Likimo išbandymų nestokojusi menininkė Miglė Kosinskaitė šiandien vėl jaučiasi laisva ir įsimylėjusi

Dailininkė Miglė Kosinskaitė (53 m.) daug metų tapė moteris – pakylėtai švelnias ir gyvuliškas, juslingas ir kovojančias už būvį. Dabar iš tapytojos sielos gelmių veržiasi vyrai-žvėrys. Paveikslai lyg nematomas veidrodis atspindi ir pačios kūrėjos gyvenimą.

Pirmojo sutuoktinio, dviejų vaikų tėčio grimzdimas į depresijos tamsumas, skaudi jo netektis, šešiolika metų trukusi draugystė su kitu vyru, dvaro kūrimas ir... atsisveikinimas su tuo tuščiomis rankomis nesigręžiojant atgal, – likimas Miglei Kosinskaitei nešykštėjo išbandymų. Šiandien menininkė jaučiasi laisva ir vėl įsimylėjusi.


Mergaitė, kuri negalėjo nepiešti, – mokyklinių sąsiuvinių paraštes išmargindavote veidais ir figūrėlėmis. Ar saugote tuos sąsiuvinius?


Gal ir yra koks vienas kitas užsimetęs. Saugau įdomius į komiksus panašius albumus, su drauge juos vadinome dienopaišiais – piešėme kiekvienos dienos nuotykius.


Teplioti gali kiekvienas, o gerai piešti reikia talento. Iš kur jis?


Neseniai išgirdau, kad kai kurie dailininkai nėra įvaldę piešimo amato ir techniškai negali atlikti sudėtingų užduočių, dėl to renkasi paprastesnį tapybą kelią. Nemanau, kad esu itin apdovanota. Visi vaikai nori piešti. Man taip susiklostė: pradėjusi lankyti mokyklą, pakliuvau į sustiprinto piešimo mokymo klasę. Maniau, ten mokytis nereikės, galėsiu tik piešti ir piešti. Taigi piešiau ir nuosekliai lavinausi.


Nežinau, ar talentą paveldime. Mano tėtis garsus angiochirurgas Eugenijus Kosinskas – dabar jis pensininkas – labai tikslus, rankomis dirbantis žmogus. Šviesios atminties mama Rūta Beleckaitė buvo kiek bohemiškesnė, tačiau dailininkų mūsų giminėje nėra. Senelis Juozas Kazys Beleckas buvo tarpukaryje žinomas žurnalistas ir rašytojas. Tėvai mane lavino visais frontais, lankiau baletą, fortepijono pamokas, teatro būrelius, dainavau etnografiniame ansamblyje. Muzika ir teatras – mano įkvėpimo šaltiniai.


Tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – akademija) prof. V. Karatajus Jus mokė ekspresionizmo, bet tapote romantinio siurrealizmo atstove. Kodėl?


Tuo metu akademijoje visus mokė P. Cezanne’o ekspresionizmo – neva vienintelės teisingos vyraujančios tapybos krypties. Kritikai, pažiūrėję, ką dabar tapau, nebevadintų manęs romantiška.


Kandžia, ironiška, smūgiuojančia žemiau juostos, ypač vyrams?


Aš save vadinu estradinio žanro atlikėja (juokiasi).


Būdama studentė, teikėte didelių vilčių...


Ne ne, studentė buvau vidutinė. Galbūt mokykloje kai kas kai ko iš manęs tikėjosi, į konkursus siųsdavo, daug jų laimėjau. Bet kai įstojau į akademiją, tarsi ištirpau tarp gabių vaikinų. Dėl slogios atmosferos institute nuo trečio kurso man išvis pasidarė nebeįdomu, net į mėgstamo piešimo paskaitas nebevaikščiojau. Neatsirado širdžiai artimo autoriteto. Įgijau diplomą be didelio džiaugsmo ir entuziazmo.


