13 metų Lietuvoje gyvenanti Akiko: nebesu tipinė japonė

Tokijo kilusi architektė Akiko Kikuchi Tutlys (41 m.) savo vyro bankininko Mindaugo Tutlio gimtinėje planavo pagyventi porą metų, tačiau čia jai patiko, čia gimė duktė Juka, moteris rado mėgstamą darbą, ir... nepastebimai prabėgo trylika metų.

Ar vis dar puoselėjate viltį grįžti į gimtąjį Tokiją?

Oi, ne, Lietuvoje man labai patinka! Kad čia esu trylika metų, – mano vyro Mindaugo nuopelnas. Jeigu ne jis, galbūt apskritai nieko nežinočiau apie šią šalį. Mudu susitikome studijuodami Amerikoje. Baigę studijas, dvejus metus gyvenome ir dirbome Tokijuje.

Kodėl išvykote studijuoti į Ameriką? Ar netenkino Japonijos universitetai?

Japonijoje abiturientai, stodami į aukštąsias mokyklas, privalo laikyti egzaminus. Norint juos įveikti, reikia gerai pasirengti. Dvyliktoje klasėje privalai žinoti, ką ketini studijuoti, ir daug mokytis. O aš nenorėjau papildomai kalti, tingėjau iki paskutinės minutės! Baigusi dvyliktą klasę supratau, kad savo šalyje nelabai kur įstosiu, neįveiksiu didžiulės konkurencijos. Mano tėčio pažįstamas atkreipė dėmesį į vieną privatų JAV, Kentukio valstijoje, esantį universitetą. Į jį nemokamai studijuoti buvo priimami jaunuoliai iš mažai uždirbančių šeimų. Japonija anaiptol nėra priskiriama prie neturtingų šalių, tačiau man padarė išimtį – priėmė metams ir pasakė, kad jei rezultatai bus puikūs, galėsiu studijuoti toliau. Oi, kiek vargo patyriau, kad po metų prasitęsčiau studijas (kvatoja)! Japonijoje labai prastai mokoma anglų kalbos, taigi pirmiausia reikėjo įsikirsti į Kentukio dialektą. Įsijungiu CNN, suvokiu, ką kalba, bet vietinių gatvėse niekaip nesuprantu!

Tame pačiame universitete ekonomiką studijavo ir būsimas mano vyras. Studentai iš Afganistano, Afrikos, Tibeto, Lietuvos, Latvijos, Estijos sunkiai suprato vietinių amerikiečių kalbą, tad puikiai susibendravome. Mindaugas man iškart patiko. Universiteto miestelyje buvo tik valgykla, joje ir susitikdavome tris kartus per dieną. Dėl automobilių stovėjimo vietos stokos žemesnių kursų studentai negalėjo turėti mašinų, o ketvirtakursis Mindaugas ją turėjo. Pagalvojau, kad patogu ir šiuo atžvilgiu. Daugelis jaunesniųjų išnaudojo mašinas turinčius vyresniuosius (juokiasi). Per savo gimtadienį užsiminiau, kad būtų neblogai kur nors nuvažiuoti, kad seniai nesilankiau knygyne. Mindaugas pasišovė mane nuvežti. Pradėjome artimiau draugauti. 1997 metais mane ir dvi mano drauges japones Mindaugas pakvietė paviešėti Lietuvoje. Stebėjausi, kad maistą žmonės čia perka ne parduotuvėje, o turguje ir kioskuose, kad sunkiai galima rasti viešąjį tualetą.
Mindaugo mama mus priėmė labai svetingai, paruošė daugybę vaišių. Tada pirmą kartą valgiau cepelinus, jie man labai patiko!

Mindaugas mokslus baigė anksčiau nei aš, įsidarbino, laukė, kol baigsiu studijas. 2000 m. grįžau į Tokiją – kartu su Mindaugu. Jis studijavo magistrantūrą ir dirbo banke.

Kaip tėveliai priėmė žinią, kad turite vaikiną iš Lietuvos?

Šią blogą žinią mamai pasakiau telefonu. Kai pradėjo rėkauti, supratau padariusi didelę klaidą. Reikėjo pranešti apie tai susitikus, žvelgiant vieni kitiems į akis. Visi labai jaudinomės. Tėvai norėjo žento japono, nežinojo, kokį vaikiną parsivežu, nenutuokė, kas ta Lietuva, kokie ten žmonės. Atšilo pamažu. Jie draudė man gyventi kartu su užsieniečiu sužadėtiniu, tad metus iki vestuvių gyvenau pas savo tėvus, o Mindaugas nuomojo butą netoli mūsų namų. Kai tėvai pažino jį geriau, įsitikino, kad turi solidų darbą tarptautiniame banke (aš dirbau biurų interjero projektavimo įmonėje), nebebijojo manęs atiduoti.

Esu kosmopolitė, į save susiurbusi skirtingus pasaulius.

Ar buvote paklusni šeimoje?

Oi, ne! Turėjau pakankamai laisvės. Šeimoje esu jauniausia, turiu vyresnį brolį. Mano tėtis, dar studentas, 1960 metais gavo stipendiją ir metus mokėsi Danijoje. Japonija tais laikais buvo neturtinga šalis, bet jis susitaupė pinigų ir išsiderėjo, kad mokslai būtų pratęsti. Grįždamas į Japoniją, kad būtų pigiau, iš Kopenhagos iki Maskvos važiavo traukiniu... Vėliau man pasakodavo, kad Europa labai įdomi. Dabar mano tėtis – mokytojas, jis į europietį Mindaugą žvelgė labai palankiai, o mama – atsargiai.

Tėvai Jus išleido studijuoti į JAV vildamiesi, kad darysite karjerą, o pas mus galioja stereotipas, kad japonės, kai išteka ir susilaukia vaikų, atsiduoda tik šeimai.

Man svarbu, kad mano ir vyro teisės būtų lygios. Japonijoje moterys, auginančios mažamečius vaikus, neturi sąlygų dirbti visu etatu. Mano karta auginta mąstant, kad moterys turi turėti karjeros galimybių. Vis dėlto kai pradėjome darbintis, supratome, kad noro yra, bet sistemos dar nėra. Japonijoje nėra ir mokamų motinystės atostogų. Gali išeiti metams, bet niekas tau nemokės. Tėvai žino – vienų metų vaiko vieno nepaliksi. Laukiančiųjų lopšelio eilė didelė. Jei neturi nedirbančios močiutės, jei negali jai palikti savo mažylio, turi išeiti iš darbo. Kitos išeities nėra. Jei po metų ir grįžti, jautiesi nebetinkama atlikti pareigų, nes nebegali dirbti viršvalandžių, savaitgaliais. O dar jei vaikas suserga...

Japonai darbą vertina labiau nei asmeninį gyvenimą. Nesėkmė darbe juos gali pastūmėti ne tik į depresiją, bet ir į savižudybę. Aš nesu tipinė japonė, būdama jauna perėmiau kitokios kultūros pagrindus. Ir mano tėvai nėra senų tradicinių pažiūrų. Net mamai, nors rūpinasi tik namais, nesvetima Vakarų pasaulėžiūra.

Susituokėte Japonijoje ar Lietuvoje?

Susituokėme 2002 metų gegužę Tokijuje. Norėjome tradicinių vestuvių, bet mano mama prieštaravo. Pasak jos, jungtuvių ritualai turi būti natūralūs abiem pusėms, tad pasiūlė rengti vakarietišką šventę. Vilkėjau baltą nuotakos suknelę, Mindaugas – kostiumą. Atvyko jo mama, tėtis ir sesuo. Beje, anyta pirmą kartą gyvenime keliavo į tolimą užsienį, dešimt valandų skrido lėktuvu! Su vyro artimaisiais mano santykiai nuo pat pradžių – labai malonūs.

Kodėl nusprendėte apsigyventi Lietuvoje?

Kai Mindaugas išgirdo, kad Lietuva ruošiasi stoti į Europos Sąjungą, panoro grįžti namo. Tiesa, buvo atsargus – vienas atvyko pažiūrėti, kokios čia karjeros galimybės. Gavęs kelis gerus pasiūlymus, pasakė, kad jam savo šalyje bus palankiau siekti tikslų nei Japonijoje. Čia, jei esi užsienietis, yra nematomos stiklinės lubos.

Kadangi Japonijoje išgyvenome dvejus metus, pažadėjau tiek pat laiko pabūti ir Lietuvoje. Mindaugas sutiko: „Na, gerai, porą metų pakentėk, paskui žiūrėsim.“ Taigi 2003-iaisiais apsigyvenome Vilniuje. Dveji metai pralėkė lyg vėjas. Mokiausi lietuvių kalbos, įsidarbinau A. Kaušpėdo bendrovėje „Jungtinės pajėgos“, su kolegomis projektavau butus, gyvenamųjų namų kompleksą „Soho“, kūriau interjerus. A. Kaušpėdas ir jo žinomų architektų komanda man daug durų atvėrė. Metus neišėjau iš biuro – bijojau, kad, nemokėdama kalbos, nesuprasiu užsakovų, nesusikalbėsiu. Prie brėžinių užtrukdavau ilgiau nei kiti, nes visus užrašus turėdavau išsiversti ir pasitikslinti. Į priekį yriausi po truputį. Dabar dirbu laisvai samdoma architekte ir tikrai turiu ką veikti.

Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Kas sunkiausia buvo Lietuvoje?

Išmokti kalbą. Tarp Lietuvos ir Japonijos yra daugiau panašumų nei skirtumų. Pavyzdžiui, lietuviai irgi vengia tiesiai šviesiai pasakyti „ne“. Jei maistas nepatinka, sako: „Oi, įdomu, įdomu.“ Jei nepatinka tavo pasiūlyta idėja, sako: „Na, nežinau, nežinau... Reikia pamąstyti.“ Tai reiškia neigiamą atsakymą. Panašiai elgiasi ir mano tautiečiai.

Japonijos kaimų gyventojai yra konservatyvesni, labai saugo savo privatumą, miestiečiai – platesnių pažiūrų. Ar Tokijas – pasaulio katilas? Ne. Jis, palyginti su Londonu, Niujorku ar Paryžiumi, yra gana homogeniškas miestas. Japonijoje gyvena mažiau negu vienas procentas užsieniečių. Šalis labai uždara, imigracijos reglamentas itin griežtas. Jei neturi sutuoktinio, gauti leidimą gyventi Japonijoje būtų sunku.

Kas Jums Lietuvoje nepatinka?

Tai, kad nesilaikoma žodžio, nevykdomi pažadai. Su tuo susiduriu ir dirbdama. Pripratau, net nebestebina. Kita vertus, vis dar tikiuosi, kad pažadai bus ištesėti, ir kartu turiu planą B, ką daryti, jei sutartis nebus įvykdyta laiku. Šeimoje tokių dalykų nesu patyrusi. Mano vyras labai pareigingas ir atsakingas žmogus.

Nemėgstu daiktais apkrautos erdvės. Kuo mažiau apsikrauni, tuo švaresnė atrodo siela, daugiau erdvės lieka mintims.

Ar ilgai derinotės vienas prie kito?

Išvažiavau iš Japonijos dvidešimties, Mindaugas iš Lietuvos – aštuoniolikos metų. Jauni pažinome skirtingas kultūras, išmokome prisitaikyti, toleruoti kitokius, pažiūras. Pradedi matyti ne tautybę, o asmens charakterį. Vieni žmonės elgiasi geriau, kiti blogiau, tai – ne tautiškumo problema. Tiesiog žmonės skirtingi.

Ar buvau pašėlusi ir drąsi, kad nepabūgau leistis į nežinomą šalį? Mudu su Mindaugu daug šnekėdavomės, viską išsiaiškinome, pažinau jį ir supratau, kad su šiuo žmogumi galiu skristi į pasaulio pakraštį.

Kaip sprendžiame nesutarimus? Mudu nekonfliktuojame. Jei nuomonės išsiskiria, šnekamės, aiškinamės, kaip būtų geriau šeimai, o ne vienam kuriam iš mūsų. Išsakome savo pozicijas ir ieškome bendro vardiklio. Gali būti, kad japonės nelinkusios nusileisti, namie užleisti pozicijų vyrams. Kita vertus, negaliu kalbėti už visas. Mano vyras, jei paklaustumėte, galbūt pasakytų: „Ji visada yra teisi, aš jai nusileidžiu.“ Man patinka, kad mano vyras yra džentelmenas.
Man gera gyventi Lietuvoje. Stengiuosi tiek uždirbti, kad kartą per metus galėčiau nuvykti į Japoniją. Dukrytei patinka pas senelius, jai ten viskas leidžiama – juk vienintelė anūkė šeimoje.

Mums būtų išbandymas gyventi beveik 14 milijonų gyventojų turinčiame Tokijuje. O Jums ar ne nuobodu ramiame Vilniuje?

Vilnius galėtų būti šiek tiek didesnis – iki milijono gyventojų. Šiek tiek per lėtas gyvenimo ritmas. Šaltį ištveriu gerai, reikia tik tinkamai apsirengti. Mane slegia vienintelis dalykas – tamsa. Ji slegia nuo rudens iki pavasario.

