Violeta Baublienė: kam karvei jūra arba malonumas vardu Palmira

“Kur lendi be eilės! Sena karvė skub į pliažą! Liek, liek, spies prei tos jūrs, nepavieluos į pliaž!” – grėsminga tirada, skamba per visą parduotuvę. Palanga, 9 valanda ryto, pats miesto centras. Lauke tvieskia saulė, termometras net zvimbia nuo karščio, gerai atvėsintoje parduotuvėje spirga eilės. Žmonių kaip po darbo dienos. Tik vieni čia balti kaip sūriai, susisukę ir pikti, su maisto maišais išvargusiose rankose, kiti – jau paskrudę, apsikaišę paplūdimio skėčiais, viltingai nusiteikę jūrai.

Nemačiau, kas kam užlindo be eilės, bet susikibo dvi garbaus amžiaus ponios. Tiksliau, viena puolė taip, kaip seniai neteko girdėti. Piktoji – iš tarties – labai palangiškė. Užpultoji – skrybėlėta, pakylėta, poilsiautoja. Ir ji tik vos krūptelėjo į paleistas koliones. Dar po minutės, kaip niekur nieko, ramiai šyptelėjo atsisukusi į piktąją.

“Pasidžiaugtumėt, pagaliau kiek poilsiautojų privažiavo į Palangą…”

“A man tas pats, važiouj a nevažiouj, atsibodot čia visi! I ko ti tokiai senai lėkt į pliažą? Biek, liek, galą greičiou gausi!”, – piktoji, nesustodama bartis demonstratyviai perėjo į kitą eilę.

“Kou čia riek? Kas nepatink?”, – prie jos prisigretino garbaus amžiaus vyras.

“Tik loterijos bileit”, – įsispraudė priešais rėksmingąją.

“Pirk, pirk, o tai bob kaip be prot prie tos jūros liak! Be eilės lend. Sena karvė į pliaž, prei jūros! Kou?” – nerimo piktoji.

Laimė, ponia, kuriai buvo skirti piktumai, sugebėjo išstovėti, neatsiliepusi nė žodeliu. Elgėsi pagal visus psichologijos ir sveikiausius tautinės savimonės dėsnius – duok durniui kelią. Lygiai taip pat tyliai linktelėjusi kasininkei išėjo iš parduotuvės. Piktoji liko putoti toliau.

Bet visai ne apie tai norėjau pranešti. Tiesiog vieną dieną sutapo du nutikimai, keliantys labai skirtingas emocijas. O kadangi geros nuotaikos turėjau per akis, nes laukiau ypatingo pasimatymo, tai ir į aplinką žvelgiau su šypsenėle.

Taigi ankstų rytą atvažiavau iš kito kaimo, specialiai į Palangą, pas Palmirą. Beveik burtininkę, tik ne astrologę. Buvau užrašyta priėmimui, o laiko turėjau kiek daugiau nei reikėjo, tad užsukau į parduotuvę įsigyti gumytę plaukams suimto ir pakliuvau į tą piktąjį šou.

Gumytės reikėjo tam, kad nekliudyčiau Palmirai daryti savo stebuklo. O kadangi jo seansas trunka ilgiau nei valandą, nusiteikti reikėjo rimtai. Taigi koks tai turėjo būti stebuklas?

Per draugus sužinojau, jog Palangoje kas antrą dieną dirba puiki, nuostabi, nepakartojama, profesionali masažuotoja. Ir daro ji tokius dalykus, kurie prilygsta, o gal net ir pranoksta rimtus gydomuosius masažus. Kadangi šiais laikais beveik neliko žmonių, pasižyminčių tobulomis ir sveikomis nugaromis, tai yra iš ko gaudyti informaciją apie paveikiausius veiksmus, susijusius su nugara. Ir apie tai, kaip Palmiros rankos pasielgia su šia sujautrėjusia kūno dalimi, išgirdau ne iš vieno šaltinio.

Išbandžiau tas Palmiros rankas jau net tris sykius, laukiu ketvirto. Sako, reikia bent penkis kartus tokį reikalą patirtį, tuomet ištiks ne tik sunkiai pasiekiamas psichologinis atsipalaidavimas, bet ir bus justi paveiki nauda fiziniam kūnui. Viliuosi, spėsiu patekti pas Palmirą ir penktą kartą.

Beje, kaip išsiklausinėjau, ji – Talino tarptautinės masažo mokyklos, kur studijos trunka dvejus metus ir mokoma gydymo tikslams, absolventė, tad nieko nuostabaus, kad ir jos darbas su kūnu stipriai skiriasi nuo anksčiau išbandytųjų. O kadangi su Palmira dar ir plepterėjome apie masažų specifiką ir skirtybes, akivaizdžios priežastys, kodėl neretai grožio salonuose ar SPA masažai gerokai kitokie. Neteigiu, jog prastesni, bet labiau sietini su pasiglostymu atpalaidavimo tikslais.

Tik bijau, kad po šio pasidžiaugimo bus gerokai sunkiau sulaukti savo eiles pas Palmirą. Bet kadangi apie ją žinia mane pasiekė iš kitų susižavėjusiųjų, tad širdingai ją paleidžiu toliau… Geru verta dalytis…

violetalisa.com

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis