Šeimos nariai, kuriems tenka tęsti savo senelių, tėvų, brolių ar seserų darbą, susiduria su keliais iššūkiais. Pirmiausia klientai, partneriai ir sekėjai turi tam tikrų lūkesčių, ir šie nebūtinai sutampa su įpėdinio (-ės) vizija. Ilgamečiai mados namai jau turi gerai atpažįstamą kūrybos braižą, ir bet koks bandymas tai pakeisti gali sulaukti neigiamos reakcijos. Kitas naujojo (-osios) vadovo (-ės) iššūkis – sujungti istorinį paveldą su savo kūrybinėmis ambicijomis ir ateities vizija.
Šeimos vertybės
Kultinius italų mados namus „Missoni“ nesunku atpažinti iš charakteringų drabužių ir unikalaus mezgimo būdo. Jų gaminiams būdingas raštas vadinamas zigzaginiu. „Missoni“ istorija prasidėjo dar 1948-aisiais, kai Rosita Jelmini per Londono olimpines žaidynes išvydo sportininką Ottavio Missoni. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – sako dizainerė. Netrukus pora susituokė ir bene iškart sukūrė pirmuosius megztų treningų modelius.
Pirmąją kolekciją pora pristatė 1967-aisiais Florencijoje. Modeliai dėvėjo nertas sukneles iš metalo efektą kuriančio liurekso. Netrukus žinia apie Missoni šeimos kūrinius pasklido po Europą. Žaismingi ir ryškiaspalviai megzti drabužiai itin išpopuliarėjo 8-ajame dešimtmetyje. Kapitalizmo klestėjimą išgyvenančiame pasaulyje Missoni šeima išsiskyrė tuo, kad į savo veiklą ir gyvenimą žvelgė ne per daug rimtai. Ottavio yra sakęs, kad nemato prasmės keltis septintą ryto, jei nubunda tik per pietus. Missoni šeima niekada nesiekė pompastikos ir kurti apie save legendos. 1997-aisiais tėvų verslą perėmusi jų dukra Angela yra sakiusi: „Mano tėvai sugebėjo pasiekti tai, kas labai reta. Jie išrado stilių. „Missoni“ – tai ne tik įvaizdis, bet ir nuotaika.“ Tiesa, garsiosios šeimos atžala yra prasitarusi, kad ilgainiui jos mamos kūrybinis polėkis prigeso.
Naujajai kultinių mados namų kūrybos vadovei reikėjo sugalvoti, kaip atnaujinti mados namų įvaizdį ir padaryti jį patrauklų naujai vartotojų kartai. Angela pripažįsta: „Kartais, pamatę mano sukurtą kolekciją, žmonės sako, kad tai – ne šių mados namų braižas, bet aš gerai žinau, kas yra „Missoni“ ir kokį naują žingsnį jie gali žengti. Bandyti ką nors keisti reikia drąsos, bet tai yra būtina kūrybinio proceso dalis.“ Tiesa, paveldėtoja žada neatskirti kūrybos ir gamybos skyrių, jie yra po vienu stogu.
Kova su demonais
Mados namų „Versace“ istorija prasidėjo 6-ajame dešimtmetyje Italijoje, Kalabrijos provincijoje. Būsimasis paveldėtojas mažasis Gianni laiką leido mamos siuvimo ateljė, – būtent čia jis žengė savo pirmuosius žingsnius didžiojo podiumo link. Toje pačioje siuvykloje užaugo ir Gianni brolis Santo, – šis vėliau tapo „Versace“ finansų vadovu. Čia su mados pasauliu susipažino ir jauniausioji sesuo Donatella.
Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, Gianni išvyko į Milaną siekti savo svajonės – tapti garsiu mados kūrėju. Būtent jis šiam miestui pelnė mados sostinės vardą. Mados namai „Versace“ išgarsėjo moteriška ir erotiška stilistika, daug nuogo kūno atveriančiais drabužiais, bandažo elementais, laukinių gyvūnų ir džiunglių motyvais. Gianni Versace išpopuliarino moters figūrą pabrėžiančias aptemptas laikros sukneles. Tokia 1994-aisiais, kai ja pasipuošė aktorė Liz Hurley, spaudoje buvo pakrikštyta „TA suknele“, o kai kurie teigia, kad būtent šis Gianni kūrinys padėjo aktorei išpopuliarėti.
1997 m. liepos 15-ąją Versace šeimoje įvyko tragedija – apsėstas gerbėjas nužudė Gianni. Donatellai teko milžiniška užduotis tęsti brolio pradėtą darbą. Šeimai artimi šaltiniai pasakoja, kad savikritiškoji paveldėtoja nuolat kovojo su ją slėgusia baime ir nerimu. Praėjus dešimtmečiui nuo brolio mirties, Donatella interviu žurnalui „New Yorker“ prisipažino: „Tą akimirką aš supratau, kad viso pasaulio akys yra nukreiptos į mane, ir žmonės visiškai netikėjo, kad man gali pavykti.“ Galbūt todėl per spaudos konferenciją pristatydama savo pirmąją kolekciją kūrybos vadovė žurnalistus ir žiūrovus įspėjo gerokai nuleisti savo lūkesčių kartelę.
Nepakeliamas stresas ir baimė nuvilti ištikimus brolio gerbėjus pastūmėjo dizainerę į narkotikus. Ji pasakoja: „Aš verkdavau, juokdavausi, vėl verkdavau. Nesuvokiau, kada miegu, kada kalbu. Buvau agresyvi ir kalbėjau pakeltu balsu. Gąsdinau savo šeimą, mano vaikai manęs bijojo.“ 2002-aisiais „Versace“ patyrė milžinišką finansinį nuosmukį, ir tai dizainerei tapo priežastimi įveikti vidinius demonus. Savo šeimos verslą Donatellai pavyko prikelti tik tada, kai suprato, kad niekada nebus tokia kaip Gianni.
Naujas lapas
1913-aisiais Mario Prada kartu su broliu Martino prestižinėje Milano vietoje – Viktoro Emanuelio II galerijos gatvėje (Galleria Vittorio Emanuele II) – atidarė pirmąją mados namų „Prada“ parduotuvę. Broliai išgarsėjo rankų darbo odos gaminiais – rankinėmis, lagaminais, juos pamėgo italų aristokratai.
Mados namų įvaizdį, kokį atpažįsta dabarties vartotojai, suformavo 1978-aisiais šeimos verslui vadovauti ėmusi Mario anūkė Miuccia Prada. Ji pristatė nailonines rankines ir kuprines, modernaus silueto patogių drabužių kolekciją. Kūrėja pasakoja: „Mane pykino nuo tų pernelyg formalių, klasikinių, mamiškų rankinių. Ieškojau kažko visiškai kitokio.“ Paradoksalu tai, kad, vadovaujant jos seneliui, mados namai „Prada“ sieti su buržua, statusu. Miuccia pristatė rankinių iš industrinio Pokono nailono, iš kurio gaminti kariniai parašiutai, kolekciją.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje „Prada“ pristatė antrinį prekių ženklą „Miu Miu“, kurio gaminiai buvo skirti jaunesniems ir drąsesniems mados vartotojams. Miuccia išgarsėjo bebaimiais mados eksperimentais. Dar šiandien laikomasi nuomonės, kad, norint sužinoti kito sezono mados tendencijas, užtenka pažiūrėti į naujausias prekių ženklų „Prada“ ar „Miu Miu“ kolekcijas.
Pati dizainerė į kai kurias madas žiūri skeptiškai. Tarkim, ji netiki, kad skambūs šūkiai ant marškinėlių gali pakeisti pasaulį. Nieko verta, pasak Miuccios, ir galios apranga (power dressing). „Gali būti apsirengusi pačiu kiečiausiu kostiumu ir neturėti jokios galios. O gali apsirengti kaip naivi maža mergaitė, bet būti neapsakomai stipri. Drabužiai yra tik tai, ką dėvime. Jie jokiu būdu negali pakeisti asmenybės“, – sako dizainerė.