Vyras turbūt jaučiasi Jums skolingas, kad likote čia gyventi?

Nežinau, niekada nekilo toks klausimas. Mane, kaip ir jį kadaise, traukia namo. Kasmet skrendu aplankyti artimųjų. Kūčių vakarienę valgome čia, o Naujuosius švenčiame Japonijoje. Tėveliai jau keturis kartus viešėjo Lietuvoje – tik vasarą. Mama dar turėjo vilties, kad grįšiu į Tokiją, bet dabar jau supranta – Lietuvoje yra mano mylima šeima, mėgstamas darbas, čia jaučiuosi gerai. Tėvai susitaikė... Turime septynerių metų dukrytę, gimdžiau Vilniuje. Ji yra pirmokė, lanko tarptautinę mokyklą. Su manimi šneka japoniškai, su tėveliu – lietuviškai, o mokykloje – angliškai.

Amerikoje baigėte pramoninio meno vadybos studijas, Vilniaus dailės akademijoje mokėtės architektūros. Siekiate tobulėti?

Apskritai norėjau tapti baldų dizainere. Amerikoje išmokau gerai braižyti, bet Lietuvoje, jei neturi architekto diplomo, negali projektuoti, tad išeitis buvo viena – mokytis. Kadangi tuo metu pastojau, nutariau per motinystės atostogas studijuoti. Taigi viską išsprendžiau vienu metu.

Esate atkūrusi tradicinę lietuvišką sodybą. Jums tai turėjo būti nemenkas išbandymas.

Apžiūrėjau vidury miško esančius trobesius ir supratau, kad turiu į daug ką įsigilinti. Kokia ta senovinė lietuviška sodyba? Mano anyta – bibliotekininkė. Paprašiau jos paieškoti informacijos. Pasiūlė 1917 metais išleistą vadovėlį „Namai, jų svarba, vieta, padėjimas, stilius, medega, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai“. Pirkau leidinius apie kiekvieno regiono architektūrą ir studijavau. Važiavau po Lietuvą, apžiūrinėjau kaimo sodybas, tyrinėjau pastatus.

Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Lietuviško kaimo stiliaus name įrengėte meditacijos zoną, ištiesėte tatamį. Ar dažnai, kurdama interjerą, naudojate japoniškas detales?

Labai retai – kartą per dvejus metus, kai pageidauja užsakovai. Pati nesistengiu siūlyti. Treti metai padedu kurti japonišką sodą prie Kretingos esančiuose Darbėnuose. Man tai – atgaiva.

Kaip įsirengėte savo namus?

Kai pirkome butą, buvo minčių įrengti vieną japonišką kambariuką, bet buto patalpų išdėstymas to daryti neleido. Nemėgstu daiktais apkrautos erdvės. Švarus, lakoniškas stilius naudingas ir sielai: kuo mažiau daiktų, tuo švaresnė ji atrodo, daugiau erdvės lieka mintims.

Kas būdinga japoniško stiliaus interjerui?

Švara, lakoniškumas, minimalizmas. Yra japonų, mėgstančių vakarietišką interjerą. Pastebiu įdomią tendenciją – miestiečiai nori išsaugoti kaimuose esančius senus namus, o kaimiečiai trokšta juos nugriauti ir pastatyti tokius, kokius turi miestiečiai. Kai kurie žmonės superka senus kaimiškus namus, juos restauruoja arba perkelia į naują vietą ir įrengia kavines, viešbučius. Man nepatinka, kai namuose daug daiktų. Gal dėl to, kad mano tėvai jų turėjo labai daug. Senos kartos žmonėms gaila ką nors išmesti – esą gal prireiks. Yra užsakovų, kurie turi nemažai daiktų, bet nori gyventi švariai. Tada suprojektuoju vieteles tiems daiktams paslėpti.

Gali būti, kad japonės nelinkusios nusileisti, namie užleisti pozicijų vyrams. Kita vertus, negaliu kalbėti už visas.

Man visi projektai įdomūs. Nėra nė vieno lengvo. Kiekvienas turi privalumų ir trūkumų, turiu atsižvelgti į kliento poreikius, pageidavimus. Projektas sėkmingas, kai esi žingsniu priekyje, kai supranti žodžiais neišsakytus pageidavimus. Kalbėdamasi daug sužinau apie žmogų, išmanau kūno kalbą, stebiu reakcijas. Priminėte, kad japonai ir lietuviai gestų kalbą supranta skirtingai. Nebesu tipinė japonė, esu kosmopolitė, į save susiurbusi skirtingus pasaulius. Jei dabar grįžčiau į gimtinę ir turėčiau darbintis, turbūt patirčiau didesnį kultūrinį šoką nei tada, kai atvykau į Lietuvą.

