Atvirkščiai, tai neatsiejama ne tik prancūziškos kasdienybės dalis, bet ir privalomas didžiųjų švenčių – Kalėdų ar Velykų – atributas.
Jei esate nors kartą lankęsi toje nuodėmingoje šalyje vardu Prancūzijoje, turbūt pastebėjote, kad saldumynų parduotuvėlių vitrinos čia – itin meniškos, žaismingos ir išradingai dekoruotos. Nereikia iš švenčių.
O per Velykas konditeriai teisiog išprotėja ir prikuria įvairiausių šokoladinių skulptūrų su pagrindiniais šios pavasario šventės simboliais. Po šokolado parduotuvėlių vitrinas straksi šokoladiniai triušiai, voverės, skamba šokoladiniai varpai, šokoladinėje pievoje vartosi miniatiūriniai arba atvirkščiai, milžiniški kiaušiniai.
Tiesa, geriausiu Paryžiuje šokolado meistru tituluojamas Patrickas Roger išprotėjęs visus metus – jo parduotuvių vitrinose tikro šokolado skulptūros puikuojasi visus dvylika mėnesių ir keičiasi kartu su metų laikais.
Prancūzai nedažo kiaušinių, kaip mes, lietuviai, ir Velykas mažiesiems galų tautos atstovams pranašauja ne tikri margučiai, o šokoldiniai kiaušiniai, kuriuos, kaip teigia legendos, geriems vaikams atneša arba Velykų triušis arba… skrajojantys varpai.
Legenda teigia, kad Didįjį Penktadienį visiems Prancūzijos bažnyčių varpams užauga sparnai ir jie išskrenda į Romą, kad popiežius juos palaimingų. Todėl nuo penktadienio iki Velykų sekmadienio ryto negirdėti varpų – jie juk keliauja. O kaip ir dera grįžtant iš kelionių, sekmadienio rytą parneša vaikams (bet tik geriems) lauktuvių – žymiųjų šokoladinių kiaušinių. Nors manau, kad dabar šios tradicijos niekas nebesilaiko, nes ką tik išgirdau skambant Issigeac Šventojo Felicijaus bažnyčios varpą…
Tačiau viena Velykų tradicija labai panaši į lietuvių – tai tikrų kiaušinių ridenimas nuo lovelio. Kiaušinis nugalėtojas simbolizuoja akmenį, kuriuo buvo užverstas Kristaus kapas.
Kita tradicija susijusi su tikrais kiaušiniais – tai kiaušinių mūšis. Vaikai į orą svaido kiaušinius (tikrus ir nevirtus), kurio kiaušinis sudūžta pirma, tas turi laimėtojui duoti saldainį.
Mažiesiems skirta pramoga – šokoladinių kiaušinių medžioklė (chasse aux oeufs) sekmadienio rytą. Tėvai ir seneliai išmėto visur namuose ar sode šokoladinius kiaušinius, juos gerai paslepia, o vaikai klykaudami bėgioja ir “medžioja” kiaušinius. Miestuose ir miesteliuose merijos darbuotojai arba savanoriai neretai organizuoja ir viešas “kiaušinių medžiokles” vaikams – parkuose, skveruose ar tiesiog senamiesčio gatvelėse.
Viena įspūdingiausių šokoladinių kiaušinių medžioklių vyksta netoli Paryžiaus esančioje XVII amžiaus pilyje Chateau Vaux le Vicomte. Ši įspūdinga pilis ir jos parkai priklausė karaliaus Ludviko XIV finansų ministrui Nicolas Fouquet. Deja, pats Nicolas pilimi džiaugėsi neilgai – pavyduolių apkalbintas karaliaus milijonų grobstymu (neva, kaip kitaip jis būtų pasistatęs tokią pilį, kuri beveik pranoksta Versalį savo grožiu), jis buvo pasodintas į kalėjimą, kur netrukus ir mirė. Įdomus faktas šioje liūdnoje istorijoje, jog N.Fouquet areštavo muškietininkų vadas d’Artagnan.
Chateau Vaux-le-Vicomte tikrai verta aplankyti. Jei ne per Velykas, tai kokį vasaros vakarą, kai organizuojamos ekskursijos su žvakėmis ir žibintais. Išvengsite japonų turistų minių, kurios mina Versalio slenksčius, ir pasimėgausite tikrai įspūdingais vaizdais.
Prancūzai neturi tokių išprotėjusių Velykų šventimo tradicijų, kaip, pavyzdžiui, persirengėlių velnių šokis Italijoje ar nukryžiavimo imitavimas Filipinuose. Bet Didžiojo penktadienio beveik dviejų kilometrų “Catenacciu” eisena pietų Korsikos mieste Sartène – viena įspūdingiausių ir vaizdingiausių Velykų tradicijų Prancūzijoje (tiesa, korsikiečiai dabar mane nušautų už šį sakinį, nes anot jųjų, Korsika – ne Prancūzija).
Išvertus “catenacciu” reiškia “žmogus su grandinėmis”. Raudonu apsiaustu apsirengęs “catenacciu”, sukaustytas 17 kg sveriančiomis grandinėmis ir nešdamas ant pečių 37 kg sveriantį ąžuolinį kryžių, veda miesto gatvėmis procesiją, taip atkartodamas Kristaus Kryžiaus kelią. Kaip ir Kristus, jis turi tris kartus parklupti, kol pasieks miestelio aikštę ir bus simboliškai nukryžiuotas. “Catenacciu” veidą slepia smailas gobtuvas ir kas šis žmogus žino tik procesijoje dalyvaujantys kunigai. Kasmet daugybė savanoriu siunčia savo kandidatūras bažnyčios vadams, tikėdamiesi kada nors pelnyti garbintą “catenacciu” vardą.
Už dar vieną, tiesa, modernią Velykų tradiciją prancūzai turi būti dėkingi Napolenui ir aktyviems Bessières miestelio gyventojams bei Pasaulinio omleto gerbėjų ordino įkūrėjams, kurie nuo 1973 metų kiekvieną Velykų pirmadienį (o kartais ir kelias dienas) kepa milžinišką omletą iš 15000 kiaušinių ir nemokamai dalina beveik dešimčiai tūkstančių į šventę susirinkusių dalyvių.
Kodėl būtent šis nedidelis miestelis Pietvkarų Prancūzijoje? Legenda teigia, kad būtent čia vienai nakčiai apsistojęs Napoleonas paragavo nepaprasto skonio omleto, kurį jam iškepė vietinės užeigos savininkas. Didysis karžygys buvo taip sužavėtas šiuo kulinariniu šedevru, jog kitą rytą įsakė surinkti visus kiaušinius iš miestelio gyventojų ir iškepti viešai tokio pačio skonio milžinišką omletą, kad jo paskanautų ir visi kartu su juo keliavusios kariuomenės nariai.
Legendos legendomis, o tikrame gyvenime jau rytoj bažnyčių varpai parskris iš viešnagės Romoje ir it pašėlę ims skelbti, kad į mūsų širdis ir kiemus sugrįžo atgimimo viltis ir pavasaris…
Bonne fête de Pâques!!!
