Šių dienų skaitomiausi:
- 5 produktai, kurių reikia atsisakyti, jei norite būti liekni ir sveiki
- Namų interjero tendencijos'2014 - kokia spalva yra Nr. 1?
- 3 nesudėtingi pratimai šlaunų išorinei ir vidinei pusėms padailinti
- Reta liga serganti moteris: aš negaliu žiūrėti į save veidrodyje
- Daržovių užkepėlė su sūriu
Kiek moterų pasaulyje bijo vyrų? Liko viena mažiau – nustojau jų bijoti, nes ėmiau atjausti. Kelias į atjautą buvo kruvinas. Toks ilgas, kad net baisu prisiminti: tarsi šimtmetį iš tamsaus kampo būtum žiūrėjusi į juos, vyrus, kaip į šviesą, kuri išgelbės. O ta šviesa žaižaruoja pati sau: visi apsisukimai – tik apie didingą savo pačių ašį.
Pradedu savo keistą pasakojimą apie vyrus ir moteris. Jie nuolat stovi priešingose veidrodžio pusėse. Akyse – aistra, klaustukai ir įniršis. Paskui – abejingumas. Po to – atlaidai, nes prarasti nebėra ko. Tikrojo susikalbėjimo būna itin retai, bet, patikėkite, būna, kad ir kaip sunku tuo patikėti.
Pirmasis vyras, kurį suvokiau kaip pašalinį, mane labai nustebino. Penkerių metų per balą nubridau į mažą pakaunės mokyklėlę – buvau išgrūsta pas dedeliuką ir babytę, kol tėvai Kaune aiškinosi savo gyvenimo peripetijas. Viename tos mikroskopinės mokyklos kambarėlyje mokytos visos keturios klasės, todėl po mėnesio pasijutau suaugusi. O suaugusios mažametės viską mato, nes jų akys – skrodžia.
Mano Mokytoja Marytė Jočienė į klasę įžengė iš smetoninės Lietuvos – ori ir miestietiškų manierų. Jai negalėjo tikti skubrūs judesiai ar kas nors neelegantiška. Dabar manau, kad ji buvo keturiasdešimties.
Kai per porą savaičių apsipratau, jog jinai – iš senovinių albumų, kuriuose pilna orių Madonų kietai susuktais plaukais, atsidarė girgždančios klasės durys. Jaunas rimtuolis galėjo būti kas tik nori: karininkas iš slapto senelių albumo, kunigas, mąstytojas iš enciklopedijos. Sofoklio žvilgsnis ir varno juodumo plaukai. Visos mergytės apmirė.
Vardai ir sąvokos penkiametei snarglei nereiškė nieko, bet aiškiai jutau: juos abu siejo žiūrėjimo būdas. Vaikai nuščiuvę žvelgė į protingus Moters ir Vyro veidus. Tokie veidai geba tirti pasaulį.
Ir vis tiek ėmė baimė: kodėl jis, svetimas, suteikė sau teisę artintis prie Mokytojos? Mažai mergaitei santūri ir mąsli moteris yra didi siekiamybė. Net nesumečiau, kad aukštas juodaplaukis – jos sutuoktinis. Irgi Mokytojas – Algis Jočys. Dabar žinau, kad jis buvo labai jaunas idealistas, vedęs už save gerokai vyresnę ir išsiskyrusią moterį.
Mažos mergaitės, stebėtojos, nieko nesupranta apie vyrų ir moterų santykius, bet dedasi į galvą viską, net kai bijo. Drebėjau, kad jis prie jos netyčia neprisiliestų. Neduok Dieve, jei žengs per arti – tokios prakilnios, ramaus veido. Jis ir nesiartino. Elgėsi su ja kaip su Karaliene. Dabar sakyčiau – Sabos karaliene, tik oresne. Juose abiejuose buvo užkoduota ori paslaptis, leidžianti prakilnius judesius ir išmintingą ramybę. Bet jis, jos mylimasis, nebuvo jos pažas.
Miglotai jutau, kad ir man reikia sulaukti Vyrų Vyro, kad jis kada nors įžengs ir elgsis su manimi kaip su žmogumi, aiškiai suprantančiu, jog esu lygiavertė – labai aiškaus ir išdidaus proto. Mažų mergaičių nuojautos yra pragaištingos – tampa realybe.
Po keturiasdešimties metų, kai jos, vienintelės Mylimosios, jau nebebuvo gyvos, A. Jočys prisipažino, kad jiedu tada apsisprendė būti toliau nuo žmonių akių. Ne vien dėl meilės – ir dėl politikos: kad niekas nelandžiotų į pamokas, kai skaitai vaikams ne visai tas – programoje numatytas – knygas.
Jie padovanojo man, pirmokei, pirmąją rimtą knygą – su juodais gąsdinančiais raižiniais. Ta knyga buvo Šatrijos Raganos apsakymas. Iliustracijų juodumas slėgė: pranašavo, kad rožinis mano pasaulėlis bus ištremtas kartu su manimi atgal į Kauną, kur bus lemta sutikti tikrai grėsmingų vyrų.
Masinių skyrybų karta
Sykį – jau buvau penktoje klasėje – kažkuris iš mano pirmųjų Mokytojų parašė, kad nelabai stengčiausi būti gera pionierė. Tada supykau, nes būti KUO NORS trokšta visi vaikai. Bet net supykusi aiškiai jutau, kad jie buvo ir tebėra sielos ir kūno pora, didžioji Vyro ir Moters sąjunga. Ir kad jų reikėtų klausyti – orių balsų iš ano švaraus laiko.
Vėliau nutiko dar keistesnis dalykas: mano draugė rašytoja Ugnė Barauskaitė – su ja susipažinau perskaičiusi jos romaną „Dešimt“ – prisipažino, kad buvo ištekėjusi už mano Mokytojos M. Jočienės anūko. O paskui – išsiskyrė. Mudvi aiktelėjome – kodėl žmonių Lietuvoje tiek mažai, kad visi netikėtai susitinka? Ir ilgesingai pasikalbėjome apie juos, Jočius, Moterį ir Vyrą, kurių abi niekada nepamiršime. „Net krėsle Ji sėdėjo kaip Karalienė, o jis, A. Jočys, ją dievino“, – ištarė Ugnė. Mudvi su Ugne, skirtingos moterys, visai kitokios patirties ir amžiaus, po daugybės metų viena kitai patvirtinome, kad pasitaiko vyrų ir moterų, skirtų tobulai partnerystei. Šito trokšta viso pasaulio filosofai, poetai ir savo celėse geismų kankinami vienuoliai. Nekaltos vienuolės – irgi. Rašytojos – dar labiau, nes moka įvardyti.
Mudvi su Ugne nėrėme į kartaus mylėjimo ir ryžtingų skyrybų pasaulį. Daugybė mano ir jos kartos moterų patyrė kietą užsispyrimą – nepasiduoti jokiam vyrui. Nuoširdžiai manau, kad buvome teisios. Nuo teisumo nukenčia ne teisioji – gerokai daugiau žmonių.
Dabar esu sena ir stipri, suaugusio sūnaus ir beveik suaugusios dukters motina. Jie – brolis ir sesuo, bet skirtingų tėvų. Tebesu ištekėjusi. Man net ima atrodyti, kad jau kalbuosi su savo vyru ta pačia kalba – realia ir virtualia. Kartais net suprantu, kad jis turi teisę į dalykus, kurių aš nesuvokiu. Nežinau, ar noriu grįžti į savo kankinamą jaunystę, kai mokėdavau kovoti tik mintyse, o realybėje pasiduodavau.
Neleisk sau išlošti per mažai
Manau, kad nepralaimėjau niekada, – visus reikalus tvarkiau ryžtingai. Santykius su vyrais – trigubai ryžtingiau. Iš pradžių perlenkdavau lazdą bandydama būti ypač gera ir iš anksto perprasti Jo, beveik visagalio, norus.
Patikėkite, labai nesveika pačiai atsisakyti viso savo laiko ir net didžiosios dalies gyvenimo dėl šeimos; neleisti pačiūčiuoti savęs, nusivariusios nuo darbų; nedrįsti bent retsykiais užsidėti seilinuko – kad galėtum pagalvoti, ką iš tikrųjų nori/norėjai/tebenori veikti.
Šeima yra velniškai nedėkingas užsiėmimas: mano kartos merginos užprogramuotos tarnauti kitiems. Mano motina atskaitė man pamokslą, kaip drįsau, likus mėnesiui iki vestuvių, skristi į Šiaurės Kaukazą slidinėti be vyro – dar tik būsimo. Aš net nedrįsau atsisakyti tekėti – grįžusi jau nenorėjau, nors jokio KITO nebuvo. Labai bijojau savo motinos. Ir dabar bijau – veiklios motinos yra siaubas.
Turėjau tą pirmą kartą netekėti. Kur buvo mano tėvas, kad neperspėjo?
Net ištekėjusi buvau tragiškai nedrąsi mergaitė, brandinau drąsą tarp vystyklų ir puodų. Drovumą nuolat pridengdavau karinga veido išraiška. Ta savigyna ankstyvoje jaunystėje man iki šiol kelia graudulį – Viešpatie, kaip nežmoniškai bijojau gyvenimo.
Nedaugelis brandžių žmonių tai pastebėjo ir nė vienas negalėjo padėti iš esmės. Pirmieji susidūrimai su vyrų seksualumu buvo klaikūs. Mano vyro draugas į pusrūsį, kuriame gyvenome susituokę, parsivedė būsimą manekenę. Pristatė sakydamas: „Žiūrėkit, jos manieros – kaip prancūzės. Kas pasakys, kad – iš Minsko?“
Paryžių visi buvome matę paveikslėliuose. Kartą, kai vyro draugas „tvarkė“ tą manekenę už mūsų kambario sienos, maniškis leptelėjo: „Tikrai graži, bet jis (jo draugas) tikrai jos neves – baltarusė.“ Šokau į akis: „Jeigu baltarusė jam netinka, tegul nevaikšto kartu pas mus į svečius. Tas tavo draugas – šūdžius.“
Bet manęs, jaunos moters, vulgarybė įveikti negalėjo – norėjau mylėtis švariai, kūniškumas reikalavo aistrą pagrįsti jausmais. Jaučiausi išduota stuobrio, to vyro draugo kiaulės, drįstančio mylėtis su moterimi, kurios negerbia. Kuria laikinai puikuojasi drėgname pusrūsyje. O paskui – tegul eina ta baltarusiška „prancūzaitė“, kur pati nenori.
Ši graudi svetimtautės priklydėlės patirtis – pirmasis prakiuręs blynas iš serijos apie vyrų ir moterų kitoniškumą. Visa tai, nors vyko ne su manimi, labai žeidė. Nenorėjau, kad mano vyras, kurį mylėjau nepakankamai, leistų sau neturėti žalio supratimo, kas yra moters siela. Tebebuvau vaikas, visai nepatyręs.
Labai linkėčiau savo dukteriai niekada niekada neatsiduoti tam, kurio siela nesutverta subtilumui. Jeigu bent vieną mirksnį nuojauta pasako, kad šalia tavęs yra vulgarus žmogus, mauk tolyn. Negailėk ir neverk – po pasaulį vaikšto daug nepažintų ir tavęs tikrai vertų vyrų.
Tragedija, nors ne mano, tikrai įvyko: kaimo stuobrys metė „prancūzaitę“ iš Minsko, kai ši pastojo. Iš kur žinau? Vyras prasitarė.
Nieko daugiau neklausinėjau. Mintyse nurašiau savo vyrą ir jo draugą, tipinį rambųjį, kurio sielos vadovėlis – nelegali pornucha. (Ir mano pirmasis vyras, ir jo draugas turėjo pornografinių skaidrių. Visi jų turėjo – iš Varšuvos.) Tikriausiai jis nebuvo blogas žmogus, tik – vyras, bet tokie vyrai – ne man.
Santuoka yra du viename – pragaras ir geidžiamos ramybės uostas. Ramybės negauna nė viena pusė. Kančių gauna abi. Nieko geresnio už santuoką kol kas nėra išrasta.
Kodėl profesorė buvo višta
Visais gyvenimo etapais jaučiau, kad esu stipresnė ir atkaklesnė už sutiktus vyrus. Buvo truputį nejauku – iš kur paimsiu tą, kuris valdo pasaulį meistriškiau, nei sugebu pati?
Dauguma mano sutiktų vyrų valdydavo man nesvarbius dalykus. Kiek suglumę žiūrėdavo, kaip abejingai drožiu savarankiškos katinės keliais. Moterys dažniau vaikšto vienos, nes turi polinkį analizuoti viską, kas vyksta. Šitą beatodairišką drąsą pasitikėti tik savimi turėjau užsitarnauti it koks Miunhauzenas: čiumpi save už plaukų ir trauki iš dumblo. Įkvepi oro ir toliau treniruoji save neleisti nė vienam vyrui manyti, kad jis – pranašesnis. Pranašesnis gali būti tik protas. Lytis – niekada.
Studijos Vilniaus universitete buvo ypatingos – aplink vaikščiojo talentingi vyrai. Pasirinkau klasikinę filologiją, nors žinojau, kad rašysiu knygas. Mano kurse – poetas Genys Kubilinskas. Paraleliniame, anglistų, – Rolandas Rastauskas. Pritrenkianti įžymybė – jam dar mokantis mokykloje, Kauno dramos teatras buvo pastatęs jo pjesę „Lenktynių aitvaras“. Anais laikais tai buvo neįsivaizduojama. Reikėjo įrėminti R. Rastauską ir rodyti į Vilniaus universitetą, į lietuvių kalbos kursus, pakviestiems užsieniečiams. Vyresnio lituanistų kurso pažiba – poetas Antanas Jonynas, filosofijos – Liutauras Degėsys.
Ar žinote, kas rašančioms merginoms įvarė daugiausia menkavertiškumo? Literatūros tyrinėtoja Elena Bukelienė. Per paskaitas ji atvirai sakydavo: gerą prozos knygą gali parašyti tik vyras. Gaila man jos – kad nebandė net susivokti, jog pati sau skiria virtuvės ir vyrų literatūrinių ambicijų aptarnautojos vietą. Ji nuveikė labai daug, kad išvytų merginas iš Universiteto literatūros būrelio ir įpirštų joms dar vieną porciją nepasitikėjimo savimi. Elgėsi beveik kaip mano mama, kuri manė, jog gyvenimo sėkmė – saugiai nutekėti.
Nemokėjau žodžiais suformuluoti, kad stropi mano dėstytoja klysta it naivi kaimo samdinė, todėl pamaniau: „Eikite, saldi ponia, žinote kur?! Mano laikas ateis. Truputį apmaudu, kad jo praradau per daug. Užtat virš mūsų/šalia mūsų/tarp mūsų/su mumis buvo tada tik trisdešimtmetė Viktorija Daujotytė – profesorių profesorė, poetų poetė, nors rašė mokslinius tekstus apie poezijos esmę. Pagadinau jai daug nervų, kaip ir ji man, nes buvau vaikščiojanti prozininkė, bet ji buvo ta, kuri išpirko E. Bukelienės nuodėmę. V. Daujotytė moters kėdę, E. Bukelienės nuo vyrų stalo nustumtą arčiau indų plautuvės, žemaitiškai kietai grąžino į vietą.
Pasaulis sukurtas tobulai: jei kas nors tave nustūmė nuo tikslo, kitas žmogus, dar talentingesnis, padės užlipti ant norimo kupsto, kad ryžtingai pasistiebtum.
Knygos – lėtas darbas, vaikai – greitas
Išaugusi nedrąsuolės marškinius, netyčia susidūriau su rašytoja Vidmante Jasukaityte. Kambarį jos, tada jau dviejų nedidelių vaikų motinos, bute Žirmūnuose nuomojosi mano pusseserė iš Kauno. Užėjau sykį, o ten – kalnai neplautų indų, išmėtytų drabužių ir suskaitytų knygų. Chaose it nebyli siena stūkso į langą nusigręžusi V. Jasukaitytė ir barškina mašinėle – baisiausiame triukšme pila knygą.
Tebesijaučiu pusprotė: reikėjo pareiti namo, išmesti prisvilusius kotletus su visa keptuve ir baigti rašyti savo knygą, kuri jau beveik baigta buvo studijų laikais. Rašytojas Vytautas Martinkus rankraščius gyrė. Poetas Robertas Keturakis deklamavo ditirambus, sykį beveik prisipažino, kad myli, – telefonu, ne iš tikrųjų. „Nemuno“ žurnalas tvino nuo mano pripiltų apsakymų, bet aš kažkodėl troškau ne knygos, o sūnaus. Tai ir gavau, ko norėjau: rėkiantį vaiką, neparašytas knygas ir neapykantą vyrui, kad nesuteikia man laiko daryti tai, ką noriu – rašyti nuo ryto iki vakaro.
Ir juk neapkaltinsi dėl to E. Bukelienės.
Buvau smarkiai nusivylusi, kad santuoka nėra pilnatvė: ji – lūkesčių pragaras. Nekenčiau susidėvėjusios savęs ir aršaus tikėjimo, kad rašytoja būsiu. Rašymas ir santuoka yra karas. Pralaimi visi. Iš tikrųjų man nerūpėjo niekas, išskyrus neparašytas knygas ir kad sūnus nesusirgtų.
Žmona – ne mano pašaukimas, tikrai.
Galiu tik šyptelėti: kiekviena moteris, net nenusidėjusi, atsimena akimirką, kai buvo tam pasirengusi. Mano sutikti vyrai į šį reikalą žvelgia paprasčiau: jei moteris drožia pro juos ryžtingu žingsniu, vadinasi, turi šansų būti aistringai pačiupta į glėbį ir sulaukusi 80-ies.
Vyrai baisiai nustemba, kad ir mes, moterys, turime šitą teisę – pasiimti tą, kurio norime. Taip pat – teisę būti ištikimos, jei yra dėl ko.
Į rašytojus įsišventinę vyrai kasdien turėtų melstis, kad jiems už pasipūtimą atleistų Dievas. Kuo pažeidžiamesnis, tuo didingesnis. Kuo dažniau jį išlaiko dirbanti moteris, tuo daugiau lengvų ir sunkių isterijų, pagirių, antidepresantų ir įsivaizduojamų postamentų, ant kurių stovės. Ateities planai – tik genialūs. Išsilaikantieji patys genialumu giriasi mažiau.
Netalentingų rašytojų požiūris į rašytojas moteris – kaip į žemės blusas. Kai sykį Jurga Ivanauskaitė ėmė apie tai kalbėti, pamaniau, kad ji pati kuoktelėjo: kodėl rašantys vyrai turėtų žeminti raštingas moteris? Šventai tikėjau, kad rašytojų klanas į vyrus ir moteris dalijamas nėra – tik į talentingus ir beraščius. Bet ji rėžė dar smagiau: „Kritikai žiūri ne į moters tekstus – į iškirptę. Prasimušinėti derėtų pradėti ankstyvoje jaunystėje.“ Mudvi vos nemirėmė iš juoko: kiekvienai moteriai smagu pažvengti iš utriruoto įsivaizdavimo apie talentingus vyrus. Jiems žodžiais doroti moteris irgi smagu – apetitas kyla.
Bet vis tiek: atsargiai reaguokite, kai vyras literatas giria ilgaplaukės standžiašlaunės kūrybą, – užantyje nešiojasi ne jos tekstą. Šitai vyksta, kad gyventi nebūtų pernelyg nuobodu aistringiems vyrams ir talentingoms moterims.
