gali ja tapti. Reikia tą požiūrį keisti. Norint tapti geru pilotu, reikia išmanyti fiziką, matematiką, būti sveikam ir stipriam, bet tikrai nereikia kažkokios ypatingos fizinės jėgos. Koją labiausiai kiša išankstinės nuostatos. Prieš 10 metų į būsimųjų pilotų klasę atėjusi mergina būdavo viena tarp 20-ties vyrų, ji turėdavo įrodyti, kad yra verta ten būti. Dabar padėtis keičiasi. Per pastarąjį dešimtmetį kai kuriose aviakompanijose moterų skaičius nuo 3 proc. išaugo iki 13 proc. Ypač geri rezultatai JAV. O viskas prasidėjo nuo to, kad „Air Force“ vienais metais nesugebėjo surinkti pakankamai kandidatų į laisvas vietas ir pradėjo galvoti, kas atsitiko. Paaiškėjo, kad kai kurios kitos profesijos nukonkuravo šią atlyginimais, o pinigai daugumai vyrų yra labai svarbus veiksnys. Tada atsigręžta į moteris. Taip jos eilinį kartą išgelbėjo pasaulį, kaip ir per karą ar per krizę (šypsosi). Pasirodo, kai kurios moterys – labai profesionalios pilotės. Mokėjimas greitai priimti sprendimus, atsparumas stresui ir multifunkciškumas, arba gebėjimas vienu metu aprėpti daug veiksnių, – šiuos geram pilotui būtinus bruožus moterys gali išsiugdyti tiesiog augindamos vaikus. Be to, jos yra lojalesnės. Jei jaučiasi darbdavio vertinamos ir jei šis moka lanksčiai, atsižvelgdamas į jų įsipareigojimus šeimai, vaikams, sudaryti skrydžių ir mokymų grafiką, moterys nebėgs ten, kur pasiūlys daugiau pinigų.


Kiek žinau, viena iš priežasčių, kodėl jaunuoliai nesirenka aviatoriaus profesijos, yra studijų kaina…


Taip, investicija į studijas yra gana nemaža – apie 100 tūkstančių eurų, bet Lietuvoje turime finansavimo programą, galime suteikti beprocentę paskolą, ir ją, uždirbant 4,5 – 10 tūkst. eurų per mėnesį, nėra taip jau sunku grąžinti per kelerius metus. Tai, kad Lietuva neturi savo aviakompanijos, dar nereiškia, kad bus sunku gauti darbą. Pilotai yra geidžiami visame pasaulyje.


Grįžkime prie Jūsų. Kaip atsipalaiduojate, ką veikiate laisvalaikiu?


Stengiuosi gerai išsimiegoti ir tikrai žiūriu, ką valgau. Namuose ribojame saldžių, miltinių patiekalų kiekį. Su sportu man yra bėda. Jei prisiverčiu, galiu įsivažiuoti, bet vos tik nustoju, vėl tenka prisiversti iš naujo. Labai džiaugiuosi, kai draugai padovanoja kokių nors grožio ar SPA procedūrų dovanų kuponų. Komandiruotėse išmokau džiaugtis vakarienėmis, nes, išskyrus oro uostą, viešbutį ir konferencijų salę, ten paprastai nieko daugiau nematai. Labiausiai mėgstu keliauti kartu su šeima, neretai – tiesiog po Lietuvą. Dievinu knygas! Labai patinka skaityti. Šiuo metu skaitau Kristijono Kaikario „Nėra vietos dviem“, ką tik perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, nusipirkau Ryčio Sabo „Gaono kodą“. Kai skraidau, naudojuosi galimybe skaityti knygas. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis