Vyno sala Lietuvos pakrašty

Vyndario Raimundo Nagelės (48 m.) ūkyje jau išsirpo vynuogės, bet vyno dar laukia ilgas kelias – nuo rūsio iki stalo.

Vyndario Raimundo Nagelės valdos – Rokiškio rajone, Taručių kaime, kone prie pat Latvijos sienos. Jūratė Nagelienė linksmai pasakoja sportuojanti užsienyje – Latvijoje, Neretos miestelyje, su draugėmis radusios trenerę. Raimundas mąsliai atsidūsta – kaimyninės šalies įstatymai smulkiems vyndariams daug palankesni, o mūsiškiams tenka įveikti daugybę biurokratinių kliūčių. Anksčiau Lietuvoje vyndariai savo gaminiais negalėjo prekiauti, dabar nuotaika čia gerokai linksmesnė. Ant R. Nagelės vyno „Roksala“ butelių puikuojasi pirkėjų akis traukiančios meniškos panevėžiečio Ramūno Grikevičiaus kurtos etiketės – šeimininkai labai žavisi šio dailininko kūryba. Į degustacines taures vyndarys šliūkštelėja šlakelį ką tik iš rūsio atnešto raudonojo vynuogių vyno – dar be etiketės. Šešerius metus brandinamo gėrimo skonį paskutinį kartą Raimundas tikrino prieš dvejus metus, tad ir pats nekantrauja paragauti. „Na, žinokit, Monika nustebino“, – sako džiugiai linguodamas galvą. Kas toji Monika? „Manęs dažnai klausia, kaip čia taip, kad žmona Jūratė, o aš vyną spaudžiu iš Monikos. Tai – pagrindinė mūsų vynuogių veislė“, – juokiasi vyndarys.

30 arų vynuogynas – eksperimentams ir malonumui. R. Nagelė bando ištobulinti lietuvišką vynuogių vyną
30 arų vynuogynas – eksperimentams ir malonumui. R. Nagelė bando ištobulinti lietuvišką vynuogių vyną
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Po ugnimi pašventintu ąžuolu

'Monika' 30 arų R. Nagelės vynuogyne veši jau aštuonerius metus, o patys Nagelės šiose vietose šaknis įleido prieš daugiau nei 20 metų. „Atvažiavome į šalimais esantį Suvainiškį trumpam, iki Lukui reikės eiti į pirmą klasę, paskui ketinome važiuoti į miestą. Taip ir neišvažiavome“, – sako Jūratė.

Vynuogynas auga šimtą metų, gali prireikti keturių kartų, kad išlaikytume tęstinumą.

Jauna šeima gyveno girininkijai priklausančiame pastate, o kai pajuto norą turėti savo namus, nusižiūrėjo netoliese esančią medinę lūšnelę. Iš pradžių buvo sumanę restauruoti šią senosios kaimo buities liudininkę, bet architektė paaiškino, kad sumanymo įgyvendinti nepavyks, nes troba jau visai sukiužusi. Tada teritorijoje ėmė kilti modernios architektūros statinys. Tokių prieš 14 metų buvo reta net aplink sostinę, o kaimo gyventojai stebėdamiesi pravardžiavo jį tvartu. Šeimininkė sako, kad reikalavimai namui buvo paprasti – reikėjo drabužinės ir didelių langų. Pro vieną iš jų atsiveria nuostabus vaizdas į senąjį sodybos rūsį – čia dabar bręsta vynas – ir ugnimi pašventintą ąžuolą. Šalia šio gražuolio stovėjo pirtelė. Pirkimo sandoris jau buvo sudarytas, kai, seniesiems šeimininkams rūkant mėsą, užsidegė pirtis. Atskubėjęs būsimasis šeimininkas liepė senbuviams pirmiausia gelbėti medį, o trobesys paaukotas liepsnoms.

Sename rūsyje, kur anksčiau būdavo laikomos bulvės, dabar brandinamas Raimundo Nagelės vynas
Sename rūsyje, kur anksčiau būdavo laikomos bulvės, dabar brandinamas Raimundo Nagelės vynas
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Ketvirtis amžiaus kartu

Liepos 6 d. Nagelės atšventė 25-erių metų vestuvių sukaktį. Jūratei buvo 21-eri, o Raimundui – 23-eji, kai, šiam gavus paskyrimą į Suvainiškio girininkiją, jaunavedžiai atvyko gyventi į jaunamartei svetimą kraštą. Raimundui apylinkės buvo pažįstamos – jis gimęs Rokiškyje, čia gyveno abu seneliai: Papiškių kaime (prie Čadasų) – iš tėvo pusės, Pasadnykų kaime (prie Onuškio) – iš mamos. Nuo Taručių iki Miliūnų kaimo, kur gimė ir užaugo močiutė iš tėvo pusės, – vos 3 km, bet šis kaimas jau išnykęs, palikuonys jo vietoje pasodino ir prižiūri daugiau nei 50 ha miško. Jūratė prisimena, kad prireikė ryžto keltis gyventi į naują vietą: „Atvažiavome apsižvalgyti. Važiuojam važiuojam... Aplink miškas, tuščia, žmonių nėra. Kai įvažiavome į girininkijos teritoriją, automobilis užklimpo. Per purvyną nuklampojome pasižiūrėti namo, kuriame turėsime gyventi, o aš – miesčionka, iš Panevėžio, buvau sakiusi, kad kaime niekada negyvensiu.“ Į trobelę šalies pakrašty be patogumų (netgi be vandens) Jūratė ir Raimundas su keturių mėnesių pirmagimiu Luku įsikėlė praėjus vos pusmečiui po vestuvių. Vandens atsinešdami iš kaimynų šulinio gyveno čia iki lapkričio. Jūratė mokėsi kurti krosnį ir pamažu priprato prie kaimietiško gyvenimo būdo. Net tada, kai vaikams į mokyklą kasdien reikėdavo kratytis suklerusiu mokyklos autobusu po 20 km, noro grįžti į miestą nejuto. Miškininkas Raimundas retkarčiais pasigamindavo uogų vyno, pagaliau subrendo rimtai užsiimti vyndaryste ir pasodino vynuogyną. Jūratė tvarko įmonės buhalteriją ir rūpinasi turistais. Sūnūs, nuo mažens matę, kaip gimsta vynas, irgi prisijungė prie darbo šeimos ūkyje. 24-erių Lukas – užsispyręs eksperimentatorius, šaldytų obuolių vyno recepto kūrėjas, bus maisto technologas ir vyndarys. Jaunylis pirmakursis Simas – miškininkas. Ūkis smulkutis, bet keturiems žmonėms – gana didelis, tad tėvai jau laukia marčių. Vis pajuokauja, kad geriausiai būtų virėjos – juk turi kažkas gaminti turistams degustacines vakarienes.

Į vyno verslą R. Nagelė įtraukė visą šeimą: žmoną Jūratę ir sūnus Luką bei Simą (dešinėje)
Į vyno verslą R. Nagelė įtraukė visą šeimą: žmoną Jūratę ir sūnus Luką bei Simą (dešinėje)
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Paklaustas, ar pats kada nors dėl vyno mestų mišką, R. Nagelė atsako, kad veikiausiai ne: „Miškininkystė – mano pašaukimas, aš be miško negalėčiau. Užtat vienas sūnus – miškininkas, o kitas – vyndarys. Vynuogynas auga šimtą metų, miškas – irgi, gali prireikti keturių kartų, kad išlaikytume tęstinumą, o tai šiais laikais labai vertinama.“

Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Unikali vietovė

Kaimo turizmo sodybai „Roksala“ įrengti prireikė trejų metų. „Sakėme, kad baigę statybą atsipūsime, bet pasirodė, kad savaitgaliai jau – nebe mūsų“, – teigia šeimininkas.
Nė neįtartum, kad šalia sodybos esantis gražuolis 1200 a ploto tvenkinys prieš trejus metus buvo tik apžėlusi pelkė. Už tvenkinio esantis miškas gražiai išvalytas. „Berželiai sušvito baltumu, man padėkojo“, – sako Raimundas. Apie medžius miškininku dirbantis vyndarys galėtų kalbėti labai ilgai, kaip ir apie Roksalos telmologinį draustinį, – šiuo vardu pavadinti ir vynas bei sodyba. Dažnas svečias Roksalą veikiausiai iššifruotų kaip roko salą ir susidomėtų, ar tik šeimininkas nėra roko gerbėjas. Iš tikrųjų pasakojimas veikiau suktųsi apie pelkes – telmologiniai draustiniai kuriami tam, kad būtų saugomi tipiški ir unikalūs pelkių kompleksai. Nors uogas vynui gaminti vyndarys dažniausiai perka iš aplinkinių ūkininkų, draustinis irgi padovanoja sultingų gamtos turtų. Biržų ir Rokiškio rajonai – vieni švariausių Lietuvoje, tad žaliava čia puikios kokybės.

Lukas Nagelė (kairėje) nusprendė sekti tėvo pėdomis ir tapti vyndariu
Lukas Nagelė (kairėje) nusprendė sekti tėvo pėdomis ir tapti vyndariu
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Sumanymo plokščioje vietovėje, naudojant paslankų gruntą, aplink tvenkinį suformuoti kalvotus šlaitus nepavyko kelioms samdytoms firmoms. Galiausiai šeimininkas buvo priverstas pats įsigyti ekskavatorių, Panevėžyje rado aštuoniasdešimtmetį specialistą, šis atkakliai rausė žemes po penkiolika valandų per parą. Viduryje tvenkinio esanti romantiška sala – ne šeimininko sumanymas, o techninis nesklandumas. Ant kranto supiltos žemės nuslinko į vandenį, tada kilo sumanymas šią bėdą paversti sala. Pastatytas tiltas. Nuo jo ekskavatoriumi sluoksniuotos šakos ir žemė, sala apjuosta tinklu ir įtvirtinta strypais, kad nenuplauktų. Šalia sodybos esantis antrasis vyno rūsys – su plytinėmis skliautinėmis lubomis, tokias šiais laikais moka sumūryti vos keli meistrai.
Šeimininkas daug prisidėjo ir prie rąstinės sodybos statybos. „Niekur taip nepailsiu kaip gamtoje ir darydamas medžio darbus. Tai – dar vienas mano pomėgis“, – sako Raimundas.

Apžėlusią pelkę šalia sodybos R. Nagelė pavertė romantišku 1200 arų ploto tvenkiniu
Apžėlusią pelkę šalia sodybos R. Nagelė pavertė romantišku 1200 arų ploto tvenkiniu
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Malonūs eksperimentai

„Nuskinti? Oi, ne“, – pasipriešina vyndarys fotografo sumanymui papozuoti su vynuogių keke rankoje. Kiekviena jų – labai brangi. 30 a vynuogynas užveistas pietiniame šlaite, kad gautų kuo daugiau saulės, ir vis tiek jos trūksta, todėl pagaminama triskart mažiau vyno, nei būtų galima. Net pozuodami Raimundas ir Lukas laiko veltui neleidžia – tariasi, kaip genėti ir formuoti vynuoges. Rizikos visada yra – jeigu per daug nugenėsi, o žiema bus šalta, medį gali ir prarasti.

Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Nedideliame plote auga net kelių rūšių vynuogės: vokiškos 'Regent' ir 'Soliaris', 'Maršal Foš' ('Marechal Fosh'), „Agat Donskoj', lietuviškos 'Monika','Juodupė', 'Juvendana', 'Šešupė', 'Liepsna', 'Gailiūnė'. Gaminamas baltasis ir raudonasis vynas. „Bandome ištobulinti vynuoginį vyną, bet Lietuvoje šioms uogoms trūksta saulės. Visgi 'Solaris' – viena iš nedaugelio vynuogių rūšių, kurios sukaupia pakankamai cukraus. Per „Vyno klube“ vykusią aklą degustaciją niekas nė neįtarė, kad vynas iš šios veislės vynuogių – iš šiaurinės Lietuvos. Lietuviškam vynuogių vynui būti palankiai įvertintam dažnai trukdo išankstinis nusistatymas. Parodai etiketę, kurioje parašyta, kad gėrimas pagamintas Lietuvoje, ir gauni lengvą kritikos gaidelę, bet jei degustatoriai nežino, kas įpilta į taurę, įvertina gerai, sako, kad įdomus. Labai norėtųsi, jog mūsų nuostabią Lietuvą norėtų aplankyti dar daugiau turistų, atsirastų turistinių kulinarinių maršrutų, tvirtėtų ir kurtųsi maži ūkiai, būtų plėtojama vyno pažinimo ir vartojimo kultūra.“

Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Visgi plėsti vynuogyno R. Nagelė neketina. Kiek yra, malonumui ir eksperimentams užteks. Su vynuogių vynu, jo manymu, puikiai gali konkuruoti kitų uogų vynas, ypač rožinis ar lengvas ir gaivus baltasis. Itin įdomus, savitas raudonų vaisių ir uogų vynas. Pagaminti gerą sausą iš kitų uogų – nelengva užduotis, užtat įdomu, dar daug ką galima atrasti ir sukurti.

Ant R. Nagelės vyno „Roksala“ butelių puikuojasi pirkėjų akis traukiančios meniškos panevėžiečio Ramūno Grikevičiaus kurtos etiketės
Ant R. Nagelės vyno „Roksala“ butelių puikuojasi pirkėjų akis traukiančios meniškos panevėžiečio Ramūno Grikevičiaus kurtos etiketės
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis