Solistas A. Švilpa: „Dėl to, kad būčiau su šeima, pasirinkau vieną teatrą ir nesigailiu – mačiau vaikų kelią nuo pat gimimo“

Solistas Almas Švilpa (47 m.) jau daugiau kaip 20 metų boso ir dramatinio baritono partijas daugiausia kuria vienoje scenoje – Esene esančio Aalto muzikinio teatro. Ne laisvai samdomo solisto kelią pasirinko todėl, kad galėtų būti kartu su šeima. Lietuvoje šio menininko ekvilibristiką, atliekant vieną iš mėgstamų charakterinių vaidmenų – Mefistofelio, turėsime malonumo išvysti gruodį spektaklyje „Faustas“.

Almai, ar anksti supratote, kad turite talentą dainuoti?


Retas kuris vaikystėje aptinka savo balsą, galvoja: „Koks jis nuostabus. Aš būsiu dainininkas.“ Turbūt pirmiau išryškėja artistiniai vaiko gebėjimai, muzikinė klausa, – tai pastebėję tėvai atžalą dažniausiai nukreipia muzikuoti. Mama norėjo, kad nelakstyčiau gatvėmis, nepadaužaučiau, tad nuvedė į muzikos mokyklą, – buvau aštuonerių. Penkerius metus mokiausi groti akordeonu. Paskui patekau į tuometę Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, į dainavimo klasę. Atėjau stoti į chorinį dirigavimą, pildžiau anketą. Užsukęs augalotas dėdė „pastatytu“ balsu paklausė: „Ar šiandien kas nors jau atnešė pareiškimą?“ Supratau, kad tai – dainavimo skyriaus mokytojas. Pasakiau jam, kad labai norėčiau dainuoti. „O kur esate dainavęs?“ – „Chore.“ – „Gerai, jaunuoli, einam, aš paklausysiu, kaip dainuojate.“ Padainavau. Taip atsiradau dainavimo kelyje.


Ar dar pagrojate akordeonu?


Akordeonu – ne. Groju fortepijonu. Buvau judrus berniukas, lankiau plaukimo, dziudo treniruotes. Man, kaip ir daugumai bendraamžių, labiau rūpėjo futbolas. Draugai po langu spardydavo kamuolį, šaukdavo: „Almai, einam futbolo pažaisti“, o aš turėjau sėdėti namie ir groti. Judriam vaikui išbūti vienoje vietoje – kančia. Kankinau akordeoną ir pats kankinausi. Kai baigiau muzikos mokyklą, mamos nupirktą deficitinį vokišką akordeoną nunešiau į komiso parduotuvę. Tai sužinojusi mama susiėmė už galvos: „Almai, ką tu padarei?!“ Abu nuėjome atsiimti instrumento, bet jis jau buvo parduotas. Kai jau studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, pedagogas, profesorius Vladimiras Prudnikovas man sakydavo: „Ar tu gali normaliai pastovėti? Nebūtina nuolat judėti.“


Ar tėtis diržo už tai nebuvo paėmęs?


Tėtis dirbo tolimojo plaukiojimo laivuose, išplaukdavo į jūrą pusmečiui. Mano gal penkiolikos bendraklasių tėvai dirbo jūreiviais. Parveždavo kramtomosios gumos, keisdavomės popieriukais. Labai laukdavau grįžtančio tėčio. Man jo trūkdavo. Augau tarp laivų, o kai tėtis grįždavo, – laivuose. Man jie siejosi su kelionėmis, tolimais kraštais, su galimybe ką nors pamatyti. Juk buvome izoliuoti. Lydėdavau išplaukiančius laivus, sutikdavau parplaukiančius. Matydavau, kaip išlipa jūreiviai. Jie tarsi įkūnydavo vaikiškos fantazijos, svajonės keliauti iliuziją.



Asmeninio albumo nuotr.



Pirmasis Jūsų vaidmuo – G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ Don Bazilijus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ar su šiuo vaidmeniu išvykote į gastroles ir nebegrįžote?


Don Bazilijų padainavau būdamas labai jaunas – 22-ejų metų, tada mokiausi trečiame Muzikos ir teatro akademijos kurse. Išvykau vėliau.


Jūsų toks galingas baritonas! Net šnekantis justi balso stiprumas. Gal pajūrio vaikai dainuodami prieš vėją išlavina balso tembrą?


Taip juokavo azerbaidžaniečių dainininkas Muslimas Magomajevas. Viename interviu jo paklausė: „Iš kur toks jūsų balsas?“ – „Aš pajūry atsistodavau prieš vėją ir dainuodavau.“ Yra toks lietuviškas posakis: „Prieš vėją nepapūsi.“ Tuo labiau – nepadainuosi. Stichija yra stichija, ji bet kokį balsą gali užgožti.


1995-aisiais Šveicarijoje vykęs konkursas Jums buvo lemtingas?


Muzikos ir teatro akademijoje buvo rengiamas pirmasis „Yamahos“ konkursas. Man teko laimė jį laimėti. Tada su studentais leidomės į turą po Šveicariją. Vyko akademijos styginis kvartetas, pianistė Gabrielė Kondrotaitė ir aš, dainininkas. Buvo trys koncertai. Viename manęs klausėsi ten gyvenanti lietuvė. Ji pasakė: „Tau reikia pabandyti padainuoti Ciuricho operos studijoje“, ir susitarė dėl audiencijos. Nuvažiavau. Tada dar nekalbėjau nei vokiškai, nei angliškai. Tais laikais mokyklose užsienio kalbos nebuvo stipriausios disciplinos.


Kai man pasiūlė dainuoti Ciuricho operos studijoje, supratau, kad mano gyvenime gali įvykti lemtingas posūkis, nors nesuvokiau, ką reiškia išvažiuoti vienam į svečią šalį. Ciuriche sėdėdavau ant suoliuko ir žiūrėdavau į dangų. Matydamas skrendančius lėktuvus įsivaizduodavau, kad jie skrenda į Lietuvą. Svarstydavau: „Pasiimu likusius stipendijos pinigus – 500 frankų, sėdu į lėktuvą ir varau į Lietuvą.“ Ciuricho teatre dainavo visos pasaulio operos žvaigždės, bet tėvynės ilgesys gildė širdį. Šiais laikais jaunimas kosmopolitiškas. Šiandien jie – Berlyne, rytoj – Vašingtone, poryt – Tokijuje. Mūsų laikais kelionė jau buvo nudardėti traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių. Kita vertus, anais laikais gražu buvo rašyti laiškus. Atsakymus skaitydavau ne po vieną kartą.


Rašydavote mylimai merginai?


Kai išvažiavau, jau buvau vedęs. Vedžiau vos baigęs Muzikos ir teatro akademiją. Praėjus dviem dienoms po vestuvių, išskridau į Šveicariją.


Jūsų žmona yra kolegė, operos solistė?


Jolita irgi mokėsi dainavimo, bet dabar nebedainuoja. Mudu draugavome devynerius metus. Susipažinome S. Šimkaus muzikos mokykloje, mokėmės pas tą patį pedagogą, kartu atvažiavome studijuoti į Vilnių. Kai išvykau į Šveicariją, tuometis Ciuricho operos studijos vadovas matydamas mano nostalgiją tėviškei, meilę namuose likusiai žmonai pakvietė į Šveicariją ir Jolitą. Šaunus žmogus. Šveicarija yra griežtų taisyklių šalis. Studentas ten turi turėti garantuotą tūkstančio frankų stipendiją, kad galėtų pragyventi. Du žmonės privalo turėti du tūkstančius. Mes neturėjome, bet buvome kartu, ir tai atrodė svarbiausia.


Asmeninio albumo nuotr.



Ar žmona Šveicarijoje rado darbo?


Jolita eidavo į visus dainavimo seminarus, sėmėsi vakarietiškos dainavimo ir interpretavimo kultūros. Žmona nebedainuoja, bet jau 20 metų dirba privataus Viteno/Herdekės universiteto Medicinos fakulteto chore – stengiasi įskiepyti būsimiems medikams meilę vokalo menui. Kartu yra pati griežčiausia mano kritikė. Mudu visur važiuojame kartu. Spalio mėnesį vykome į Japoniją. Noriu, kad ji visada būtų šalia. Jolita – mano akys ir ausys, man labai svarbi jos muzikinė intuicija. Mano žmona yra mano draugė, partnerė, mano dvasinis ramstis.


Esame susituokę 23-ejus metus, dar devynerius draugavome. Mudu tarsi suaugę į vienį. Tarp mūsų – telepatija. Kartais net nereikia ko nors sakyti vienas kitam – iš žvilgsnio suprantame. Būna, paimu telefoną skambinti Jolitai ir matau, kad ji skambina pati. Man labai pasisekė.


Ar Jolita nesako, kad savo – kaip dainininkės – kelią paaukojo dėl Jūsų?


Kai apsigyvenome Šveicarijoje, jai buvo kilusi idėja dainuoti. Ir studijos vedėjas siūlė tobulėti. Labai Jolitą mylėjo ir gerbė. Gyvenimas viską sudėliojo kitaip. Netrukus pasirašiau sutartį su Karlsrūhės teatru (Vokietija), ir Dievas davė laimę – mums gimė dukrytė Kristina Otilija. Žmona prižiūrėjo dukrelę, aš daug laiko praleisdavau teatre. Bemiegės naktys greitai atmuša norą dainuoti, tokia jau moters dalia, mūsų tėvų arti nebuvo. Kristina gimė pavasarį, gegužės 5 dieną, o birželio gale išvažiavome į visiškai svetimą miestą – į Eseną, jame gyvename iki šiol. Ir čia – nė vieno artimo ar bent pažįstamo žmogaus. Pradedi gyvenimą nuo nulio. Išsinuomoji butą tuščiomis sienomis. Atvykę į Vokietiją turėjome dvi pagalves, dvi antklodes, daugiau nieko. Po dviejų mėnesių nusipirkome pirmą lovą – dėvėtą, geležinę. Dviese ir parsinešėme. Buvome jauni, džiaugėmės gyvenimu. Pasitiesdavome rankšluosčių, sakydavome: „Na, kiek kietoka, bet bent jau miegame lovoje“, mat prieš tai miegojome ant grindų. Dar po mėnesio įsigijome savo pirmą čiužinį.


Turite ir sūnų. Ką veikia Jūsų vaikai?


Mūsų dukrytei – 21-i. Nuo dvejų metų ji norėjo būti operos dainininke. Traukdavo arijas, išmokdavo visas mano partijas. Turi gerą klausą, atmintinai moka visą dramų ciklą „Nibelungų žiedas“, o tai – beveik 17 valandų muzikos, bet vieną dieną pareiškė, kad vis dėlto bus gydytoja. Labai apsidžiaugėme. Žinome, koks sudėtingas ir rizikingas yra dainininko kelias – gali turėti diplomą, bet tai nereiškia, kad turėsi darbą. Duktė pasakė: „Verčiau būsiu gerai dainuojanti medikė.“ Atliko pusės metų praktiką Eseno ligoninėje ir nuo šio spalio studijuoja mediciną. Sūnui Arijui bus septyniolika metų, mokosi katalikiškoje gimnazijoje. Jie abu gimė Vokietijoje, abu turi Lietuvos pilietybę, laisvai kalba lietuviškai.


Kaip klostėsi Jūsų sceninis gyvenimas Vokietijoje?


Vokietijoje dirbu nuo 1996 m. Aš turėjau laimės gyvenime. Laimė – kad patekau į Muzikos ir teatro akademijos prof. Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasę, Ciuricho operos studiją. Laimė – kad turėjau galimybę dirbti su Eseno teatro vadovu, labai geru muzikantu, puikiu dirigentu Stefanu Solteszu. Šiam charizmatiškam žmogui buvo svarbu teatras, jauni dainininkai, jų likimai. Ne vieno teatro vadovui nerūpi, kad solistas per anksti pagal savo balso galimybes pradeda dainuoti sunkią partiją. Apie daug labai gerų staigiai stulbinamą karjerą padariusių solistų šiandien negirdime nieko – nes nebedainuoja. Dainavimas – psichofiziologinis reiškinys. Jei balsas nuolat perkraunamas, ima nesisekti, nepasitikėjimas savimi įgauna pagreitį, ir žmogus atsiduria už savo specialybės ribų.



Asmeninio albumo nuotr.



Anot Jūsų, teatras turi būti išmelstas. Aalto teatrą, kuriame dainuojate, vertinate kaip šventą vietą?


Taip, teatras yra šventa vieta. Malda yra emocija. Melsdamasis Dievui žmogus nebūtinai ko nors prašo, jis gali dėkoti už ką nors, tikėti ryšiu su Aukščiausiuoju. Dainininkas, stovėdamas scenoje, transformuojasi į kitą asmenį ir stengiasi, kad žiūrovai juo patikėtų, tikėtų. Vyksta abipusis ryšys. Argi tokiu atveju teatras nėra išmelsta vieta?


Modernus Aalto teatras pastatytas pagal žymaus XX a. architekto Alvaro Aalto projektą, jo scena yra viena didžiausių Europoje – čia telpa 1300 žiūrovų, labai gera akustika. Aš šiais metais pradėsiu jame savo 21 sezoną.


Opera vokiečiams – vis dar įdomus žanras?


Vokietijos regione, kur įsikūrusi mūsų šeima, gyvena 16 mln. žmonių, 100 km spinduliu yra 18 operos teatrų. Kelne, Esene, Diuseldorfe, Duisburge, Dortmunde... Ten – didieji. Dar yra daugiau kaip 10 mažesnių miestelių teatrų. Operos teatras nėra pelno siekianti institucija, tai valstybės dotuojama įstaiga. Žmonės Vokietijoje mėgsta šią scenos ir muzikos sintezę.


Skaičiau, kad dainuojate po 60, 80 spektaklių per metus vien Eseno teatre.


Jaunesnis dainuodavau ir po 100, bet tada 65 proc. visų jų sudarė mažesni vaidmenys, nors sakoma, kad mažų jų nėra, yra tik maži artistai. Šiuo metu atlieku sudėtingas „Skrajojančio olando“ Olando, „Valkirijos“ Votano, „Toskos“ Skarpijos, „Fausto“ Mefistofelio ir kitas partijas. Dabar savo teatre per sezoną dainuoju 20 spektaklių, o kituose teatruose – apie 20–30.


Ateina laikas, kai norisi ir gyvenimu pasimėgauti, tiesa? Juolab kad „uždainavote“ savo šeimai visai neblogą būtį. Į Vokietiją išvykote tuščiomis rankomis, bet savo talentu ir darbštumu sukūrėte viską, ko reikia, kad jaustumėtės komfortiškai.


Mes turime namus Esene ir Klaipėdoje. Kai iš Vokietijos važiuojame į Lietuvą, sakome, kad grįžtame namo, kai iš Lietuvos vykstame į Vokietiją, vėl grįžtame namo. Buvo laikas, kai viską, ko reikia buičiai: skalbimo mašinas, virtuvės techniką, baldus, pirkome į dvejus namus. Klaipėdoje turime savo vasaros rezidenciją, pirmame aukšte gyvena mano tėvai, virš jų – mes. Parvažiuojame, turime savo lovas, savo buitį. O dabar dar ir greitaeigis 9 m ilgio amerikietiškas motorinis kateris stovi kieme.


Kaip jį pavadinote?


Norėjome pavadinti Skrajojančiu olandu, bet mano tėtis, prietaringas kaip visi jūreiviai, patarė to nedaryti. Sakė: „Išplauksi ir septynerius metus negalėsi grįžti.“ Pagalvojau – gal jis daugiau praktikos turi šiuose reikaluose. Pavadinome Figaro. Figaro šen, Figaro ten – taip mes ir plaukiojame. Vasarą atostogaudami kasdien išplaukdavome į Kuršių marias.


Ar tiesa, kad kolekcionuojate prabangius automobilius?


Kol kas nekolekcionuoju, bet automobiliai yra viena iš mano silpnybių. Kita vertus, važiuojant į tolimas keliones reikalingas stiprus, komfortiškas automobilis, todėl pats vairuoju visureigį, o žmona ir dukra renkasi mažesnius.

Iš algos Lietuvoje nebūtume galėję leisti sau tokio gyvenimo būdo kaip dabar. Nors jeigu neturėčiau šeimos, ko gero, taip pat rinkčiausi laisvai samdomo solisto kelią – dauguma dainininkų gyvena tik iš to. Tiesa, jie išgyvena ir neapibrėžtumo jausmą – kelis mėnesius gali neturėti darbo, paskui pusmetį varyti juodai, o tada – vėl skylė. Man svarbu garantija. Dirbdamas Vokietijoje turiu galimybę būti kviečiamas dainuoti kituose teatruose. Šioje šalyje į pensiją išeinama 67-erių. Liko dirbti 20 metų. Dainininkas turi planuoti, nes balsas – toks dalykas... Sveikatos nesuplanuosi, bet reikia stengtis, kad jis, energija tavęs nepaliktų anksčiau, nei turėtų. Sportuoju. Tikiu, kad jei sveikas kūnas, sveika turi būti ir siela. Atostogas visada leidžiame Lietuvoje. Vaikai, kai buvo mažesni, prašydavo keliauti į kitas šalis. Sakydavau: „Kai užaugsit, galėsit važiuoti, kur tik norit. O kol esame kartu, kol jūs priklausomi nuo mūsų, važiuojame į Lietuvą.“ Darbo reikalais tenka lankytis daugelyje šalių, bet Lietuva man ir mano žmonai yra tas pasaulio kampelis, kurio pasiilgstame labiausiai (tikiuosi, kada nors taip bus ir mūsų vaikams).



MOTERIS / R. Daskevičiaus nuotr.



Gruodį kursite Mefistofelio vaidmenį teatre „Vilnius City Opera“. Ar iš karto priėmėte idėją šį personažą matyti ir kaip transvestitą, ir kaip kunigą?


Įsivaizduokime susibūrimą miesto ponaičių, kurie vieni prieš kitus didžiuojasi, puikuojasi savo brangenybėmis, nori pasirodyti, kuris šaunesnis. Mefistofelis puikiai suvokia žmonių silpnybes. Apsirengęs suknele, jis prieina ir išrėžia: „Vien tik auksas užvaldė jus.“ Visi sužiūra: „Kas čia, kaip?“ O jis paprasčiausiai provokuoja siekdamas atkreipti į save dėmesį. Tai vyksta ir šiandien. Tarkim, „Oskarų“ teikimo ceremonijoje visada kam nors pavyksta šokiruoti. Kiekviename iš mūsų yra ir balto, ir juodo. Tai, kad spektaklio metu Mefistofelis virsta kunigu, taip pat kelia klausimų. Kodėl žmonės įsitikinę, kad bažnyčioje nėra velnio? Istorija ir nūdienos situacijos pasakoja mums ką kita. Vienas „Faustą“ matęs žmogus man sakė: „Žinai, po šio spektaklio neatsigavau dvi dienas – viskas taip realistiška, velniškai stipru, kartu meniškai gilu ir talentinga.“


Ar Esene teko dainuoti Mefistofelį?


Vien Esene Mefistofelį kūriau dviejuose pastatymuose, o iš viso – jau septyniuose. Tai vienas mano mėgstamiausių operos vaidmenų. Vis dėlto įdomiausia ir artimiausia yra režisierės Dalios Ibelhauptaitės koncepcija. Ji genialiai charakterizavo Mefistofelį. Kas jis yra? Niekas ir viskas. Gali būti ir transvestitas, ir vaikas, ir mergaitė, ir berniukas, ir kunigas, ir velnias, ir prezidentas... Yra dviejų tipų režisieriai: vieni kuria paveikslą matydami savo viziją, visa kita jiems nesvarbu; kiti – savo viziją taikydami prie atlikėjo. Dalia yra iš tų režisierių, kurie mato, kam kuria, su kuo dirba, turi savo koncepciją ir pritaiko ją konkrečiam artistui.


Todėl ir neatsispyrėte kvietimui, nors žinojote, kad turėsite dainuoti solistams nepatogioje, blogos akustikos Vilniaus kongresų rūmų salėje?


Man labai svarbu, kokią partiją dainuoju, su kuo užauginu vaidmenį lyg vaiką. Žinoma, elementarios sąlygos turi būti. Kongresų rūmuose, ko gero, net ir jų nėra, bet aura menininkų, kurie ten susirenka, Dalios mokėjimas uždegti žmones, Gintaro Rinkevičiaus muzikinis vadovavimas ir orkestro skambesys lemia tai, kad čia visada susirenka pilna salė žiūrovų.


Dievinate blogiukų vaidmenis?


Nuo blogiukų vaidmenų kaifuoju. Nėra taip, kad kurdamas personažą realizuoju savo pasąmoninį troškimą pabūti blogiuku. Ne. Charakteriniai vaidmenys suteikia daugiau saviraiškos galimybių. Mane ypač vilioja plati blogiukų charakterio spalvų paletė. Galima parodyti, kad personažas yra ne tik demonas. Mano repertuare yra daug daugiau blogiukų nei teigiamų personažų, nes jie man įdomūs. Jeigu reikėtų rinktis atlikti karalių Pilypą, nors istoriškai jis irgi nebuvo angelas, ar pasaulio užkariautoją Atilą, rinkčiausi pastarąjį. Teatleidžia man visi Pilypo partiją dievinantys pasaulio bosai, bet man ji neįdomi. Man įdomiau dainuoti inkvizitorių.


Kas Jums profesiniame kelyje buvo sunkiausia?


Kai vaikai buvo maži, sunkiausia būdavo išvažiuoti į kitas šalis kurti vaidmenų. Žinodavau, kad spektaklis bus kuriamas šešias savaites. Vaikai iš anksto pajusdavo mano išvykimo nuotaikas. Mato – tėtis lagaminą krauna. Pribėga, verkšlena: „Tėti, tu kur? Tu vėl išvažiuoji?“ Kokias keturias dienas svetur jausdavausi kaip baslį prarijęs. Galbūt pasąmoningai gretinau su savo vaikystės patyrimu, kai tėtis išplaukdavo į jūrą pusmečiui. Žinojau, kaip jaučiasi mano vaikai. Ko gero, dėl to, kad būčiau su šeima, ir pasirinkau vieną teatrą. Ir nesigailiu. Vaikai užaugo geri, mačiau jų kelią nuo pat gimimo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis