Kovotoja už lygias moterų galimybes, verslininkė ir žymi kalbėtoja Halla Tómasdóttir viešės Lietuvoje ir gegužės 10 d. skaitys pranešimą konferencijoje „Go Forward“.
Islandija pirmoji iš Vakarų Europos šalių Lietuvą 1991 m. vasario 11 d. pripažino kaip nepriklausomą valstybę. Kaip manote, kodėl būtent Jūsų šalis buvo pirmoji?
Manau, mes turėjome panašios istorinės patirties, abiem mažoms tautoms teko kovoti dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Islandai suprato Lietuvos žmones ir tą dėl sovietų okupacijos patirtą žalą. Ir dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – islandai, kaip maža tauta, matyt, buvo drąsesni nei kitos Vakarų Europos šalys, nes greičiausiai neturėjo pagrindo bijoti sovietų agresijos.
Šių metų sausio 1 d. Islandijoje, pirmojoje šalyje pasaulyje, pradėjo galioti moterims ir vyrams vienodo darbo užmokesčio įstatymas. Kaip tai vertinate? Kaip pati prie to prisidėjote?
Palankiai vertinu teisės aktus dėl vienodo darbo užmokesčio, nes esu įsitikinusi, kad tą patį darbą dirbantys vyrai ir moterys turi gauti vienodą atlygį. Manau, kad tai yra logiškas žingsnis Islandijoje siekiant panaikinti lyčių nelygybę. Jau du dešimtmečius viešai kalbu, kad neturi būti nelygybės tarp lyčių. Kadangi nesu parlamento narė, į šio įstatymo rengimą tiesiogiai įtraukta nebuvau, tačiau aktyviai dalyvavau įvairiuose su lyčių lygybės klausimais susijusiuose procesuose.
2000 metų pradžioje įkūriau ir įgyvendinau labai svarbią moterų įgalinimo programą Reikjaviko universitete, pasibaigus 2008 m. Islandijos finansų krizei, aktyviai dalyvavau siekiant lyčių kvotų įmonių valdybose, pirmininkavau lyčių skirtumams mažinti skirtai konferencijai, ji buvo surengta 2015 metais. Tada islandai šventė 100 metų, praėjus nuo tada, kai moterims buvo suteikta teisė balsuoti, jubiliejų. Man, kaip kandidatei į prezidento postą, lyčių lygybės klausimas buvo svarbiausias.
Nedidelė šalis Islandija turi gilias lyčių lygybės tradicijas. 1975 m. čia surengtas moterų streikas dėl lyčių diskriminacijos (jame dalyvavo 90 proc. visų šalies moterų), 1980 m. Islandija buvo pirmoji valstybė pasaulyje, per tiesioginius rinkimus išsirinkusi prezidentę moterį – Vigdís Finnbogadóttir... Pagal Pasaulio ekonomikos forumo sudaromą indeksą, Jūsų šalis jau beveik dešimtmetį pirmauja lyčių lygybės srityje. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti? Ar islandės nuo seno yra didelės feministės?
Visada jaučiausi labai laiminga, kad gimiau Islandijoje. 1975-aisiais moterų streikas vyko spalio 24-ąją, per mano mamos gimtadienį. Ir kai ji su savo seserimis, norėdamos parodyti, kad yra svarbios, pasakė pasiimsiančios laisvadienį, nusprendžiau, kad ir aš noriu būti tokia. Po penkerių metų ponia Vigdís Finnbogadóttir buvo išrinkta prezidente. Po trejų metų Islandijos moterys įkūrė pirmąją vien moterų politinę partiją ir nuo tada politiką pakeitė visiems laikams. Manau, kad tų moterų solidarumas ir drąsa įkvėpė mane ir mano kartos žmones keistis. Turėti pavyzdį labai svarbu. Dabar jaučiu atsakomybę padaryti tai, ką galiu, ateities kartoms.
Nesu tikra, ar pakanka tik drąsinti moteris – turime mokyti žmones kuklumo. tai – lyderystės pagrindas.
Esate įkūrusi finansinių paslaugų (investavimo srities) įmonę ir sakiusi, kad moteriškomis vertybėmis turi būti remiamasi ir finansų srityje. Ne tik pasakėte, bet ir to siekėte. Kodėl įdiegti vadinamąsias moteriškas vertybes versle buvo būtina?
2007 m., Islandijos finansiniam burbului pasiekus piką, mes, įmonės „Auður Capital“ įkūrėjai, jautėme, kad finansų sektoriuje trūksta tvarumo. Pastebėjome, kad buvo perteklinės rizikos, veikė didelis ego, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pelnui, mažiau rūpintasi, koks bus poveikis žmogui ar visai planetai. Norėjome finansų srityje – tuo metu ji mums atrodė perdėm vyriška – įdiegti moteriškų vertybių, kad būtų daugiau balanso, darnos.
Kokios tos moteriškos vertybės? Gal galėtume daugiau apie jas papasakoti?
Pagrindinė mūsų vertybė buvo siekti pelno paisant principų. Aišku, pelno siekėme ir savo klientams, ir sau, bet rūpėjo ir tai, kaip jo sieksime. Norėjome, kad mūsų veikla darytų teigiamą poveikį aplinkai ir visuomenei. Vienas iš mūsų tikslų buvo pasiekti didesnį lyčių balansą valdymo srityje. Siekėme, kad klientai būtų informuojami apie visą galimą riziką.
Tai taip pat reiškė pasiryžimą neinvestuoti, jei mes ir mūsų klientai iki galo nesupranta, koks yra tų investicijų finansinis rizikingumas. Stengėmės padėti savo turto valdymo srities klientams investuoti į sritis, kurios atitiktų jų tikslus ir kuriomis jie aistringai domėtųsi, taip pat leisdavome jiems nedidelę savo pelno dalį skirti filantropinėms iniciatyvoms – paremti moteris tarptautiniu mastu.
Jūsų įmonė „Auður Capital“ buvo viena iš nedaugelio, kurios per 2008 metų Islandijos ekonomikos krizę išgyveno. Skaičiau, kad jai pavyko išsaugoti ir savo klientų lėšas, nors 2008 m. spalį bankai žlugo. Ar tai tiesa? Kas padėjo Jūsų įmonei išlikti?
Taip, „Auður Capital“ Islandijoje pergyveno finansinį nuosmukį, jos klientai nepatyrė nuostolių. Lėmė planavimas ir talentinga komanda, bet esame įsitikinę, kad ir mūsų vertybės prie to prisidėjo.
2008 m. „Auður Capital“ ir žinoma muzikantė Björk Guðmundsdóttir įkūrė privataus kapitalo fondą BJÖRK. Kaip kilo tokio bendradarbiavimo idėja?
Kartu su Björk dirbdamos ir kurdamos privataus kapitalo fondą norėjome įgyvendinti tvarios verslininkystės idėją. Žlugus finansų rinkai, siekėme įkvėpti žmones kurti naujas, idealias, tvarumo siekiančias įmones.
Su Björk taip pat bendradarbiavome organizuodamos Nacionalinę Asamblėją, Islandijoje ji buvo surengta praėjus metams po finansų rinkos žlugimo. Organizuoti šią nepriklausomą iniciatyvą 2009 metais nusprendė susibūrusi devynių žmonių grupė, tarp tų žmonių buvau ir aš. Nutarėme pakviesti Islandijos gyventojus padiskutuoti apie Islandijos viziją ir vertybes ateityje, po krizės.
Tūkstantis penki šimtai žmonių, išrinktų iš Islandijos nacionalinio registro atsitiktine tvarka, – tai sudarė pusę procento visų šalies gyventojų, buvo pakviesti susirinkti į vienos dienos susitikimą didžiausioje šalies sporto arenoje. Tai buvo nuostabi patirtis, minios išmintis nenuvylė. Islandai sutarė dėl šių vertybių: sąžiningumo, lygybės, teisingumo, pagarbos, atsakomybės, tvarumo, šeimos ir meilės.
2016 m. dalyvavote prezidento rinkimuose. Apklausos, likus 45 dienoms iki rinkimų, rodė, kad už Jus balsuotų 1 procentas rinkėjų, o per rinkimus tapote antra pagal surinktų balsų skaičių. Kokia tokio pokyčio paslaptis? Ar buvote patenkinta rezultatu?
Apsisprendžiau dalyvauti prezidento rinkimuose labiausiai dėl to, kad norėjau, jog Islandijos žmonių pasirinktos vertybės išliktų kaip pamatas kuriant ateitį. Kandidatavau, kad tarnaučiau, prisidėčiau prie gėrio kūrimo, ne dėl savo naudos ar kieno nors ego. Tai buvo puiki galimybė, nors ir žinojau, kad teks susidurti su sunkumais. Buvau nusprendusi nebijoti ir pasimėgauti patirtimi. Kaip kandidatė, aš nelabai galėjau tikėtis didelės sėkmės, nes politinės patirties neturėjau ir paprastiems Islandijos žmonėms nebuvau žinoma.
Ilgą laiką kovojau dėl žiniasklaidos dėmesio, dėl apklausų, bet kai tik prasidėjo vieši prezidento rinkimų debatai, mano reitingai pradėjo sparčiai augti – per 45 dienas pakilo nuo 1 procento iki beveik trečdalio rinkėjų balsų. Daugelis žmonių mano, kad man pritrūko vienos ar dviejų savaičių, ir būčiau laimėjusi. Rezultatu labai džiaugiausi. Ši patirtis daug davė ir man, ir mano mylimiems žmonėms. Aš padariau įtaką – mano iškelti klausimai buvo atsidūrę rinkimų debatų centre. Dar svarbiau man tai, kad mano, kaip kandidatės, dalyvavimas prezidento rinkimų kampanijoje įkvėpė jaunas merginas.
Esate viena iš Reikjaviko universiteto steigėjų 1998 metais. Organizavote jame moterų verslumo ir įgalinimo mokomąsias programas. Kaip manote, ko labiau moterims, kad imtųsi verslo, trūksta – žinių ar padrąsinimo?
Nemanau, kad moterims trūksta kompetencijos, nes vis daugiau jų baigia universitetus, jos pirmauja pagal mokymosi rezultatus. Atrodo, kad jas dažniau kankina abejonės, kai kurios kenčia nuo vadinamojo apgaviko sindromo (angl. imposter syndrome) – jaučiasi nevertos būti valdybų narėmis, įmonių vadovėmis ar dalyvauti prezidento rinkimuose. Dėl to manau, kad labai svarbu moteris ir merginas įkvėpti, padrąsinti siekti to. Būtent tam skiriu daug savo laiko. Tyrimai rodo, kad vyrai paprastai pervertina savo galimybes 30 procentų. Kadangi mačiau neigiamus perdėto pasitikėjimo savimi padarinius, kalbu apie Islandijos ekonominę griūtį, nesu tikra, ar pakanka tik drąsinti moteris. Mano supratimu, turime mokyti žmones kuklumo, nes būtent jis yra lyderystės pagrindas.
Mačiau 2016 metų TED konferencijos vaizdo įrašą, kuriame, kalbėdama apie prezidento rinkimus, sakėte: „Gali apgauti savo intuiciją, bet intuicija niekada neapgauna tavęs.“ Ar intuicija gali padėti versle, politikoje?
Intuicija neabejotinai yra pagrindinė mūsų gyvenimo GPS (angl. Global Positioning System – globalinė padėties nustatymo sistema), tik turime išmokti klausytis jos nurodymų ir ja pasitikėti. Intuicija padeda mums atskirti gera nuo bloga, pasitikrinti, ar pasukome teisingu gyvenimo keliu. Reikia laiko, kad išlavintum gebėjimą „įjungti“ intuiciją, bet aš kviečiu visus, kurie domisi vadovavimu ir trokšta gerai gyventi, ja remtis, nes intuicija niekada neapgauna. Pastebėjau, kad žmonės, išlavinę intuityvios įžvalgos gebėjimą, tampa lyderiais. Jei būsime nuoširdūs ir tikrai tokie, kokie esame, galime tapti geriausia savo pačių versija. Intuicija yra raktas, kaip į save tokį patekti.
Ar tiesa, kad, vykstant rinkimų kampanijai, sulaukėte didelio jaunų žmonių palaikymo?
Vienoje apygardoje lygiagrečiai vyko rinkimai, kuriuose buvo leista balsuoti jaunuoliams nuo 16 iki 18 metų, – suprantama, jų balsai nebuvo priskaičiuoti prie tikrų rinkimų balsų. Jaunimo rinkimuose buvau visiška lyderė – surinkau 38 proc. balsavusiųjų balsų, antrosios vietos laimėtojas surinko 17 proc. balsų. Labai tuo džiaugiausi, nes rinkimuose dalyvavau todėl, kad man rūpi ateitis. Tiesa ir tai, kad dauguma už mane balsavusiųjų tikruose rinkimuose buvo jaunesni – 18–29-erių metų amžiaus.
Viena iš priežasčių, kodėl jaunimas manimi patikėjo, – ta, kad gana veiksmingai pasinaudojau „SnapChat“, labai vertinau ryšius su jaunais žmonėmis, bendravau su jais. Bendraudama supratau, kad mano ir jų vertybės labai artimos. Aš akcentavau lygybę, verslumą, švietimą, tvarumą, o šios vertybės labiausiai rūpi ir jaunajai kartai.
Jei būsime nuoširdūs ir tikrai tokie, kokie esame, galime tapti geriausia savo pačių versija.
Kartą sakėte, kad daug žmonių skatino Jūsų dukrą dalyvauti prezidento rinkimuose 2040 metais. Kodėl jiems kilo tokia mintis?
Savo paauglius vaikus stengiausi apsaugoti nuo didelio dėmesio. Visgi rinkimų dieną televizijos rengė su jais interviu. Mano sūnus buvo pasitikintis savimi, o dukra – šiek tiek drovi, bet viskas staiga pasisuko kitaip – dukra elgėsi drąsiai, atrodė pasitikinti savimi, reporteriams pasakė, kad didžiuojasi savo mama ir kad visada tikėjo, jog ji dalyvaus prezidento rinkimuose. Man tai – ryškiausias rinkimų momentas.
Vėliau sužinojau, kad programoje „Twitter“ žmonės kalbėjo, kad jei nelaimėsiu aš, tai bent jau atsirado kandidatė į prezidentus 2040 metais. Abejoju, ar dukra kandidatuos, – ji nori būti kineziterapeute. Savo vaikus visada skatinu būti tuo, kuo nori būti, ir daryti tai, ką nori. Visgi manau, kad mano dukros pasitikėjimas savimi dėl tos patirties išaugo, jau dabar matau, kad ji – stipri jauna moteris (jai yra 14 metų), kuri nebijo būti savimi. Man tai – didelis laimėjimas. Manau, jau nebeturiu abejoti, ar dukta pati tvarkysis gyvenimą, – būtent tai yra svarbiausias dalykas, kurio iš jos tikiuosi.
Papasakokite daugiau apie savo šeimą – vaikus, vyrą, tėvus.
Mano tėvai buvo darbininkai. Tėtis anksti liko našlaitis, jam teko sunkiai dirbti, kad užtikrintų pragyvenimą sau ir savo šeimai. Buvo žvejys, vėliau įstojo mokytis santechniko amato. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį tėtis užsiėmė savo verslu, dirbo neįtikėtinai sunkiai. Ir mane mokė nebijoti dirbti, jei noriu ko nors pasiekti.
Mama augo dešimties vaikų šeimoje. Ji įgijo specialiųjų poreikių pedagogės išsilavinimą ir visą savo gyvenimą rūpinosi visuomenės atstumtais žmonėmis. Abu mano tėvai buvo plačios širdies žmonės, bet tėtis tai gana gerai slėpė. Mamai dėkoju už tai, kad mane augino, parodė, kad rūpintis kitais yra vertybė. Turiu dvi seseris, viena vyresnė už mane, kita – jaunesnė. Abi – ikimokyklinio ugdymo pedagogės.
Mano tėtis mirė netrukus po to, kai paaiškėjo, kad Islandijos ekonomika žlugo. Tėčiui diagnozavo vėžį, ir po savaitės jis mirė. Tai mane labai sukrėtė. Tėtis dirbo labai sunkiai ir niekada tinkamai nesirūpino savimi. Vis sakydavo, kad tai, kas jam patinka, darys išėjęs į pensiją, bet nespėjo to įgyvendinti. Tėčio išėjimas privertė mane labiau rūpintis savimi ir daryti tai, kas man patinka, kol dar turiu laiko. Dabar džiaugiuosi kiekviena diena, nes tai yra dovana, o ne savaime suprantamas dalykas.
Su savo vyru Bjornu susipažinau būdama Oberno universiteto (angl. Auburn University; kalbama apie universitetą JAV, Alabamoje, – aut. past.) vyrų futbolo komandos vadybininke, tačiau jis pradėjo žaisti komandoje, kai aš jau buvau baigusi universitetą. Po aštuonerių metų vėl susitikome.
