Instruktorius Rytis Lukoševičius, mokantis žmones paleisti emocijas, sako, kad idealiu atveju vyras prisiima atsakomybę už moters emocijas, tačiau ne tragedija, jei kartais ir moteris pabūna stabilesnė nei vyras. Su juo kalbėjomės apie tai, kad neužtenka kalbėti apie savo jausmus, – juos reikia priimti ir paleisti, kitu atveju tik gainiosimės laimę ir ramybę.
Pakalbėkime apie emocijų išsakymo grandinę. Viena teorija sako, idealiu atveju vaikai savo emocijas išsako mamai, žmona – vyrui, vyras – į išorę, pvz., į bokso kriaušę. Ką apie tai manote?
Pagal šią teoriją išeitų, kad visos emocijos turėtų būti kažkam išliejamos. Bet realybėje tai neveikia. Taip, išliejus emocijas palengvėja. Bet tik trumpam. Ir jei reiktų rinktis tarp tylos ir kalbėjimo, pastarasis variantas geresnis. Išsikalbėjimas neišsprendžia giluminių priežasčių, kodėl tie jausmai kyla. Vis dėlto atvirai kalbėtis reikia.
Bėda ta, kad mes priešinamės sunkioms emocijoms. Ir jei kažkas sako, kad reikia visus jausmus išjausti, kyla klausimas: „Tai man dar daugiau kankintis?“ Va čia ir yra painiava. Nes jausti – tai nereiškia kentėti. Jausti – tai pirmiausia stebėti savo kūno pojūčius. Antra – sutikti su jausmais, priimti juos. Priimti – nereiškia būti geram ir jausti tik geras emocijas. Priimkim savo pyktį, liūdesį. Tik tuomet galėsim atsipalaiduoti.
Grįžtant prie klausimo, – ši teorija atėjusi iš to, kad moteris yra emocionalesnė, o vyras racionalesnis, todėl pastariesiems turėtų būti lengviau su jausmais susitvarkyti. Bet vyrai taip pat turi jausmus. Aš sutinku, kad vyrai ir moterys yra skirtingi fizinėmis, energinėmis savybėmis, bet psichologiškai moterys nebūtinai silpnesnės už vyrus. Kartais ir moteris pabūna stabilesnė nei vyras, ir tai ne tragedija. Tačiau jeigu tokia rolė moteriai tenka ilgą laiką, tuomet ji pasijus išsunkta.
Kas nutinka, jeigu vyras yra emocionalus, daug kalbantis, ir išsikalba moteriai, bet nepriima visų moters emocijų?
Vyrui kalbėti apie jausmus nieko blogo. Bet jeigu jis praradęs ramybę, balansą tai darydamas, tada moteris jaučiasi nesaugi. Tuomet ji galvoja: „Jis toks kaip aš. Man nereikia dar vieno kaip aš.“
Jeigu vyras stabilus, gali suvaldyti moters emocijas tuo metu, kai jos ją užplūsta. Visgi moteriai geriau nesitikėti, kad vyras visada turėtų suvaldyti jos jausmus. Nes tai reikš, kad kažkas kitas valdys jos gyvenimą, laimę ir ramybę.
Jeigu vyras įžeidė moterį, kaip jai žinoti, ar jis iš tikrųjų negalvoja to, ką išsakė apimtas pykčio?
Jis iš tikrųjų galvojo tai, ką pasakė, bet klausimas, ką reiškia „iš tikrųjų“. Taip, jis tą akimirką, sakydamas tuos žodžius, o gal paskutinius dešimt metų, taip galvojo. Bet tai galėjo pasikeisti tą pačią akimirką, kai išliejo emocijas, nes jis pagaliau tai pasakė. Tiesos sakymas išlaisvina. Nemalonios tiesos išsakymas viduje gali transformuoti nemalonią tiesą.
Bet ne visada. Nes neretai pykčio metu mes kaltiname. Tokiu atveju niekas nesikeičia. Tiesiog laidome strėles vienas į kitą. Ir konfliktai veda į niekur. Reikia išmokti ne kaltinti vienam kitą, o kalbėti, kaip jaučiamės. Pvz., sakyti: „Aš pykstu ant tavęs, nes grįžęs iš darbo turėjau plauti indus, nors tikėjausi, kad juos būsi suplovusi tu.“
Šiuo atveju aš nieko nekaltinu, tik pasakau faktą, dėl kurio taip jaučiuosi. Tai tik mano nepateisinti lūkesčiai ir mano nusivylimas.
Ar tai veikia, jeigu vienas iš poros turi stiprų kaltės jausmą, kuris galbūt susiformavo vaikystėje dėl tėvų auklėjimo?
Tada nesvarbu, kaip bus išsakomi jausmai – tas, kuris nori jaustis kaltu, taip ir jausis. Savo žodžius galima kiek nori aptepti medumi, jis vis tiek suras būdą jaustis kaltu.
Visgi kad ir kiek iš vaikystės traumų turėtume, jas galime įveikti, norėdami susitikti su savimi.
Tai kur tas susitikimo su savimi raktas?
Pirmiausia, tai drąsa norėti susitikti, t.y., nebebėgti nuo savo neigiamų jausmų.
Kuo virsta neišsakyti jausmai – psichosomatinėmis ligomis?
Galbūt iš pradžių buvo jausmas, mintys, kad kažkas negerai. Jį ignoruojant į gyvenimą gali ateiti žmonės, kurie pabaksnos būtent į tą vietą, kurią skauda, iškels būtent tuos jausmus, nuo kurių bėgama. Ignoruojant tai reaguoja pasaulis: gali nutikti bankrotas, skyrybos, ligos...
Taip išeitų, kad sunkius gyvenimo įvykius mes prisišaukiame savo mintimis?
Taip. Mes visada prieš kažkokį įvykį priėmėm sprendimą. Bet kadangi tai sąmoningai suvokiam ne visada ir to neatsimenam, kratomės atsakomybės ir sakom: „Aš tokių nesąmonių negalėjau nuspręsti. Tu ką, nori pasakyti, kad vaikystėje norėjau, jog mane tėvai muštų?“
Galima iki pamėlynavimo aiškintis, ar tikrai tai tiesa, o galima vadovautis tokia pozicija: „O kas, jeigu aš tikrai viską sukūriau? Kas, jeigu už savo gyvenimą esu atsakingas 100%?“ Vadovaujantis tokia nuostata išeina, kad mes pasirinkome išgyventi tuos įvykius, kurie mums nutiko. Ir ši pozicija veda į galios už savo gyvenimą susigrąžinimą.
Galios, kurią išbarstėm. Iš tokios pozicijos į bet kurį įvykį žiūrim taip: „Jeigu taip įvyko, vadinasi, aš taip norėjau. Aš nežinau kodėl, nežinau, kam man to reikėjo.“ Ir net nesvarbu į tai atsakyti. Nes pripažinus, kad visi gyvenimo įvykiai – mūsų atsakomybė, ateina suvokimas, kad aš galiu tai pakeisti. Dabar. Negaliu pakeisti to įvykio, kuris man nutiko, bet galiu pakeisti savo jauseną. Galiu rinktis: ar trisdešimt metų vaikščioti nelaimingu veidu ir dėl savo gyvenimo kaltinti man nutikusį įvykį, ar pakeisti požiūrį.
Taigi koks skirtumas, ar iš tikrųjų tai tiesa, ar iš tiesų mintimis prišaukiame įvykius? Geriau pasirinkti tikėti, jog tai tiesa, ir pamatyti, kokią įtaką tokia pozicija daro mano vidiniam ir išoriniam pasauliui – atneša laimę ir ramybę.
Atrodo, kad vieni žmonės emocionalesni už kitus. O galbūt vieni tik moka emocijas geriau ištransliuoti nei kiti?
Skiriasi tik strategijos: vieni renkasi emocijas labiau užspausti, kiti – labiau parodyti. Darome tai, kas kažkada buvo efektyvu. Pvz., jei ankstyvoje vaikystėje pradėjęs rėkti vaikas gavo, ko nori, jis galėjo suprasti, kad rėkti efektyvu. Jeigu kitas vaikas gaudavo tai, ko nori, tyliai verkdamas kampe, pamanė, kad garsiai rėkti neefektyvu. Nė vienas iš šių būdų nėra nei blogas, nei geras. Tai – tik strategija.
Sako, jog idealiu atveju vyras moterį turėtų apginti ne tik fiziškai, bet ir emociškai – nuo kitų žmonių, nuo savo ir net nuo jos pačios emocijų (nuraminti, kai yra sutrikusi). Pritartumėt?
Jeigu vyras tą moka – labai gerai. Kad gebėtų tai padaryti, turi išlaikyti vidinę ramybę. Ši teorija man artima. Išgirdau ją prieš kokius aštuonis metus ir nusprendžiau: „Gerai, aš priimu šią atsakomybę savo gyvenime.“ Mano tikslas – ne tik išklausyti žmoną, kai ji prastai jaučiasi, bet ir padėti išsilaisvinti iš tų jausmų, priimti juos ir paleisti. Jeigu jausmų nepaleisime, o tik iškalbėsime, kitą dieną bus tas pats.
Ir visgi aš patarčiau moterims nesitikėti, kad vyras bus jausmų žaibolaidis. Mokykitės pačios priimti ir paleisti savo emocijas. Tuomet pasitikėsit savimi, jausitės tvirta. Žinodama, kad emociškai gali išgyventi be vyro, moteris jausis dar saugiau. Ir lūkesčiai vyrui tuomet bus mažesni.
Kai emocijų daug, balso tonas kyla. Ar turėtume priimti ir pakeltą toną?
Na, galim to nepriimti, bet jau vien dėl to ir toliau jį kelsim. Nes pyksim ant savęs.
O jei vaikai mato, kaip tėvai ginčijasi?
O tu manai reikėtų apsimesti, kad šeimoje viskas tobula ir meluoti savo vaikams?
Na, aš galvoju...
Na taip, dabar sugalvosi pateisinamą priežastį, kodėl taip darytum (juokiasi).
Tai geriau vaikams žinoti, kad jų tėvai kartas nuo karto barasi?
Net ir mažas vaikas pakankamai nuovokus, kad suprastų, kas dedasi jo tėvų gyvenime. Jo protas gali negebėti papasakoti, ką jaučia. Bet jis jaučia.
Klausimas yra: ką darys tėvai po to, kai parėks vienas ant kito? Gal jie susės ir visi taikiai pasikalbės? Konfliktai yra neišvengiama santykių dalis. Žmonės, kurie nenori to pripažinti, kenčia. Jeigu mes ilgai viduje laikome pyktį, konfliktas bus lyg atominės bombos sprogimas.
Kažkodėl nemažai žmonių mano, kad pykti negalima. Rimtai? Tai kur tą pyktį padėti? Ką, nieks nejaučia pykčio? Matosi pagal alkoholizmo statistiką ir skyrybų skaičių Lietuvoje, kaip mes nejaučiam pykčio. Pyktis yra normali būsena. Tai vienas iš jausmų. Problema ne jausti neigiamus jausmus, o nepripažinti, kad juos jaučiame. Ir jei mes savo vaikus mokome, kad kažkokie jausmai neturi egzistuoti, tuomet jie kentės. Jeigu mėginsime sukurti kažkokias taisykles, kaip vienus jausmus jausti, o kitų ne, nebūsim laisvi.
Taigi tėvai, kurie prieš vaikus apsimetinėja, kad niekada nesipyksta, suformuos iškreiptą suvokimą apie santykius. Mačiau aš tokių porų, kurios niekada nesipyksta.
Ir kaip joms sekėsi?
Viena jų septynis metus negalėjo susilaukti vaikų. Kai pripažino, kad pyksta ir tą pyktį paleido, – pastojo. Šiuo metu laukiasi antro vaiko.
Kaip tinkamu būdu išlieti emocijas?
Nemanau, kad verta ieškoti taisyklių. Gyvenime jų nėra. Taisyklių ieško žmogus, kuris bijo suklysti, o tai reiškia – gyventi. Nes suklydus gali tekti patirt jausmų, kurių neplanavai. O kadangi nesinori jausti sunkių jausmų, tai siekiam žinoti teisingą variantą. O ką, jeigu teisingas variantas neegzistuoja? Jeigu teisingų variantų yra tūkstančiai?
Kuo labiau žmogus uždaręs emocijas savyje, tuo labiau ieško taisyklių. Kuo laisvesnis, tuo labiau vadovaujasi savo nuojauta, vidiniu žinojimu. Ar toks žmogus niekada nesuklys? Žinoma, kad suklys. Bet iš klaidų jis kažko išmoks. O tas, kas ieško taisyklių, nenori nieko išmokti ir sužinoti, išskyrus taisykles.
Kartais, kai emocijų daug, geriau sudaužyti lėkštę, nei kolekcionuoti emocijas. Sąmoningai daužydamas lėkštę net malonumą pajausi. Viskas gerai su sąmoningais veiksmais, net jei kažkas mano, kad lėkščių daužyti nereikia. Nes sąmoningas veiksmas yra su atsakomybe.
Kalbam apie emocijų išliejimą. O jeigu priešingas variantas – jeigu poroje vienas yra uždaras, kupinas minčių, ir nemoka jų išlieti, ar reikia jam padėti?
Jeigu jis nori pagalbos, galima bandyti padėti. Bet jei jos nenori ir kitas mėgins jį „gydyti“, pasistatys dvigubą sieną. Kai žmogus nori, pats ieško pagalbos. Galima pasiūlyti paskaityti straipsnį, knygą, nueiti į konsultaciją... Bet tik tiek.
Dažniau nekalba vyrai, o tuomet nervinasi jų kalbios moterys, nes negeba vyrų suprasti. Tokiu atveju siūlyčiau klausyti tų retų žodžių, kuriuos jis pasako. Nes, tikėtina, tylus vyras veltui nekalba. O kai kalba, kalba iš esmės.
Jeigu moteris turi tokį vyrą, pirmiausiai ji pati turėtų savęs paklausti, kodėl jį sutiko? Vadinasi, ją tokios aplinkybės kažko moko. Tegu paklausia savęs: „Kaip jaučiuosi, kai vyras nekalba? O kodėl taip jaučiuosi? Kodėl tai man netinka?“
Nuo moters savijautos daug kas priklauso. Pažįstu nemažai moterų, kurių vyrai neturi nieko bendro su saviugda. Bet jos keičiasi, keičiasi ir jie neišvengiamai.
Ar tikrai neišvengiamai?
Tikrai. Iki radikalių variantų. Pvz., vienas keitėsi, kitas ne. Pastarasis susirgo vėžiu ir tada pasikeitė.
Kai mes keičiamės, šalia esantys turi prisitaikyti. Du žmonės yra surišti vienas su kitu. Žinoma, tas, kuris nenori prisitaikyti, spjaus – išeis, išsiskirs. Bet jeigu norės likti, mokysis.
Išorinės aplinkybės menkai veikia mūsų vidinę būseną. Klausimas sau visada tas pats: „Ar aš laimingas, ar jaučiuosi laisvas?“ Jeigu žmogus nesijaučia patenkintas, jis ieškos, kur tai yra.
Jo viduje.
Paradoksalu.
