Šlapinimasis yra vienas efektyviausių būdų atsikratyti toksinių ir organizmui nebereikalingų medžiagų. Prieš daugelį šimtmečių žmonės pastebėjo, kad šlapimas padeda diagnozuoti daugelį ligų. Net ir šiomis dienomis šlapimo tyrimas nepraranda savo svarbos. Deja, labai dažnai į šlapimo pokyčius numojama ranka.

Nuo mitų iki realybės

Per jūsų gyvenimą inkstai perfiltruoja daugiau nei keturis milijardus litrų vandens. Tuo tarpu olimpiniame plaukimo baseine telpa tik 2,5 milijonai litrų vandens. Senovės Romoje moterys gerdavo terpentiną, kad šlapimas kvepėtų rožėmis. Prieš kelis šimtus metų Anglijos ir Prancūzijos aukštuomenės damos tikėjo, kad šlapimas suteikia odai švytėjimo ir suminkština rankas. Kad dantys būtų baltesni, šlapimu skalaudavo burną.

Iki šiol, net ir išsivysčiusiose vakarų šąlyse, tikima, kad šlapimas turi gydomųjų galių. Šlapimu gydosi žaizdas, niežulį, kosulį. Teigiama, kad šlapimą dėl balsą gerinančių savybių gerdavo Džimas Morisonas ir Džonas Lenonas. Tačiau tokio gydymo nauda nėra įrodyta moksliniais tyrimais ir gali labiau pakenti, nei padėti. Kamerūne už šlapimo gėrimą gresia net baudžiamoji atsakomybė. Daugelis žmonių nežino, kad su šlapimu iš organizmo pašalinami toksinai, nebereikalingi medžiagų apykaitos produktai, vandens ir druskų perteklius. Inkstai dirba 24 valandas 7 paras per savaitę. Idomu tai, kad netekus vieno inksto per kelis mėnesius likusysis padidėja 50 proc. ir pilnai atlieka abiejų inkstų funkciją.

Šlapimo tyrimo svarba

Prieš 6000 metų pastebėta, kad pasikeitusi šlapimo spalva, kvapas ir skonis leidžia įtarti daugelį organizmo ligų. Šumerų ir Babilono medikai jau prieš 4000 metų molinėse lentelėse aprašė tiesioginį ryšį tarp ligų ir šlapimo pokyčių. Šlapimas – tarsi vidinės organizmo sistemos atspindys, dažnai veikiantis kaip ankstyvoji ligų perspėjimo sistema.

Garsusis Hipokratas sakydavo, kad niekas tiek nesuteikia informacijos apie organizmo būklę kaip šlapimas. Bene geriausiai žinoma šlapimo svarba diagnozuojant cukrinį diabetą. Senovės gydytojai cukrinį diabetą diagnozuodavo paragavę šlapimo. Kiti šlapimą lašindavo ant smėlio ir laukdavo kol saldų šlapimą pradės ragauti vabalai. Šlapimo nuosėdos leisdavo diagnozuoti inkstų ligas ir infekciją. Dar labiau šlapimo tyrimais susidomėta viduramžiais. Gydytojai labai atidžiai įvertindavo šlapimo spalvą, kvapą, klampumą ir skonį.

Net ir šiais laikais šlapimas suteikia labai daug informacijos. Šlapimo pakitimai leidžia įtarti ir diagnozuoti kepenų bei inkstų ligas, šlapimo takų infekciją ir vieną grėsmingiausių bei klastingiausių ligų – šlapimo takų vėžį.

Kraujas šlapime – rimtų ligų požymis

Skiriama makrohematurija, kada kraujas šlapime matomas plika akimi ir mikrohematurija, kada kraujas šlapime nustatomas tik atliekant šlapimo tyrimą. Deja, net ir šiandieną atsiranda žmonių, kurie ilgą laiką ignoruoja šlapime atsiradusį kraują ir į medikus kreipiasi, kada padėti jau per vėlu. Kraujo atsiradimą šlapime gali sąlygoti fizinis krūvis, šlapimo takų akmenys, infekcinės ligos, gerybinė prostatos hiperplazija, krešėjimo sutrikimai ir kt.

Viena grėsmingiausių kraujo atsiradimą šlapime lemiančių priežasčių – šlapimo pūslės, šlapimtakių ar inkstų vėžys. Pagrindinė šlapimo pūslės vėžio priežastis yra rūkymas. Net 50 proc. šlapimo pūslės vėžiu sergančių žmonių yra rūkoriai. Vėžio atsiradimo riziką didina darbas chemijos ir metalurgijos pramonėje, aplinkos tarša aromatiniais aminais, policikliniais aromatiniais aminais ir kitomis medžiagomis. Labai ilgai ši liga pasireiškia nedideliu kiekiu kraujo, kuris plika akimi nėra matomas.

Tačiau pastebėjus kraują šlapime nereikia skubėti išsigąsti. 50 proc. žmonių su makrohematurija ir 70 proc. žmonių su mikrohematurija taip ir nenustatoma kraujavimo iš šlapimo takų priežastis. Nustačius kraują šlapime būtina urologo konsultacija ir papildomas ištyrimas.