Mano partneris yra pats geriausias, apie kokį tik galima svajoti. Ilgą laiką jis dirbo finansų srityje, bet, praėjus keleriems metams po finansų krizės, nusprendė tapti sveiko maisto virtuvės šefu. Jis mano, kad tikrasis turtas – sveikata. Bjornas mūsų namuose yra maisto ruošimo meistras. Ačiū jam už tai. Mudu turime du paauglius vaikus. Tomui dabar – šešiolika, o Auður Ínai – keturiolika metų. Sūnui patinka futbolas, taip pat ir amerikietiškas, dukra dešimt metų lankė gimnastiką, bet šiuo metu užsiima krosfitu (cross-fit – kūno rengybos rūšis, – aut. past.). Jauniausias mūsų šeimos narys yra trejų metų šuo, jį visi tiesiog dieviname.
Tėčio išėjimas privertė mane labiau rūpintis savimi ir daryti tai, kas patinka. Kiekviena diena – tai dovana.
Kokios pagrindinės Jūsų šeimos vertybės?
Stengiuosi išmokyti vaikus rasti balansą tarp sunkaus darbo ir rūpinimosi savimi bei pasauliu, kuriame gyvena. O svarbiausia – mokome juos būti savimi ir žinoti, kad yra nusipelnę džiaugsmo, meilės ir laimės.
Kai buvote maža mergaitė, svajojote užaugusi būti...
Tuo metu, kai mano seserys žaisdavo su lėlėmis, aš dažnai žaisdavau biurą, taigi verslo sritimi, manyčiau, susidomėjau dar vaikystėje. Mano vaikystės draugai pasakoja, kad dar mokydamasi pradinėje mokykloje parašiau rašinį apie tai, kad galėčiau būti prezidente. Neprisimenu, bet tikiu tuo, ką jie sako. Norėjau keliauti. Man buvo apie 11 metų, kai nutariau studijuodama dalyvauti mainų programose. Vėliau nusprendžiau ne stoti į universitetą Islandijoje, bet vykti studijuoti į užsienį. Taip ir padariau.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Branginu laiką su šeima ir draugais. Keliaujame, einame slidinėti, į žygius, gerai leidžiame laiką vaikštinėdami su šunimi. Kiekvieną dieną, kai tik galiu, skaitau, plaukioju Islandijos geoterminiuose baseinuose. Reguliariai medituoju.
Jei turėtumėte daugiau laiko, praleistumėte jį...
Praleisčiau jį siekdama įkvėpti jaunus žmones pačius tapti tuo pokyčiu, kokio laukia iš pasaulio.
Keli biografijos štrichai
• Verslininkė, investuotoja, buvusi įvairių institucijų valdybų pirmininkė Halla Tómasdóttir yra įgijusi tarptautinį verslo administravimo magistro laipsnį, ji – viena iš Reikjaviko universiteto steigėjų. Kalba penkiomis kalbomis.
• Pirmoji Islandijos prekybos rūmų direktorė moteris.
• Hallos kartu su kitais įsteigta investicijų valdymo įmonė „Auður Capital“ sėkmingai išgyveno 2008 metų krizę. Įmonė savo pavyzdžiu rodė, kaip finansų sektoriuje įdiegti vadinamąsias moteriškas vertybes.
• 2016 m. dalyvavo prezidento rinkimuose ir tapo antra iš kandidatų.
• 2007 m. Islandijoje išrinkta metų verslininke. 2009 m. tapo tarptautinio moterų verslo projektų konkurso „Cartier“ laureate, apdovanota už moterų verslo iniciatyvas Europoje.
• 2010 m. „Newsweek“ įtraukė ją į moterų, keičiančių pasaulį, sąrašą (angl. „150 Women Who Shake the World“), jame – 150 įvairiais darbais nusipelniusių moterų iš viso pasaulio.
• Halla Tómasdóttir dirbo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės šalyse, dalyvavo diskusijose, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose – TED, „Pasaulio moterys“ („Women of the World“), „Moterų forumas“
(„Women‘s Forum“) ir kt.
Nuotraukos - Bara Kristinsdottir, Vytautas Dranginis.