Gal dėl to, kad įsimylėjote, jausmai užvaldė mintis?


Su bendrakursiu, savo pirmu vyru, susidraugavau pirmame kurse.



Miglė Kosinskaitė
Miglė Kosinskaitė
MOTERIS / J. Šuminaitės nuotr.



Meilė Jus, vilnietę, nudangino į Kauną?


Dailininkas Arūnas Daujotas buvo kaunietis. Baigiantis studijoms susituokėme, ir aš išvažiavau su juo. Daug kam buvo akibrokštas, kad palieku sostinę. Jaunimas iš provincijos traukė į Vilnių ir stengėsi čia įsitvirtinti, o aš, užkietėjusi vilnietė, pamečiau gimtąjį miestą. Arūno mama Kaune gyveno viena, jie buvo labai artimi, sūnus nenorėjo vienos palikti. Palemone nusipirkome mažutį namuką, pristatėme antrą aukštą, įkūrėme dirbtuves. Sukomės. Bet atėjo sunkmetis, nebežinojome, kaip užsidirbti.


Kodėl gerą dešimtmetį buvote dingusi iš kūrybos lauko?


Susilaukiau dukters, dabar Agnė – brandi moteris, interjero dizainerė. Esame geros draugės. Visai smagu jaunai auginti atžalas. Su vaiku daug ką vienodai supranti, gali apie viską kalbėtis, tos pačios muzikos klausai. Sūnus Mantas, dailininkas, už seserį jaunesnis devyneriais, – tarp mūsų jau didesnė distancija. „Grafo“ galerijoje organizuojame savo kūrybos parodą „Kraujo grupė“. Paveikslai pasakos apie šeimą, namus, mus siejančius daiktus.


Šiąnakt abu vaikai grįžo iš Anglijos, iš įrašų studijos, – ten alternatyviosios muzikos grupė „Candee Train“, kurios vokalistė yra Agnė, o Mantas groja, įrašinėjo dar vieną savo albumą. Nė vienas nesimokė muzikos, bet rado bendrą pomėgį. Agnė chore dainavo, o Mantas paprašė, kad Kalėdų senelis atneštų būgnus. Nuo tos dienos pradėjo groti. Vaikais negaliu skųstis, smagu, kad jie užaugo geri, savarankiški, kūrybiški.


Sunkmetį įveikėte tapydama senovinių paveikslų kopijas turtuoliams. Gera meistrystės įgūdžių treniruotė?


Tapydama kopijas išmokau disciplinos, ranką valdyti. Reikėjo kaip nors verstis, griebiausi to, ką mokėjau geriausiai. Nenorėjau eiti į kokią nors tarnybą triūsti nuo ryto iki vakaro. Tiesa, šeštame kurse kurdama diplominį dirbau piešimo mokytoja. Būčiau visai nebloga pedagogė – esu empatiška, myliu žmones, moku bendrauti. Kaune šiek tiek dirbau muziejuje, porą metų – vaikų žurnaliuko iliustratore.


Per metus nutapydavote neįtikėtinai daug – po 50, 70 paveikslų. Šviesios dienos nematydavote, visiška vienuolystė užsidarius studijoje?


Būta daug vienuoliškų kūrybos metų. Nebesuprantu, kaip spėdavau ir paveikslus tapyti, ir statybomis bei remontais užsiimti, ir vaikus auginti. Dabar tiek daug nebedirbu.


Dar prieš metus savo kūrybos parodai „Nokturnal Animals“ didelio formato paveikslus nutapėte per du mėnesius. Gal laikas dingsta, kai panyrate į tapybą?


Būna proveržių. Vizuali biblioteka kaupiasi galvoje, ir pamatau visą paveikslų ciklą. Visus šios parodos darbus išvydau ilgai besikratydama autobusu. Grįžus teliko imti dažus, teptukus ir perkelti ant drobės. Įdirbio padarinys: išsivysto klausa, jautrumas, kiekvienas pagal savo profesiją gauname ypatingų dovanų.


Kiek laiko išgyvenote su amžinatilsį Arūnu Daujotu?


Dvylika metų. Dar šešerius iki santuokos draugavome.


Ar tiesa, kad pirmoje šeimoje Jums nebuvo lengva?


Tikrai nelengva. Sudėtingas laikas – tik stipraus stuburo žmonės atlaikė. Arūnas buvo labai sąžiningas žmogus, itin jautrus, tikras menininkas, o užsikrovė tempti visą šeimos naštą, statyti namus. Neatlaikė, palūžo. Susirgo, neišeidavo iš ligoninių.


Tapo priklausomas nuo narkotinių medžiagų?


Manau, ligoninės padarė dar blogesnį poveikį negu kokia nors priklausomybė. Psichotropiniai vaistai – baisiau nei narkotikai. Neduok Dieve, jeigu kam nors galėčiau patarti: antidepresantų, raminamųjų imkitės tik paskutiniausiu atveju.


Ar meilė Jums dažnai „nurauna stogą“? Ilgai dirbate užsidariusi, tad kai išsiveržiate, semiatės bendravimo džiaugsmo iš širdies?


Niekad nemąsčiau apie tokius proveržius. Bet iš tikrųjų dirbi viena, o paskui norisi atsipūsti, bendrauti. Norisi suprantančio žmogaus šalia.


Jūsų paveikslų moterys išgyvena tas pačias transformacijas, kaip ir jų autorė? Pailiustruosiu Jūsų parodų pavadinimais: 2003 m. – „Ponių laimė“, 2006 m. – „Mūzos ir muzika“, 2009 m. – „Sužvėrėjimas“. 2014 m. vėl tapėte švelnias, romantiškas. 2017 m. pažyra pusiau vyrai, pusiau žvėrys...


Dabar moterų visai neliko. Būtų baisiai neįdomu, jei užsiciklinčiau ir toliau, kaip 2000-aisiais, paišyčiau mergaites. Yra autorių, kurie visą gyvenimą piešia vienu stiliumi to paties paveikslo variacijas. Mirčiau iš nuobodulio (juokiasi).


Jūsų gyvenimas, regis, panėšėjo į skrydį pavojingais kalneliais: svaigūs pakilimai baigdavosi kryčiais, o šie – naujais pakilimais. Jūs pati likote stabili. Esate stipri moteris?


Na, taip sako žmonės iš šalies. Moteris kareivis. Tokiai man teko būti gyvenime, taip klostėsi likimas, situacijos, prisiėjo būti atsakingai už save, vaikus, galėjau kliautis ir remtis tik į save. Labai norėčiau būti silpna, perleisti savo buitinius rūpesčius ir būti tik menininke.


Juk turėjote progą.


Ne, neturėjau.


Šešiolikos metų, kuriuos nugyvenote su kolekcininku ir Babtyno-Žemaitkiemio dvaro valdytoju Mindaugu Šventoraičiu neišbrauksite.


Neišbrauksiu, bet noriu pasakyti, kad niekas manęs nelepino. Tie vyrai buvo šalia, tačiau aš neturėjau jokių galimybių atsipalaiduoti. Visą laiką buvau savarankiška ir finansiškai nepriklausoma. Tiesiog buvau pastatyta į tokią padėtį. Dabar sakau „ačiū“, – užsigrūdinau ir šiandien nieko nebebijau.


Būti finansiškai ir kitaip nepriklausomai yra svarbu?


Pasak šiuolaikinių koučerių ir ezoterikų, moteris neišnaudoja prigimtinių savybių. Ji neturėtų būti stipri, priešingai – turėtų suteikti vyrui galimybę būti stipriam, truputėlį juo pamanipuliuoti, bet man taip neišeina. Ne taip buvau auklėjama, neišmokau ir nebeišmoksiu.


Jūsų paveikslų moterų jausmų gama – nuo depresijos iki euforijos. Kad tai išreikštum, turi būti stebėjęs panašias būsenas...


Ir matau, ir pati jaučiu. Galbūt ir išmetu į paveikslus visas ribines būsenas, užtat gyvenime esu pa- kankamai stabili psichiškai.




Miglė Kosinskaitė
Miglė Kosinskaitė
MOTERIS / J. Šuminaitės nuotr.


Kodėl Jūsų moterys įdomesnės už vyrus?


Mano vyrai yra formalūs, dekoratyviniai, daugumą tapau nusisukusius nugara. Gal kitokiems dar nepribrendau?


O gal norite pasakyti, kad vyrai Jūsų gyvenime tokie ir tėra – dekoracijos?


Gal aš to nenoriu pasakyti, bet pasąmoningai taip išsilieja drobėje.

Manęs tokios, kokia esu, ieškokite ten, ką tapau (juokiasi). Pati dar nesu gerai išsiaiškinusi, kodėl paišau vienokius ar kitokius paveikslus.


Jūsų vyrai virsta bailiais triušiais, pasipūtusiais briedžiais, raganosiais, šunimis... Ar jie dėl to ant Jūsų nepyksta?


Priešingai – vyrai noriai perka šiuos paveikslus. Nežinau, ką jie ten mato ir kaip interpretuoja, bet džiaugiuosi nauja banga: seniau vien moterys rinkdavosi meno kūrinius namams dekoruoti, o dabar – prakutę, išsilavinę jauni vyrukai.

Tiesiog smagu, kad tokią temą užkabinau ir galiu per ją pažvelgti į tarpusavio santykius, į tai, kokie kartais mes žvėrys esame.


Kone visi Jūsų paveikslai iškeliauja į gerbėjų namus. Ar negaila?


Ačiū mano mamytei, kad, pamačiusi „Florą“, vienintelį kartą paspaudė: „Na, jau šitą prašau man padovanoti.“ Taip ir liko. Man baisiau, kai paveikslų prikaupiama tiek, kad nėra kur dėti. Pagalvoji apie vargšus vaikus, kurie turės kada nors tvarkyti tą ūkį. Neprisirišu prie savo kūrinių. Tegul keliauja, būna pas žmones. Kūriniai turi judėti, gyventi.


Beveik prieš metus Jūsų gyvenime vėl įvyko didelių permainų. Išsiskyrėte su antru sutuoktiniu M. Šventoraičiu. Pažinojusieji judu laikė pavyzdinga pora. Kas atsitiko?


Savo kadenciją ten atidirbau.


Per šešiolika metų dvaras tapo menininkų traukos vieta. Jūsų organizuojamuose bohemiškuose vakaruose dalyvaudavo dailininkai, aktoriai, muzikantai. Pasijutote veltui švaistanti laiką?


Iš pradžių visa širdimi įsitraukiau į dvaro kūrimą, tas projektas mane vežė. Norėjosi ir buvo įdomu iš griuvėsių padaryti ypatingus namus, traukos centrą. Negailėdama jėgų ir laiko tai dariau ir visai nesigailiu. Kiek save atsimenu, visada tai darau: einu į apleistą, nugyventą vietą ir paverčiu jaukiais namais. Dvare vėliau visa išvirto į nesibaigiančius žmonių srautus, tai atima labai daug energijos. Metams bėgant supratau, kad noriu sulėtėti, atsikratyti nereikalingų dalykų, žmonių, kurie man galbūt visai neįdomūs, daiktų. Bet dvaras yra dvaras, jis gyvena savo gyvenimą. Tiesiog mano vektorius pasikeitė.


Ar tapyti Jums ten buvo gera?


Niekada ten netapiau. Per šešiolika metų dvare neatsirado vietos dirbtuvei. Tiek pat metų kiekvieną dieną po 70 kilometrų važinėjau į Kauną, į savo studiją tapyti.


Ponas Šventoraitis spaudoje teigė, kad rytais pakūrendavo Jums dirbtuves, atnešdavo kavos.


Bandžiau įsiterpti tarp vasarinių balių ir žiemos, bet nepavyko. To dvaro prišildyti neįmanoma, be to, ten nuolat sukosi žmonės. Mane erzino net šeimininkė, nors ji – puiki moteris. Kai dirbu, turiu būti viena, nepatinka, jei kas nors blaško.


Pabėgti iš dvaro nėra sunku, o kaip atsisveikinti su žmogumi?


Labai sunku atsisveikinti su žmogumi. Esu normali prieraiši moteris, inertiška, man net telefoną sunku pakeisti, o čia žmogus – šitiek laiko... Bet paskutiniais metais buvo akivaizdu, kad einame skirtingais keliais, mūsų vektoriai ir vertybės – priešingi. Man jau seniai buvo aišku, kad reikia baigti, bėgti iš ten. Skirtingais gyvenimo periodais partnerio funkcijos skiriasi. Kai jaunai tenka kurti šeimą, auginti vaikus, reikia patikimo žmogaus šalia, kad viskuo padėtų. Vėliau kuri materialų pasaulį. Puiku, jei partneriai kartu užsiima verslu, randa bendrų interesų. Pagaliau ateina laikas, kai materiją esi susitvarkęs, pradedi galvoti apie amžinuosius dalykus. Tada ir išlenda palaidi galai.


Keisčiausia yra tai, kad Jūs – tokie skirtingi – susitikote. Priešingybės traukia?


Teisingas klausimas būtų toks: „Kaip jūs, absoliučiai skirtingi, šitiek metų išbuvote kartu?“

Dvare vyko pleneras, draugai menininkai pakvietė, ir taip aš ten atsiradau pirmą kartą. Erdvė sužavėjo. Ir Mindaugas man atrodė toks tvirtas, patikimas, energingas, pozityvus žmogus – toks, kad su juo galėtum kalnus nuversti. Būta gražių metų. Mes daug kartu nuveikėme, mūsų energijos gerai susikabino, mudu ilgai ir šauniai dirbome. Galėtume būti kokio nors projekto partneriai. Jis turi energijos, aš – idėjų, ir važiuojam! Bet projektai vieną dieną baigiasi.


Su Mindaugu susipažinote tada, kai Jūsų vyras jau buvo išėjęs anapus?


Ne, dar buvo gyvas, bet mano jėgos baigėsi. Buvo nepakeliamai sunku. Gal su dabartiniu savo protu ir energija būčiau sugebėjusi jam kaip nors padėti, bet tada buvau per jauna ir per silpna. Supratau, kad nieko nebegaliu padaryti. Gaila. Vienintelis vyras, dėl kurio vertėtų nertis iš kailio, yra tavo vaikų tėvas.


Ar negaila laiko ir širdies, atiduotų dvarui, juolab kad išėjote iš jo tuščiomis rankomis?


Negaila. Visa tai dariau savanoriškai, niekieno neverčiama ir savo malonumui. Turtas yra tie žmonės, kurie susibūrė apie dvarą. Ten organizuodavau ne tik plenerus. Karnavalai, kiti renginiai – mano sumanyti. Džiaugiuosi aitvarų ir vėliavų dirbtuvėmis, šias pradėjome su Mariumi Abramavičium ir Tadu Šurkiu.


Mindaugas bandė Jus sulaikyti, prašė neišeiti, sakė, kad buvo sugalvojęs, kaip galėtų įtikti savo žmonai, „bet ji mane pastatė į vietą“. Jei ką nusprendžiat, nedarot kompromisų?

Išvis nežinau, ką jis turėjo omenyje.


Kai pradėjau mąstyti, kad man jau nebepatinka ir nebegera, kad verčiau būti vienai, dar pakentėjau dešimt metų. Net susituokti sugebėjau. (Pora dešimt metų draugavo, šešerius išgyveno susituokusi, – aut. past.) Taigi pirmos mintys, kad geriau man būtų vienai, atėjo seniai. Kol pasiryžau rimtam žingsniui, buvo metų metai apmąstymų, paskutinis pusmetis – išvis be miego, vien stresas. Sunku pasiryžti skyryboms.


Neseniai Vilniuje vyko estų dailininko Peeterio Krosmanno tapybos paroda. Tai – Jūsų mylimas vyras?


Taip. Nė dienos neslėpiau nei nuo draugų, nei nuo visuomenės, kad atsirado žmogus. Tik laiko klausimas – kas nors vis tiek būtų atsiradęs. Atsirado Peeteris, mes gyvenam. Kaip toliau bus, nežinau. Dabar yra viskas labai gerai. Jaučiuosi laiminga su sau kultūriškai artimu žmogum.

Jis persikraustė į Lietuvą?


Mudu gyvename Kaune.


Ar brandi meilė yra aistringesnė, gilesnė, gražesnė?


Brandūs santykiai yra nepakartojamas grožis. Abu žmonės jau yra patyrę visko – klaidų, traumų, dramų, todėl sugeba vertinti kiekvieną sekundę, nes žino, kad laikas nėra amžinas, jo lieka vis mažiau. Džiaugiesi, kad esi mylima, kad myli, yra žmogus šalia, jam gera ir tau su juo gera.


Kai bendraamžiai pradėjo sirgti, kristi: Leonidas Donskis išėjo, iškart po jo – Algimantas Kančas, apėmė siaubas. Supranti – nebėra laiko kaip nors kreivai gyventi. Šiandien arba niekada. Ir psichologai pataria – klausyk savo širdies, gyvenk savo gyvenimą. Kas, jeigu ne tu jį kuri?


Su Peeteriu susipažinote per plenerą dvare?


Susipažinome anksčiau bendruose pleneruose. Iškart pajutau labai artimą žmogų. Susitikdavome renginiuose, palaikėme draugystę. Džiaugiuosi, kad viskas gražiai susiklostė. Gal šią istoriją palikim kitiems laikams? Šiandien yra labai gerai, kaip bus vėliau, papasakosiu po penkerių metų.


M. Šventoraitis viename interviu sakė, kad paprašė Jūsų grąžinti žiedus ir įteikti teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo. Ar išpildėte pageidavimus?


Taip, abu prašymus išpildžiau. Vaikų neturėjome, turto – taip pat, mus greitai išskyrė – 2018 m. pavasarį.


Koks dabar Jūsų laikotarpis?


Be galo ramus, šiltas. Dirbu tik tiek, kiek noriu, draugauju su tais žmonėmis, su kuriais noriu bendrauti. Idilija tokia, kokios norėjau. Gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno – to taip pat visą laiką norėjau. Nesu kaimo žmogus, man buvo sunku kaime ištverti sunkias niūrias žiemas, dvare nuolat būdavo šalta. Vasarą – nesustabdomas žmonių srautas. Žiemą – šaltis ir tamsa. O kai nėra ir emocinio ryšio, labai sunku būti. Dėl draugų, dėl tam tikrų įvykių ir tęsėsi viskas taip ilgai.


Išėjote kaip stovite?


Dvare liko kai kurie mano ir mano įgyti draugų paveikslai.


Kodėl neatsiėmėte?


Nesu tokia merkantili, kad atsiimčiau dovanas. Dvare liko daug kitų širdžiai brangių daiktų – knygos, antikvariniai mano močiučių, šeimos baldai, servizai... Kai ką išgelbėsiu, bet ne viską.


Gal iš atminties išsitrins dvaro metai, bet liks Jūsų vaidmuo filme „Miegančių drugelių tvirtovė“, – įamžinta, kaip tapote pagrindinės herojės Monikos aktą.


Dvare suko juostą ir pasikvietė mane. Smagi patirtis. Mano mokyklos laikų draugas Algirdas Garbačiauskas dirbo šio filmo dailininku, buvo įdomu stebėti kino dailininko darbą.


Daug asmeninių lėšų investavote į dvarą?


Buvau protinga, investavau į savo gyvenimą. Nuojauta sakė – tu gal pasirūpink savimi, nes visko čia gali būti. Turiu Kaune namučius, juos labai myliu, turiu studiją, yra Vilniuje butukas.


Ar kitoms moterims, kad ir kaip gražiai gyvenančioms su savo vyrais, patartumėte rūpintis savo ateitimi, nes ji gali tęstis ir be jų?


Kai esi savarankiška, gali savimi pasirūpinti ir turi kur išeiti, visada atsiras momentas, kai tai nutiks. Jei neturi kur dėtis, tada gal kaip nors kitaip ir santykiai klostosi. Slidus reikalas.


Jaučiatės mylima, mylinti, išsilaisvinusi nuo visko?


Tikrai taip. Gerasis amžius: vaikai užauginti, anūkų dar nėra, tėveliu pasirūpinta, mamytė prieš kelerius metus išėjo lengvai... Dabar esu tokia laisva, turiu laiko sau, savo gražiam gyvenimui, džiaugiuosi kiekviena diena.


Kokie paveikslų herojai dabar gimsta Jūsų dirbtuvėje?


Dar lenda įvairiausi žvėrys (juokiasi).


Ką tapo Jūsų draugas?


Jis yra talentingas mokytojas. Peeterį labai myli vaikai, mokykla sunkiai jį paleido. Iš tiesų nepaleido, jis važinėja dirbti. Tapo abstrakcijas ir klasikinius peizažus bei portretus. Pirmą kartą dirbdama turiu su kuo pasitarti. Maniau, kad po tokio ilgo gyvenimo ir kūrybos vienumoje bus sunku, kai studijoje atsiras kitas žmogus. Bet Peeteris man netrukdo.


Ar Jūsų draugas Estijoje nepaliko nutrauktos santuokos šleifo?


Ne, jis buvo vienišas. Džiaugiuosi ir bijau garsiai kalbėti apie savo meilę, juk kartais prisišnekam... Peeterio sprendimas palikti gimtąją Estiją ir persikelti į Lietuvą vertas pagarbos. Dėl manęs joks kitas vyras to nepadarė. Tai aš važiavau į Kauną, trenkiausi į Žemaitkiemį. Pirmą kartą pasijutau moterim, kuriai vyras nekelia jokių sąlygų.


Keliais štrichais


Credo. „Geriau padaryti ir gailėtis, negu nepadaryti, ir gailėtis.“

Vertinu atvirumą, tikrumą, lėtą buvimą, malonų bendravimą, savo darbą, mylimą profesiją. Mano gyvenime viskas vertėsi aukštyn kojomis, tik profesija nesikeitė.“

Nemėgstu falšo, radikalumo ir fanatizmo. Žmonės, kurie neklystamai žino kokią nors tiesą, man yra labai įtartini.“

Pomėgiai. „Užsiimu statybomis ir remontais. Vis gražinu, ką nors remontuoju, statau. Mudu su Peeteriu mėgstame gaminti. Aš dažniau ruošiu daržovių patiekalus, jis – mėsos.“

Aistra. „Jaučiu aistrą senienoms ir antikvarui, architektūrai, dizainui.“

Stilius. „Juo toliau, juo labiau patinka patogūs drabužiai. Man priimtina Julijos Janus filosofija, turiu jos rūbelių ir smagiai su jais jaučiuosi. Renkuosi jaunų lietuvių dizainerių darbus, nes juk turiu pristatyti šiuos Estijoje – gero dizaino šalyje.“

Meilė. „Per sudėtinga – žodžiais nesudėliosiu, kas yra meilė. Nupiešiu.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis