Kai susitinkame vienoje sostinės kavinukėje, Kaune gyvenanti Agnė prisipažįsta, kad kėlėsi 4 val. „Įprastai mano rytas prasideda apie 6–7 val., o šiandien, kad galėčiau ramiai pasidžiaugti fotosesija ir interviu, iki jų turėjau padaryti suplanuotus dienos darbus, tad teko nubusti anksčiau. Antradienį man – pats darbymetis, – sako pirmas dvi savaitės dienas į Vilnių važinėjanti moteris. – Apskritai visos mano dienos kupinos nežmoniško tempo ir įtampos. Mano ritmas – tai mažiausiai laiko Agnei, daugiausiai – klientams ir darbui. Esu darboholikė, nemėgstu nebaigtų reikalų, nieko neatidėlioju. Tai nėra gera savybė, nes daug užsikraunančius žmones aplinka linkusi dar paspausti.
Laimėjimu laikau tai, kad jau 3-ejus metus savaitgaliais nedirbu. Dabar turiu apie 10 projektų, mano rekordas – vienu metu 25. Tada teko ir ligoninėje pagulėti, tad daugiau tiek neapsiimu. Pačiai kūrybai, o ji liete liejasi, reikia nedaug laiko, visą atima projektų įgyvendinimo darbai. Šiuo metu mano siekiamybė yra pasilikti tuos darbus, kuriuos moku geriausiai, o techninę objektų priežiūrą patikėti kolegoms. Planuoju pakviesti dirbti daugiau žmonių, nors jau kelerius metus daryti brėžinius, rūpintis vizualizacija man padeda pora kolegų. Liepą švęsiu savo veiklos dešimtmetį. Taip sutapo, kad tą mėnesį žengsiu du didelius žingsnius – į kitą veiklos dešimtmetį ir kursiu šeimą su draugu Audriumi. Toks smagus sutapimas.“
Interjero dizainerė pripažįsta, kad pagrindinis dalykas, ko išmoko per 10 metų, – siekti kokybės ir daryti kuo mažiau kompromisų, nes nuolaidžiavimas atsisuka prieš save patį. „Kad tapau tvirtesnė, labiau pasitikiu savo idėjomis, mažiau nuolaidžiauju, – didžiausias šuolis į priekį per visą mano veiklos 10-metį. Kalbu ne apie arogantišką, piktą, o apie diplomatišką nenuolaidžiavimą, kai šis procesas yra ugdomasis, kai žmogui aiškini, kodėl turi būti taip, kaip siūlo interjero dizaineris, nes antraip sugrius visa interjero koncepcija. Anksčiau nemokėjau to pasakyti ramiai, įtikinamai, labiau prisitaikydavau, bet rezultatu nesidžiaugdavau.
Pradėti griežčiau sakyti „ne“ padėjo knygų – ugdomosios, motyvacinės, verslo literatūros – skaitymas. Prisidėjo ir tai, kad po daugybės metų, atradusi banglenčių sportą, nugalėjau vandens baimę. Prieš metus, kai grįžau iš Balio visiškai susidraugavusi su vandeniu, nes plaukiojau su banglente jau atvirame vandenyne, pasirašiau ir didžiausią per savo karjerą sandorį – gavau užsakymą įrengti sporto klubą „RE.formatas“.
Mano gyvenime nauja buvo ir tai, kad į pirmąjį susitikimą su klubo atstovais ėjau nepasidažiusi, garbanota (Agnė dažniausiai savo natūralias garbanas tiesina), su laisvo stiliaus drabužiais, nors anksčiau į rimtus susitikimus bent be švarkelio neidavau, su pinta rankine. Viską išpasakojau, ir mane pasamdė. Ir viskas vyko kaip per sviestą. Jei toks užsakymas būtų mane pasiekęs anksčiau, vargu ar būčiau drįsusi jo imtis ir vargu ar būčiau įveikusi. Kvadratų – tūkstančiai, o aš – viena. Įsitikinau, kad su nugalėta vandens baime neliko ir netikros, pačios susikuriamos įtampos. Net nesuprantu kaip tos manyje išdygusios sienos sugriuvo. Jaučiu, kad dideliais žingsniais einu pirmyn.“
Justino Vienožinskio menų fakultete interjero dizaino specialybę įgijusi A. Stanikūnaitė pripažįsta, kad nuo savo veiklos pradžios iki dabar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti. „Tai sunki specialybė. Ji laikoma estetiška, suteikiančia kūrybinės laisvės, bet realybė kitokia – daug laiko ir jėgų reikia susitarti su užsakovais, statybininkais. Nemečiau, nes nuo mažens esu užsispyrusi. Ir knygos leido suprasti, kad bet kokį darbą dirbdamas, metęs vieną, pradėjęs kitą, atsidursi toje pačioje noro viską mesti kryžkelėje. Kad sudėtingiausias momentas ir yra tavo atspirties progreso link taškas. Kai žmonės sako, kad sukuri jų svajonių namus ar visuomeninę erdvę, tai labai motyvuoja. Graži aplinka suteikia daug džiaugsmo ir įkvėpimo.“
Agnės Stanikūnaitės komforto zona
Kūrybos stilistika. „Mano kūrybos arkliukas yra aštroko industrinio stiliaus interjeras. Patinka naudoti metalą, betoną, tamsias spalvas ir švelnesnes interjero akcentų medžiagas, tarkim, velvetą. Man gražus šiurkštumo ir švarumo derinys.“
Inspiracijos. „Net vaikystėje niekada nestatydavau gražios išraitytos pilies, dažniausiai statydavau į garažus panašius objektus. Kai važiuodavau su tėvais mašina, patikdavo žiūrėti į praskriejančius betoninius stulpus su laidais. Ir dabar pro apleistus sandėlius pravažiuoti negaliu.“
Įkvėpėjai. „Į mane kreipiasi vis daugiau žmonių, kurių namus projektavo architekto Gintauto Natkevičiaus studijos architektai. Gėriuosi, džiaugiuosi jų darbais. Iš meno pasaulio žavi fotografė Tasya van Ree, iš mados pasaulio mano diva yra tinklaraštininkė Pernille Teisbaek.“
Sportas. „Visai netrukus su draugu važiuosime mėnesiui į Balį. Jau trejus metus mėgaujuosi banglentėmis. Fiziškai niekada nebuvau stipri, pasirodo, visai neturėjau raumenų. Kai pradėjau rimčiau užsiiminėti banglenčių sportu, pasikeitė požiūris ir į sveikatą. Lankau funkcines treniruotes, turiu gerą asmeninę trenerę, Sonata Tamošaitytė mažais teisingais žingsneliais stato mane į vėžes.“
Stilius. „Savo stilių vadinu agnišku. Tai – per dideli vyriško stiliaus drabužiai, marškiniai ar palaidinės be emblemų, plačios kelnės arba džinsai. Net į vestuves einu avėdama sportinius batelius. Man svarbiausia, kad būtų patogu. Jei nors kruopelytė saulės, būtinai dėviu akinius. Dar vienas labai svarbus mano stiliaus komponentas – skrybėlė. Beje, mano spintoje niekas netelpa.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
