Latvijos stiliaus ikona Agnese Kleina įkūrė savo leidinį: buvau nusivylusi tuo, kas spausdinama daugelyje populiarių žurnalų

Latvė Agnese Kleina (35 m.) save pristato vizualiąja žurnaliste, yra tikra savo šalies stiliaus ikona ir Rygoje leidžia nepriklausomą žurnalą-knygą „Benji Knewman“, vadinamąjį bukaziną. Šiuo leidiniu ji kviečia patirti gyvenimą, kurį galima perskaityti, juo siekia Latvijoje gyvenančių žmonių istorijas paskleisti po visą pasaulį.

Agnese, kaip tapote žurnalo leidėja?

Į žurnalistiką pasinėriau būdama šešiolikos, tad šioje srityje patirtį kaupiu jau beveik dvidešimt metų. Prieš bukaziną „Benji Knewman“ dirbau didžiausiuose Latvijos leidiniuose, taip pat išbandžiau prekių ženklų kūrimo sritį – konsultavau šia tema. Kai profesinė veikla ėmė nebedžiuginti, nusprendžiau palikti didžiausio Latvijoje interjero ir dizaino leidinio vyriausiosios redaktorės poziciją ir imtis savarankiškos veiklos. Norėjau kurti kitokį žurnalą.

Dirbdama su metais vis labiau nusivildavau tuo, ką publikuoti reikalavo mano vadovai, ir tuo, kas apskritai buvo spausdinama daugelyje populiarių žurnalų. Esu įsitikinusi, kad leidėjai ir redaktoriai turėtų jausti didesnę atsakomybę už žurnalų turinį, nes žmonės skaito tai, kas yra atspausdinama ant popieriaus! Mes formuojame jų nuomones, mintis, gyvenimus! Taigi mečiau samdomą darbą ir po metų pradėjau kurti savo leidinį. Dar po metų, padedama savo draugės grafikos dizainerės Madaros Krieviņos, jį išleidau. Pirmąjį numerį – bemaž iš savo santaupų, tai iš dalies darau iki šiol. Todėl, kad tuo tikiu.


Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

Papasakokite, kas yra bukazinas ir kodėl pasirinkote būtent tokią spaudos formą?

Žodis „bukazinas“ yra žodžių „knyga“ (angl. k. book) ir „žurnalas“ (angl. k. magazine) darinys. Toks leidinys atrodo kaip knyga, bet yra leidžiamas reguliariai. „Benji Knewman“ dienos šviesą išvysta du kartus per metus. Tai tam tikra lėtosios žurnalistikos forma – kiekvienas numeris yra kuriamas maždaug 6–8 mėnesius, tačiau kai kurios istorijos gimsta per dar ilgesnį laiko tarpą. Mums patinka, kad turime tiek daug laiko tobulinti istorijas, jų pateikimą. Tik kai esame visiškai patenkinti leidinio turiniu, „Benji Knewman“ atiduodamas spausdinti.

Kas gi yra tas mistinis bukazino vyriausiasis redaktorius Benji Knewmanas ir iš kur jis atsirado?

Benji nemėgsta per daug apie save atskleisti. Jis tiesiog yra ir kviečia visus prie jo prisijungti. Šis žaidimas neturi jokių taisyklių, taigi visi gali jį žaisti ir žaidžia. Manau, tas būties lengvumas, kuris yra būdingas Benji, ir yra tai, kuo jis man labiausiai patinka. Bukazinas „Benji Knewman“ buvo sukurtas turint aiškų tikslą – kad jame galėtų būti visi. Taigi, kad paskatintų savo skaitytojus, Benji pasakoja istorijas apie kitus žmones, kuriems jau pavyko rasti savo kelią ir išmokti tiesiog būti. Taip jau susiklostė, kad dauguma naujų Benji draugų arba herojų yra senjorai – jie ilgai gyvena, daug matė ir jau nebeprivalo nieko įrodyti, visi jie yra tiesiog puikūs.


„Benji Knewman“ dizainerė Madara Krievina (kairėje) ir Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

Ar šiuo metu esate patenkinta savo karjera?

Profesinis pasitenkinimas yra procesas, o ne tikslas. Jaučiu, kad judu tinkama linkme.
Žurnalas yra parduodamas daugiau nei dvidešimtyje šalių, bet vis dar leidžiamas dviem kalbomis.

Kodėl Jums svarbu tekstus spausdinti ne tik angliškai, bet ir latviškai?

Dirbame, kad papasakotume Latvijos istoriją tarptautine kalba. Net jei skaitytojas nesupranta latviškai, toks tekstas sukelia ypatingą jausmą. Ir pati mėgstu pirkti, skaityti dvikalbius leidinius, labai vertinu juose spausdinamus tekstus autentiška kalba, net jei šios ir nesuprantu.

Ar nepriklausoma spauda, leidiniai Jūsų šalyje yra populiarūs?

Palyginti su tuo, kad pas mus gyvena tiek mažai žmonių, tradicinių žurnalų leidžiama per daug. Nepriklausoma spauda Latvijoje yra tokia pat populiari kaip Lietuvoje ar Estijoje, o tai reiškia, kad visai nepopuliari. Net nėra ko lyginti su, pavyzdžiui, Jungtine Karalyste. Tikiu, kad net ir mažoms šalims yra svarbu turėti ne tik tradicinės, bet ir nepriklausomos spaudos leidinių. Jie gali pasiūlyti kitokį požiūrį į tuos pačius dalykus. Dauguma tokių publikacijų kuriamos, kad būtų galima papasakoti tam tikrą istoriją, o ne tam, kad jų autoriai, leidėjai uždirbtų dar vieną dolerį.


Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

Dabar populiari nuomonė, kad internetas yra ateitis, o spausdinti leidiniai po truputį nyksta. Kodėl nusprendėte neberašyti tinklaraščio ir pradėti leisti žurnalą, o ne atvirkščiai?

Ar pamenate paskutinius du straipsnius, kuriuos skaitėte internete? Aš taip pat ne, nors retkarčiais juos skaitau. Norėjome sukurti ramią erdvę be jokių nuorodų ar vis iššokančių reklaminių langelių, – tik senas geras popierius ir įdomios istorijos. Kad žmogus galėtų svajoti ir patirti gyvenimą, kurį galima perskaityti, – tą, kurį jau išgyveno ir apie jį papasakojo kiti. Taip pat man patinka atlikti darbą gerai. Šis jausmas aplanko, kai užverčiu paskutinį bukazino puslapį ir suprantu, jog jis yra paruoštas būti skaitomas, skolinamas kitiems ir saugomas namų bibliotekoje per amžius.

Nuo 2009-ųjų iki 2015-ųjų kūrėte mados tinklaraštį, bet šią veiklą nutraukėte, nes ji nebeatrodė aktuali. Ar mada Jums vis dar svarbi?

Nebelaikau savęs Latvijos mados pasaulio dalimi. Mada man svarbi tiek, kiek yra reikalinga asmeniniam stiliui kurti ir priimti sprendimams dėl aprangos. Taip pat dėl tendencijų – jas privalau sekti, nes ne per seniausiai prekių ženklo „Benji Knewman“ šeimą papildėme drabužiais ir aksesuarais. Tai nutiko neplanuotai, tiesiog kilusią idėją pasiūliau savo draugams, kuriems priklauso dizaino parduotuvė „Paviljons“, ir kartu ją įgyvendinome. Jie išmano gamybą, o aš turiu daug idėjų ir patirties rinkodaros srityje.


Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

Kuri veikla reikalauja daugiau pastangų – rašymas, žurnalo formavimas ar dizaino kūrimas?

Nesu dizainerė. Dizaino gaminių linija yra tik dar vienas mediumas, transliuojantis mūsų idėjas ir padedantis siekti tikslo – papasakoti Latvijos istoriją tarptautine kalba. Šiuo atveju tai yra „žodžiai“, kuriuos galima vilkėti. Viskas, ką darome „Benji Knewman“ vardu, yra tarpusavyje susiję.

Esate perfekcionistė?

Be jokios abejonės.

O ar laikote save naujosios kartos moterimi lydere?

Negalėčiau taip pasakyti. Visais laikais egzistavo moterų ir merginų, kurios nesitaikstė su jas supančia aplinka ir tikėjo, kad ją visada galima pakeisti. Ypač jei tai susiję su asmeniniu ar profesiniu gyvenimu.

Kurį Latvijos dizainerį mėgstate labiausiai?

Anksčiau mano mėgstamiausi Latvijos dizaineriai buvo keli, bet dabar negalėčiau išskirti kurio nors vieno. Priežastis paprasta – aš pasikeičiau, mano stilius pasikeitė, taigi pasikeitė ir mano pomėgiai, pasaulėžiūra.


Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

Mes, lietuviai ir latviai, esame kaimynai, panašiai atrodome, panašiai kalbame. Ar tarp mūsų tautų jaučiate daugiau bendrumų?

Istoriškai – taip, nes prieš savo valią buvome priversti priklausyti tai pačiai Sovietų Sąjungai, tačiau kitomis prasmėmis – nelabai. Anksčiau dažnai lankydavausi Lietuvoje, nes tuometinis mano vaikinas žaidė futbolą Šiauliuose (šypsosi). Tai buvo seniai, bet iki šiol vertinu ilgus vasaros vakarus balkone, lėtai skaitant žurnalą.

Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos madą?

Kai dar rašiau tinklaraštį apie Latvijos madą, lankiausi Vilniuje vykusiame festivalyje „Mados infekcija“ ir man labai patiko. Renginyje sužinojau apie dizainerę Sandrą Straukaitę ir netgi nusipirkau jos kurtų languotų batų porą. Kadangi dabar kiek atitolau nuo mados pasaulio, nebeseku ir Lietuvos mados naujienų.

Kuo Lietuvos mada skiriasi nuo Latvijos mados?

Latvių stilius yra artimesnis skandinavų.


Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

Ką manote apie kultūrinę Latvijos ir kitų Baltijos šalių sceną?

Yra kelios geros išimtys, bet labiausiai domimės globaliomis tendencijomis ir ieškome, kaip jas pritaikyti savo mažų šalių auditorijoms. Norėčiau, kad viskas vyktų atvirkščiai – atsirastų daugiau norinčiųjų mūsų šalių kultūrą suprantamai pateikti pasaulyje ir plačiai skleisti žodį apie Baltijos valstybes.

Kiek žinau, „Benji Knewman“ galima įsigyti ir Lietuvoje. Kaip pajutote, kad mūsų šalyje jaučiamas tokio žurnalo poreikis?

Vieno Vilniuje esančio butiko savininkai patys parodė susidomėjimą ir užsakė kelias kopijas – kad pažiūrėtų, ar pirks. Deja, bendradarbiavimas nutrūko. Manau, Latvijos istorija yra per daug panaši į Lietuvos, tad bukazinas ir jo herojai labiau domina tolimesnių šalių skaitytojus.

Ar pati matote Baltijos šalių potencialą? Ar tikite, kad mes galime būti įdomūs pasauliui?

Aš tikiu labai paprasta tiesa – žmogus turi daryti ir padaryti tai, ką buvo numatęs. Tada jo darbo vaisiai gali pasklisti po visą šalį ar net regioną.


Agnese Kleina, asmeninio albumo nuotr.

TRUMPA DOSJĖ

Zodiako ženklas. Svarstyklės

Profesija. Vizualiosios žurnalistikos specialistė

Mėgstamiausia spalva. Miško žalia.

Mėgstamiausi mados namai. „Maison Margiela“, „Acne Studios“. Tie mados namai, kurie nebijo laužyti susikurtų taisyklių ir kurių kūrybos esmė – dokonstrukcija.“

Žurnalų bei bukazinų rekomendacijos. „Appartamento“, „Happy Reader“, „ZEITMagazin International“ (angliška versija).

Asmeninis stilius. „Universalus. Išliekantis. Atviras pokyčiams.“

Herojus. „Mano tėvai. Visi žmonės, kurie patys kuria savo gyvenimus ir yra visada pasiruošę priimti pokyčius, reikalingus jų tikslams pasiekti.“

Didžiausia baimė. „Atsakysiu atvirkščiai – labai norėčiau turėti galimybę dirbti ir komunikuoti su pasauliu iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos.“

Labiausiai įkvepia... „... žmonės, kurie kažką daro ir padaro.“

Pasiekimas. „Bukazino „Benji Knewman“ sukūrimas ir išleidimas.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis