Žoržo Danteso likimas po dvikovos su Puškinu – kaip žiauriai lemtis jam atkeršijo

1837 metų sausio 22 dieną Sankt Peterburge tuokėsi jauna pora. Deja, ši santuoka buvo tik priedanga tikroms intrigoms. Prancūzų karininkas Žoržas Dantesas (Georges-Charles d'Anthès) vedė Jekateriną Gončarovą, kad galėtų be kliūčių merginti jos seserį. Deja, ši santuoka neilgam atidėjo lemtingąją Danteso dvikovą su Aleksandru Puškinu.

Intrigantas be principų

Žoržas Dantesas, gimęs neturtingoje dvarininkų šeimoje, garsėjo kaip intrigantas ir neprincipingas žmogus.

Pavyzdžiui, kai jam buvo 24 metai, jį įsisūnijo Nyderlandų baronas Jacobas Van Heeckerenas. Kalbama, kad senstančiam, vaikų neturinčiam ministrui labai patikęs jaunas gražus prancūzas, todėl jis ir pateikė jam tokį neįprastą pasiūlymą. O Žoržas mielai sutiko, nes gavo ne tik barono titulą, bet ir buvo įvesdintas į aukštuomenę. Tačiau istorikai mano, kad tėviško rūpesčio šioje sąjungoje buvo mažai. Spėjama, kad dėl naudos pasiryžęs daug kam jaunuolis tenkino homoseksualius Heeckereno polinkius.

Įrankiu tikslui pasiekti tapo ir Jekaterina Gončarova, Natalijos Gončarovos – Puškino žmonos – sesuo. Amžininkai tvirtino, kad jis visiškai nemylėjo pilkos pelytės Jekaterinos, kuri toli gražu neprilygo savo gražuolei seseriai. Būtent Danteso aistra poeto žmonai tapo Puškino ir Žoržo nesantaikos priežastimi. Puškinas netgi iškvietė įžūlųjį karininką į dvikovą, bet šis nusprendė pergudrauti visus ir pasipiršo Jekaterinai. Šioji buvo įsimylėjusi gražuolį prancūzą, todėl iškart sutiko. Puškinas atšaukė dvikovą, nenorėdamas, kad svainė būtų nelaiminga. Tačiau iškart po vestuvių Dantesas ir vėl ėmė rėžti sparną apie Nataliją, ir tai galiausiai nulėmė tragišką atomazgą ir poeto mirtį.

Aleksandras Puškinas su žmona
Vida Press

Bylinėjimasis dėl turto

Po dvikovos Dantesas buvo atleistas iš gvardijos, nužemintas iki eilinio ir išsiųstas iš Rusijos. Prancūzas džiaugėsi, kad taip lengvai išsisuko. Juk pagal įstatymą jam grėsė mirties bausmė. Ištikimoji Jekaterina išvyko kartu su juo.

Amžininkai prisimena negražią sceną tarp jos ir Natalijos Gončarovos, įvykusią prieš pat išvykimą. Neva Jekaterina pasakė Natalijai, kad atleidžia Puškinui, turėdama omenyje savo priverstinį išvykimą. Bet staiga užsikirto ir apsiverkė, paprašiusi atleidimo.

Jekaterina ištikimai mylėjo vyrą iki pat savo neilgo gyvenimo pabaigos. Ji mirė septintais santuokos metais nuo pogimdyminės ligos. Jekateriną iki pat mirties kankino pavydas seseriai ir įtarinėjimai, kad vyras vis dar įsimylėjęs Nataliją. Norėdama kuo labiau pririšti sutuoktinį, ji ne tik pagimdė jam keturis vaikus, bet ir ketino priimti katalikybę. Tačiau nespėjo.

A. Puškinas su žmona pokylyje
Vida Press

Po jos mirties Dantesas, beje, liko ištikimas sau ir net ir čia pabandė išpešti naudos. Jis, būdamas gana pasiturintis žmogus, praėjo bylinėtis su Gončarovais, reikalaudamas nedidelio velionės žmonos palikimo. Bet nieko negavo.

Dvikovai dėkingas už karjerą

Ilgą laiką Dantesas gyveno kaip atsiskyrėlis Prancūzijos kaimelyje Elzase. O penktajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje jis staiga padarė stulbinančią politinę karjerą. Iš pradžių tapo Steigiamojo susirinkimo deputatu, tapęs Charleso Louiso Napoléono Bonaparte‘o (Napoleono I giminaičio) partijos nariu. 1848 metais Louisas Bonaparte‘as tapo Prancūzijos prezidentu, o po trejų metų įvykdė perversmą, atšaukęs respubliką ir tapęs imperatoriumi Napoleonu III. Ištikimąjį bendražygį Dantesą jis paskyrė senatoriumi.

A. Puškinas miršta
Vida Press

Seniai įvykdytos poeto žmogžudystės prancūzas visiškai nesigėdijo. Atvirkščiai! Štai kokius prisiminimus apie jį užrašė G. Oneginas, garsusis Puškino muziejaus Paryžiuje įsteigėjas.

„Praeidamas po kurhauzo kolonada, aš dažnai sutinku žmogų, kurio išvaizda mane kaskart sukrečia kaip išskirtinai nepatraukli. Visa jo figūra spinduliuoja įžūlumą ir puikybę. Anądien, kai mes vaikščiojome su mūsų mieląja pažįstama M. A. S., ir vėl sutikome šį žmogų, ji pasakė: „Žinote, kas jis? Mus vakar supažindino, ir jis pats man prisistatė kaip „baronas Van Heeckerenas (Dantesas), kuris nužudė jūsų poetą Puškiną“. Jei jūsų būtumėte matę, koks jis buvo patenkintas savimi, kai tai pasakė, – pridūrė M. A. S., – negaliu jums perteikti, koks jis man bjaurus!“

O štai ką papasakojo Danteso anūkas, Louisas Metmanas: „Senelis buvo visai patenkintas savo likimu ir ne kartą sakė, kad būtent dėl priverstinio išvykimo iš Rusijos dėl dvikovos jis padarė puikią politinę karjerą Prancūzijoje, ir kad jei nebūtų buvę tos nelaimingos dvikovos, jo laukė nepavydėtina ateitis vadovaujant pulkui kokioje nors Rusijos provincijoje, su didele šeima ir menkomis lėšomis.“

Ir kai kartą vienas Puškino gerbėjas kolekcionierius paklausė Danteso: „Bet dvikova su genijumi... Kaip jūs ryžotės? Nejaugi jūs nežinojote?“, prancūzas nuoširdžiai pasipiktino: „O kaipgi aš? Jis galėjo užmušti mane! O juk aš po to tapau senatoriumi!“

Dantesas mirė sulaukęs 83 metų, būdamas pasiturintis, apsuptas vaikų ir anūkų.

Vis dėlto likimas atkeršijo jam už garsiojo rusų poeto mirtį. Viena iš Danteso dukterų susižavėjo Puškino kūryba. O sužinojusi, kas nužudė genijų, išprotėjo. Iki pat savo neilgo gyvenimo galo ji nekentė tėvo ir vadino jį žudiku.

Aleksandras Puškinas
Vida Press

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis