Saugoti aplinką, rūpintis gamta šiandien tapo madinga, deja, patys su savimi vis dar elgiamės agresyviai ir destruktyviai. Rūpestingai surenkame šiukšles po piknikėlio prie ežero, bet pamirštame, kad esame tos pačios gamtos dalis ir į save kaip į šiukšlių dėžę grūdame krūvas vaistų, pilame litrus alkoholio, nuodijame sielą blogomis emocijomis.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, Toksikologijos centras. Čia atsiduria ir tie, kurie, pamėginę iškeliauti į Anapilį, neapskaičiavo medikamentų dozės ir vietoje švento Petro šalia rojaus vartų išvydo žmones baltais chalatais. Tačiau vaistais piktnaudžiaujama ne vien tada, kai norima pasitraukti iš gyvųjų tarpo. Neseniai buvo paskelbtos tyrimo išvados, liudijančios, kad šiuos lietuviai valgo kaip saldainius. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, pernai mūsų šalies gyventojai įvairių vaistų vartojo daugiau nei prieš metus, daugiausia – veikiančių širdies ir kraujagyslių, antroje vietoje pagal kiekį – gerinančių nervų sistemos veiklą. Anot Toksikologijos centro vadovo Roberto Badaro, bėda yra ta, kad kiekvienas lietuvis laiko save dideliu ne tik politikos, krepšinio, bet ir medicinos specialistu. „Daugiausia problemų kelia savigyda, – sako gydytojas. – Netinkamas medikamentų vartojimas lemia krūvą ligos komplikacijų, o piktnaudžiaujantys centrinę nervų sistemą veikiančiais vaistais netgi atsiduria vienokios ar kitokios priklausomybės gniaužtuose.“

Gydytojas toksikologas teigia, kad pastarąją dažniausiai sukelia benzodiazepinų grupės preparatai, migdomieji hipnotikai, rečiau – antidepresantai. „Kai žmonės patys sau jų „paskiria“, padariniai gali būti netikėčiausi. Priklausomybė nuo raminamųjų vaistų kartais baigiasi depresija, savižudybe, kepenų patologija. Piktnaudžiavimas medikamentais perauga į piktnaudžiavimą alkoholiu ir netgi narkotikais. Tiesa, į Lietuvą ši tendencija dar tik ateina, bet neabejoju, kad ji tik stiprės“, – mano pašnekovas.

Pacientai iš aukštuomenės žurnalo
Ar tiesa, kad šiandien matome naują toksikomanų paveikslą – neretai tai respektabilūs, atsakingą, prestižinį darbą dirbantys piliečiai? „Būtent taip ir yra, – patvirtina gydytojas. – Anksčiau degraduojanti asmenybė buvo alkoholikas šlapiu klynu, dažniausiai vyriškos lyties, o dabar vis daugiau vienokią ar kitokią priklausomybę turinčių intelektualių, kūrybingų, labai rimtų profesijų moterų.“ Toksikologijos centro vadovui primenu viename interviu perskaitytą jo mintį, kad jei kurią savaitę populiariame, apie visuomenės grietinėlę rašančiame žurnale neranda kokių penkių savo pacientų nuotraukų, tai laiko jį nevykusiu... „Taip, bet šia prasme visi žurnalai dažniausiai būna labai „geri“. Manyti, kad alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija – tai tik asocialių žmonių bėda, yra klaida. Ypač klaidinga taip manyti turint galvoje vaistus. Per didelis jų vartojimas labiau yra kūrybinio mūsų visuomenės sluoksnio bėda. Žmonių, kurie daro svarbius sprendimus, problema.“ Ar galima teigti, kad tokių yra ir tarp politikų? „Vienareikšmiškai – taip. Klausiate, ar mus ir valdo kartais apspangę žmonės? Tiesą sakant, jei jie yra apspangę, tai ne kartais. Priklausomas žmogus visą laiką yra apspangęs. Nežinau, kiek iš tikrųjų yra tokių politikų, bet kad yra, galiu patvirtinti.“

Pasaulyje atlikta daugybė tyrimų siekiant išsiaiškinti, ar kai kurių profesijų atstovai nėra linkę labiau piktnaudžiauti psichiką veikiančiomis medžiagomis. Tarp rizikingų įvardijami teisėsaugos pareigūnai, mokytojai, menininkai, medikai. Toksikologijos centro vadovo nuomone, taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Menininkai tokį polinkį turi dėl savo jautrumo, kiti minėtų specialybių darbuotojai – dėl to, kad jų veikla susijusi su stresu, atsakomybe, rizika. Vis dėlto R. Badaras teigia, kad lietuviai vaistų griebiasi ne todėl, kad nebūtų blogai, o todėl, kad „būtų geriau“. Todėl svarbiausia nepamiršti, kad medikamentus turi skirti gydytojas: „Namuose visi turime žirklių ir veidrodį, bet retas užsiima savikirpa – eina pas specialistą. Supranta, kad tai labai rimtas ir atsakingas darbas. O gydytis neva didelio išmanymo nereikia, visi žinome, kaip ką reikia daryti.“ Klausiu mediko, ar jis pastebi ilgametės tendencijos, kad moterys labiau piktnaudžiauja vaistais, o vyrai – alkoholiu, pokytį. „Dažniausiai dabar moterys derina abu komponentus. Pradėjusios nesaikingai vartoti vaistus, vėliau ima vartoti ir alkoholį. Vyrų piktnaudžiavimasi vaistais yra antroje vietoje po alkoholio.“ Kaip greitai toks kokteilis gali sunaikinti asmenybę? „Nevertinu moralės, bet centrinės nervų sistemos stabilumas sutrinka po metų ir greičiau. Tai pasireiškia nemiga, nerimu, panikos atakomis, kraujospūdžio šuoliais, drebuliu, pykinimu. Iš pradžių emociniai dalykai pereina į fizinius. Atsiranda krūva ligų. Ar tiesa, kad moterų alkoholizmas neišgydomas? Kaip ir vyrų. Kaip liga, jis neišgydomas, bet remisijos įmanomos labai puikios. Yra alkoholikų, kurie negeria 50 metų. Vadinti juos ligoniais ar ne – tai jau filosofinis dalykas.“

Nuogi karaliai ir nekrofilijos kultas
Toksikologijos centre yra kelios mokamos vadinamosios VIP palatos, jame kartais (o gal derėtų vartoti žodį „dažnai“) gydosi žymiausi, talentingiausi mūsų šalies žmonės. Pasiaukojamai dirbančiam gydytojui drįstu užduoti provokacinį klausimą: „Jei nuo priklausomybės kenčiantis žmogus baigia gyvenimą savižudybe, ar jaučiate sąžinės graužatį?“ – „Mes dažniausiai užsiimame gydymu perdozavus, padedame ištverti abstinenciją, teikiame palaikomąjį gydymą. Priklausomybė nėra liga, pagydoma ligoninėse, ji turėtų būti gydoma ambulatoriškai ne mažiau kaip metus. Aišku, nutikus nelaimei, būna gaila, bet kaltė?.. Ko gero, ne. Kaltę jaučiu dėl to, kad Lietuvoje nepavyko įvesti priverstinio priklausomybės ligų gydymo tvarkos. Ir tai galbūt ne kaltė, o nuoskauda. Amerikiečiai nuo 1989 m. žmogų, kenčiantį nuo priklausomybės, gali gydyti teismo sprendimu. Jų nuomone, priklausomas pilietis negali priimti nepriklausomų ir savarankiškų sprendimų. Viena klaidų – sudaryti šiltnamio sąlygas. Jei žmogus žino, kad juo pasirūpins, kam keistis? Tiesa ir tai, kad ilgai mums diegta, jog už mūsų sveikatą turi atsakyti gydytojai. Ir šiandien medikai vis žeminami, skleidžiamas nepasitikėjimas jais... Neva neverta net kreiptis – vis tiek nieko protinga nepasakys. Va, dirbu, neatostogauju... Tai šaunuolis. O kai kas nors pasikaria, visi tik apie tai ir rašo. Nemanau, kad reikėtų tai eskaluoti ir nagrinėti. Mirties kultas – tai kažkokia nekrofilija. Rezultatas – lietuvis geriau drąsiai pasikars, negu bailiai gydysis. G. W. Bushas viešai prisipažino, kad serga alkoholizmu, bet tai jam nesutrukdė du kartus tapti Amerikos prezidentu. O pas mus gydosi tai plaučių uždegimą, tai širdį. Visi kalba – ak, kokie gražūs karaliaus drabužiai, ajajai koks šilkas, o kad karalius be triusikų, sakyti nepadoru...“

Be socialinių įgūdžių
Kodėl pastaruoju metu Lietuvoje tiek daug nuo priklausomybės kenčiančių žmonių? Londono universitete šios pakraipos studijas baigusi psichologė Neringa Bagdonaitė mano, kad tai iš dalies lemia tik lietuviams būdingos savybės, savotiškas mūsų mentalitetas. Esame itin kritiški, nepriimame kitokių, neskatiname ir nevertiname individualybių. Neva visi turėtume būti vienodi. „Galima teigti, kad esame tauta be socialinių įgūdžių, dar laukinukai. Nejuntame vienas kitam pagarbos. Labai didelis emocinis nebrandumas – veikiausiai sovietinių laikų paveldas“, – tvirtina psichologė. Anot jos, emocinis Lietuvos klimatas itin nepalankus. „Kai po penkerių metų studijų užsienyje grįžau į tėvynę, pirmus du mėnesius buvau šoko būsenos. Privalėjau grįžti prie senų įpročių: mažai kalbėti, nemėginti savęs išreikšti, nieko neklausinėti, niekuo nesiskųsti, nesišypsoti, būti pikta ir nelaiminga, antraip tave sukapos į gabalus. Man tikrai buvo kraupu. Jei žmogaus paklausdavau, kaip sekasi, jam atrodydavo, kad tyčiojuosi. Visi tie dalykai užgriuvo kaip koks juodas debesis. Žinoma, negalima sakyti, kad čia bloga visa aplinka, tačiau kai grįžti iš svetur, labai pastebi negeroves. Labiausiai Lietuvoje kliūna begalinis noras kištis ne į savo reikalus, vadovauti, aiškinti, vertinti, per daug lįsti į asmeninę erdvę. Ir negatyvizmas: viskas yra blogai ir bus blogai.

Esame netolerantiški, labai griežti, riboti. Sau, kitiems, aplinkai keliame didžiulius reikalavimus. Dėl to ir kyla daug įtampos. Reikėtų labiau atsipalaiduoti ir paprasčiausiai gyventi, mėgautis tuo, kas vyksta aplink mus. Ne vien kaupti, kurti, visas svajones projektuoti į ateitį ir stengtis būti geresniam už kitus... Lietuviams linkėčiau mažiau varžytis, suvokti savo individualias stiprybes, privalumus, labiau savimi pasikliauti ir susitelkti būtent į savo gerovę.“ Kita vertus, sako Neringa, sunku paneigti, kad socialinio saugumo nebuvimas, bedarbystė – viena iš tiek priklausomybių atsiradimo, tiek savižudybių priežasčių. Beje, priklausomybes psichologė gydo... lazeriu. „Studijuodama Londone sužinojau, kad šis metodas – vienas veiksmingiausių alternatyvios medicinos gydymo būdų, – pasakoja. – Tai tradicinės akupunktūros pakaitalas, nes lazeriu skatinami biologiškai aktyvūs ausų taškai. Kinai aiškina, kad taip sureguliuojami organizmo energijos kanalai, o Vakarų medikai teigia, kad taip pašalinamas tam tikros organizmo sistemos ar funkcijos sutrikimas ir atkuriama natūrali veikla. Lazeriu dažniausiai gydomos priklausomybės nuo rūkymo ir alkoholio, taip pat – maisto. Svoriui sureguliuoti reikia trijų –penkių seansų, priklausomybei nuo rūkymo išgydyti kartais pakanka vieno, nuo alkoholizmo – dviejų, trijų...“ Pastebėjusi mano skeptišką požiūrį psichologė patikina: „Jei toks žmogus ateina vos užsimezgus ligai, tarkim, alkoholizmui, išgydyti prireikia mažiau laiko. Kuo liga sunkesnė, tuo ir gydymas sudėtingesnis.“

Tai – irgi priklausomybės
* Sveiko gyvenimo būdo manija, kraštutinis domėjimasis ekologija, paniška raidės „E“ ant maisto etikečių baimė, žaliavalgystė.
* Ekstremalus sportas, aštrių pojūčių siekimas – priklausomybė nuo adrenalino.
* Priklausomybė nuo tam tikrų maisto produktų, iš dalies – turinčių cukraus. Nustojus vartoti, pastebimi klasikiniai abstinencijos reiškiniai: nerimas, nemiga ir t. t. Po kelių dienų jie praeina.
* Trumpųjų žinučių rašymo manija – priklausomybė nuo virtualaus gyvenimo – gresia socialinių įgūdžių praradimu.
Lankymasis soliariumuose gali sukelti psichologinę priklausomybę.

Daugiau informacijos apie psichologinę pagalbą telefonu – www.klausau.lt