Ar tiesa, kad Japonijoje sienos netinkuojamos, nes dėl kasdienių žemės drebėjimų tinkas nubyrėtų?

Betoninės plokštės kartais paliekamos tokios, kokios yra, bet dažniau išklijuojamos baltais statybiniais tapetais. Ir ne vien dėl žemės drebėjimo: darbo jėga yra labai brangi, tinkuoti atsieitų nepigiai, be to, tapetais galima išklijuoti namą per dieną, o tinkuoti, dažyti užtrunka.
Ar nepasigendate japonams įprastų gamtos stichijų, to adrenalino, palaikančio kovotojų dvasią?
Lietuvoje nėra tokių liūčių, cunamių, žemės drebėjimų kaip Japonijoje, bet yra Rusija. Klausimas, kas geriau: gamtos stichijos ar blogas kaimynas. Man regis, su gamtos pokštais lengviau susitaikyti nei su blogu kaimynu.

Ar lengvai pripratote prie lietuviško maisto?

Manęs nekankina lietuviški patiekalai, nes namie dažniausiai gaminu japoniškus. Įvairių padažų parsivežu iš Japonijos. Galima nusipirkti ir čia, bet kainuoja dešimt kartų brangiau. Gerų žuvų Lietuvoje, žinoma, nėra, bet yra geros kiaulienos. Lietuviška kiauliena nepalyginti skanesnė nei japoniška, pastaroji dvokia chemija, kitokio kvapo ir skonio. Daržovių šiek tiek trūkdavo, pastaruoju metu atsiranda daugiau. Prisimenu, prieš 13 metų žiemą ieškojau paprikų... Radau tik bulvių, kopūstų, burokėlių.

Japonijoje gajus maisto kultas, ten nenaudojama pieno produktų, sviesto, grietinės, tad patiekalai nėra riebūs. Valgau jogurtą. Prireikė penkerių metų, kad priprasčiau prie kefyro. Rūgpienio vis dar negaliu gerti, nepakenčiu jo kvapo. Dukrytė nei kefyro, nei rūgpienio negeria. Šaltibarščiai man patinka. Patinka ir daugeliui japonų turistų. Lietuviškos bulvės yra skaniausios pasaulyje. Japonijoje jos parduodamos vienetais. Maišelyje – keturios, ir viskas. Kartą Japonijoje bandžiau padaryti cepelinus. Nepavyko – subyrėjo. Tose bulvėse nėra krakmolo.

Per mūsų vestuves Tokijuje viešėjusią mamą Mindaugas kankino japoniškais patiekalais. Pirmą kartą moteris išvažiuoja į užsienį, o ten nėra nei duonos, nei dešros! Vieną rytą ji nusprendė iškepti lietinių blynų. Reikia grietinės. Šalia namų – tik viena parduotuvė, kur galima jos nusipirkti. Mažytės 150 mililitrų pakuotės... Buvo labai juokinga.

Priminėte pūdytas sojų pupeles. Ne visi japonai jas valgo. Kaip ir ne visi lietuviai – vėdarus. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, Mindaugas nuvedė mane į lietuviškų patiekalų restoraną ir užsakė kraujinių vėdarų. Iš mandagumo suvalgiau kąsnelį, bet antro nuryti nebegalėjau. Mindaugas juokėsi, kad ir lietuviai jų nevalgo.

Stebiuosi, kad čia pienas sugenda būtent tą dieną ir tą valandą, kaip parašyta ant pakuotės. Japonijoje, nors tinkamumo vartoti laikas pasibaigęs, porą dienų dar gali gerti. Matyt, Lietuvoje dedama mažiau chemijos.

Ar turite čia tėvynę primenančių mielų daiktų?

Iš tėvynės atsivežiau senelės kimono ir japoniškų lėlių. Kovo 3 diena Japonijoje – Mergaičių šventė. Per ją jaunos japonės išsitraukia savo lėles ir sudėlioja pagal hierarchiją: viršuje – princas ir princesė, keturias žemesnes pakopas užima žemesnio rango asmenys. Šio ritualo besilaikančios japonės tikisi sėkmingai ištekėti. Man tai iki šiol yra gražus prisiminimas apie gimtinę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis