Gražina Arlickaitė: kino mirtis pranašauta įvairiais laikais

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė kinotyrininkė doc. dr. Gražina Arlickaitė savo kelią į kino pasaulį vadina atsitiktiniu, tačiau juo pasukusi pasijuto įtraukta visam gyvenimui.

Ar šių metų lapkritį Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose vykstantis festivalis „Scanorama“ turi savo credo?

Šįsyk norime išsiversti be garsių šūkių ir pažvelgti į „Scanoramą“ per postmodernaus laiko prizmę. Kai viskas sparčiai keičiasi ir yra sąlygiška, norisi matyti vertingus dalykus. Vertybių sistema suponuoja tam tikrus pasakojimo būdus, stilius, saviraiškos principus. Toks būtų mūsų šių metų credo.

Legendinis režisierius Vytautas Žalakevičius yra sakęs: „Kinas – pavojinga, užkrečiama ir sunkiai išgydoma liga.“ Gerbiamoji Gražina, kinui paskyrėte savo gyvenimą. Kas Jums yra ši meno šaka – likimas, magiška dovana, vienas didesnių būties malonumų?

Kinas yra keistas dalykas, jis įvairiais lygiais įtraukia žmogų ir jo nepaleidžia. Vieni kiną vadina gyvenimo būdu, kiti – nesibaigiančia kančia, treti į jį žvelgia kaip į patrauklią, įdomią, gyvybingą meno sritį. Toks kinas yra ir man. Džiaugiuosi, kad galėjau matyti, kaip atsiranda filmai, nes ilgai dirbau Lietuvos kino studijoje. Anksti supratau, kad man nėra įdomiausia rašyti filmų recenzijas, dokumentuoti kino istoriją, nors esu sudariusi didelį dvikalbį „Nepriklausomos Lietuvos pirmojo dešimtmečio lietuvių filmų sąvadą“. Man norėjosi kiek kitokios su šia sritimi susijusios saviraiškos. Tada ir kilo idėja rengti festivalį. Kai, žvelgdama į didžiulį Europos ir pasaulio kino plotą, dėstau savo derinius ir kėlinius, kuriuos noriu parodyti kitiems, – tai ir yra mano kinotyrinė saviraiška. Atrenki tai, ką verta rodyti, kas būtų įdomu, ką norėtum pasakyti, skleisti, atverti.

Ar leidžiate sau malonumą žiūrėti filmą ne kaip kino kritikė, o kaip besiilsinti moteris?

Nedaug filmų, kurie suteikia didelį džiaugsmą žiūrėti, dovanoja jausmą, kad tave pakvietė į kokius nors namus, tu įėjai ir juose pasilikai. Su ten gyvenančiais žmonėmis geri kavą, atpažįsti dalykus, kuriuos patyrei savo gyvenime, susitapatini su tuo, kas vyksta ekrane. Arba žiūri ir galvoji, kiek prasmės, turinio, žavesio, estetikos, grožio turi tai, ką matai. Ir išauklėjau save, kad ir kaip būtų, neišeiti iš filmo, iki jis baigsis. Žaviuosi Austrijoje, Lince, vykstančio festivalio „Kertant Europą“ publika. Ji gerbia kino kūrėjus ir sulaukia paskutinio muzikos akordo, paskutinės titrų eilutės.

Lydimasis „Scanoramos“ renginys – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ – kviečia susipažinti su XX a. pradžios kinu. Kodėl žiūrovai taip mėgsta senus filmus?

Seni filmai liudija kino istoriją. Kinas – nuo nebyliojo iki šiandienio, paremto naujosiomis technologijomis, – iš esmės kalba apie tą patį. Otaras Iosselianis, gyvendamas Sovietų Sąjungoje, sukūrė nuostabų filmą „Pastoralė, Balandis“. Man jis iki šiol yra geriausias šio režisieriaus kūrinys, nors visada įdomu žiūrėti, kaip kūrėjas eina savo keliu. Neapleidžia jausmas, kad matai, ką jau ne kartą matei, tai yra matai jį patį. Kita vertus, didis menininkas turi teisę kartotis. Meninė mintis negali rutuliotis vien aukštyn šaunančia trajektorija. Yra potvynių ir atoslūgių, yra šuolių aukštyn ir ėjimo pavargusiu žingsniu kažkur, kur dar ko nors gali būti. Reikia gerbti neišvengiamas kūrybines pertraukas ar pokyčius.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Koks kinas buvo Jūsų jaunystės laikais? Į kokius filmus bėgdavote galbūt ne po vieną kartą? Atsimenu, kai 1966 metais rodytas indų filmas „Gėlė dulkėse“, tėveliai namo grįžo susijaudinę, mamytė – apsiverkusi. Į „Motinos meilę“ vedėsi ir mane, dar vaiką.

Iš to laiko prisimenu mane sukrėtusį Luchino Visconti filmą „Rokas ir jo broliai“. Ši juosta mane sužavėjo, išgąsdino, sukrėtė, iki šiol negaliu pamiršti to įspūdžio. Na, o indų filmai... Viename buvo labai liūdna, kažko nepaprastai gaila. Verkė dauguma moterų. Vėliau pagalvojau: „O tai dėl ko gi mes tas ašaras liejome?“ Atsakymo neradau ir į indų filmus ėjau retai. Be to, jaunystėje nebuvau kino mėgėja. Nekolekcionavau gražuolių artistų nuotraukų, nesimeldžiau Gregory Peckui ar Alainui Delonui. Mano santykis su kinu tada buvo atsitiktinis. Studijavau filologiją, mano didžiausia mokytoja buvo literatūra. Rašiau apie teatrą, o į kinotyrą pasukau vėlokai. Tada atsirado profesinis interesas, kitoks žvilgsnis ir būtinybė „suvalgyti“ visą kino istoriją. To nebuvo galima padaryti Lietuvoje, tad išvykau į Maskvą, įstojau į Valstybinį kinematografijos institutą (rus. VGIK, – aut. past.), kinotyros aspirantūrą, lankiau Maskvos aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus, jų meistriškumo kursą vedė V. Žalakevičius, paskaitas skaitė Andrejus Tarkovskis. Atsivėrė kitokie dalykai.

Apie aspirantūros laikus galėtumėte parašyti įdomų scenarijų.

Susidraugavome su garsaus rusų režisieriaus Aleksandro Alovo dukra Liuba Alova, mudvi iki šiol sieja artimi ir šilti jausmai. Ruošėmės laikyti specialybės kandidatinio minimumo egzaminą. Skaitydama Sergejaus Eizenšteino raštus radau terminą „vertikalus montažas“. Liubos prašau: „Paklausk tėvo, ką tai reiškia, nes mūsų gali paklausti per egzaminą.“ Liuba skambina tėvui. Alovas sako: „Gal Gražina ir perskaitė, gal Eizenšteinas taip rašė, bet aš, išdirbęs 40 metų šioje srityje, apie tokį montažą negirdėjau.“

„Noriu pakelti tostą už Gražiną. Už moterį, kuri vieną dieną atrodo kaip moteris, sukurta meilei, kitą dieną – kaip moteris, sukurta opozicijai sušaudyti“, – sakė Aleksejus Germanas.

Kai mintimis grįžtu į tą laiką, prisimenu ryškiausias figūras, situacijas, veidus. Bendrabučio vestibiulyje sėdėjo vadinamoji vochtiorša Marija Ivanovna. Ji su dideliu nepasitikėjimu žvelgdavo į kiekvieną, įėjusį į šį pastatą. Aspirantų pažymėjimai buvo kokčiai raudoni, skyrėsi nuo studentų. Budėtoja atsiversdavo gyventojų knygą ir atkakliai kartodavo: „Nėra tokios pavardės.“ Sužinojau, kad ji – kilmingo kraujo, bet dėl raudonųjų teroro prarado tėvus ir tapo sovietų valdžios apologete. Vėliau ji, kaip sako rusai, smenila gniev na milostj (liet. k. neapykantą pavertė malone), mane labai pamėgo, gynė ir saugojo. Prisimenu, kaip kubietis po kiekvieno sėkmingo semestro koridoriuje degindavo savo džinsus, tylų Armeno Džigarchaniano balsą, mongolų ilgais odiniais paltais koloniją, vietnamiečius, bendrabučio virtuvėlėje kepančius silkę, suomius, bandančius balsuoti sovietų rinkimų apygardoje...

Maskvoje užsimezgusi draugystė su V. Žalakevičiumi panardino Jus į kino pasaulį. Dirbote žurnalo „Kinas“ redaktoriaus pavaduotoja, kai Kino studijos direktoriumi ir meno vadovu tapęs V. Žalakevičius pakvietė būti scenarinės redakcijos kolegijos vyriausiąja redaktore.

Žalakevičiaus nepažinojau, pažinojau tik dukrą. Ji tuo metu stojo į VGIK'ą, į kinotyrą. Vieną dieną paskambinau režisieriui ir pasakiau, kad norėčiau pasiklausyti jo paskaitų. Išgirdau riksmą, kad neskaito jokių paskaitų. Netekau amo, nesupratau, ką tokio baisaus pasakiau. Netikėtai Žalakevičius nurimo ir ramiu balsu pasakė: „Žinoma, galite.“ Vėliau, jau dirbdama kino studijoje, dažnai girdėdavau režisieriaus balso vibracijas nuo fortissimo iki šnabždesio. Tada supratau, kad tai – temperamento ir charakterio išraiška, o ne kažkas, nukreipta prieš žmogų, kuris paskambino nelemtą minutę ir paklausė to, ko Žalakevičius labai nenorėtų girdėti. Daugelis sakydavo, kad režisieriaus neįmanoma suprasti, kad puola žmones. Netiesa. Jis puldavo tik save patį. Mums visiems trūksta tolerancijos kitoniškumui. Žalakevičius mokė nemokydamas.

Drauge dirbti jis pasiūlė pakvietęs vakarienės į liūdnai pagarsėjusį viešbutį „Draugystė“. Tada klestėjo kvaila mada duoti pinigų orkestrui, kad grotų visas tas baisias dainas, sveikintų Valią, Galią, Mišą ir Fedią gimtadienio proga. Susikalbėti neįmanoma. Matau: Vytautas pakyla, nueina prie orkestro, duoda pinigą ir grįžta. Jis sumokėjo, kad orkestras kurį laiką negrotų. Tada pakvietė mane dirbti. Paklausiau: „Kodėl kviečiate būtent mane?“ – „Esate pakankamai kategoriška, kad galėtumėte priimti sprendimus.“ Vytautą kaltino kategoriškumu pamiršdami, kad kinas yra profesija, reikalaujanti reiklumo ir disciplinos. Šios savybės padeda suvaldyti nežabotą kūrybiškumą.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Didžiuosius kūrėjus įkvepia meilė. Per Jūsų interviu 1994 metų spalį V. Žalakevičius sakė: „Be meilės iš viso nieko negalima sukurti.“ I. Bergmanas turėjo savo mūzą Liv Ullmann, Fellinis – Claudią Cardinale, ją mylėjo ir Visconti, o V. Žalakevičius – Jus, asmenybę, dešiniąją ranką.

Esu dėkinga likimui, kad suvedė mane su tokiu žmogumi negailestingame darbo lauke. Žalakevičius buvo stilingas žmogus nestilingu ir pilku sovietmečiu. Jis kitaip rengdavosi, kitokias cigaretes rūkydavo, kitaip elgdavosi, todėl būdavo baudžiamas. Žmonės mieliau toleruoja tuos, su kuriais gali susitapatinti arba kurie primena jiems juos pačius, o susitapatinti su Vytautu buvo labai sunku. Nežinau, ar kas nors kitas patyrė tokį priešiškumą, kokį teko patirti jam. Žalakevičius atvirai kalbėdavo ir apie vienatvę, ir apie gyvenimo sudėtingumą, nebijojo prisipažinti, kad yra padaręs daug klaidų, suteikęs daug skausmo tiems, kuriuos mylėjo. Nedaugelis jį suprato. Žmonės ir savęs nesupranta, kodėl turėtų stengtis suprasti kitą?

Ar neketinate rašyti knygos apie V. Žalakevičių?

Gal ir rašysiu. Ir ne tik apie jį. Daug figūrų buvo aplink šią įdomią asmenybę.

Ar Jums nesiūlė vaidinti filme?

Siūlė. VGIK‘o studentai filmuodami savo kursinius darbus prašydavo pagalbos. Manęs paprašė pasėdėti restorane po fikusu, turėjau rūkyti. Gyvenime nerūkiau, nemokėjau elgtis su žiebtuvėliu, grakščiai laikyti cigaretės ir nuberti pelenų. Taip ir sužlugdžiau savo aktorinę karjerą (juokiasi).

Koks Jūsų mėgstamiausių filmų dešimtukas?

Neprisirišu prie vieno filmo, kalbėčiau apie kino asmenybes. Iš lietuvių prioritetinė figūra man yra Vytautas Žalakevičius. Įdomūs Marijonas Giedrys, Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas. Iki šiol žaviuosi didžiaisiais italais – Roberto Rossellini, Visconti, Fellini, Michelangelo Antonioni, Bernardo Bertolucci.

Reikia susitaikyti su tuo, kad kinas buvo, yra ir bus. Filmo žiūrėjimas salėje su dideliu ekranu veikia magiškai.

Paminėčiau ir Eizenšteiną, Aleksandrą Dovženką, A. Tarkovskį, Elemą Klimovą, Aleksejų Germaną. Pastarąjį turėjau džiaugsmo pažinoti, iš jo lūpų išgirdau įdomiausią komplimentą. Prasidėjus atšilimui, tarptautinė kino kritikų federacija FIPRESCI išreiškė norą susipažinti su Baltijos šalių kinu ir pamatyti uždraustus Aleksejaus Germano filmus. Iš lentynų ištraukti 20 metų nerodyti filmai. Veiksmas vyko netoli Leningrado esančiame Repine. Knibždėte knibždant saugumiečių – jie lydėjo užsieniečių delegaciją, lietuvių kiną pristatėme aš ir profesorė Marijana Malcienė. Į užsieniečiams skirtą iškilmingą vakarienę buvome pakviestos tik mudvi su Marijana. Visi kėlė tostus traukdami per dantį savo nacionalinius bruožus. Ir štai atsistoja Germanas, sako: „O aš noriu pakelti tostą už Gražiną. Už moterį, kuri vieną dieną atrodo kaip moteris, sukurta meilei, o kitą dieną – kaip moteris, sukurta opozicijai sušaudyti.“

Kodėl vieni filmai sensta, juos bematant pamirštame, o kiti įsirėžia į atmintį? Kodėl kinas atlaiko laiko, naujųjų technologijų išbandymus?

Kino mirtis pranašauta įvairiais laikais. Pirma pranašystė: „Kai į kiną ateis garsas, jis mirs“, neišsipildė. Kinas atlaikė ir spalvą, nors buvo visokių diskusijų. Atsimenu Tarkovskio teiginį: „Amoralu karą rodyti spalvotai.“ Esą spalva nesuderinama su smurtu. Prisiminkime, kaip šis režisierius vaizduoja karą filme „Ivano vaikystė“. Ivanas skrenda virš miško, mato ožką slyvų dydžio akimis, pasigirsta gegutės kukavimas... Tik vėliau suprantame, kad tai – sapnas, suvokiame klaikų karo ir žmogaus nesuderinamumą, sielos naikinimą.

Vėliau kino mirtį pranašavo televizija. Neseniai teigta, esą visi sėdės namie, valgys kukurūzus ir žiūrės filmus per kompiuterius. Nepasitvirtino. Reikia susitaikyti su tuo, kad kinas buvo, yra ir bus. Sąvoka „kino seansas“ liudija žmonių poreikį būti kartu. Filmo žiūrėjimas salėje su dideliu ekranu veikia magiškai.

„Scanoramoje“ rodoma šiemet Kanų kino festivalyje už geriausią scenarijų ir geriausią aktoriaus darbą apdovanota naujausia santykių dramų meistro iraniečio Asgharo Farhadi juosta „Komivojažierius“ apie pabėgėlius. Ar kinas turi atspindėti tikrovę? Kaip vertinate kino pasaulyje įsigalinčius konjunktūrinius filmus?

Kinas yra tikrovės veidrodis. Jis atspindi skaudžiausias temas, aštriausius konfliktus. Kita – mados ir konjunktūros dalykai, nuo jų kartais darosi atgrasu. Išlieka tie filmai, kuriuose aktuali tema nagrinėjama universaliu lygmeniu. Pabėgėlių tema – tai tapatybių istorija, o dabartinis laikas kiekvienam liepia išlaikyti tapatybės egzaminą. Kinas yra neatsiejamas nuo išorinio ir vidinio gyvenimo sankirtų. Jame nagrinėjamas žmogaus santykis su laiku ir supančia aplinka, jis atspindi tikrovę primindamas, kad matome šią skirtingai.

Pastaruoju metu sukurta nemažai filmų apie mados pasaulio atstovus, pavyzdžiui, žurnalo „Harper's Bazzar“ redaktorę Dianą Vreeland, Niujorko mados fotografą Billą Cunninghamą, garsų britų dizainerį Alexanderį McQueeną ir kt. Amerikiečių žurnalo „Vogue“ vyriausiosios redaktorės Annos Wintour sūnus Charlie Shafferis neseniai sukūrė juostą apie savo mamą. Kuo pasižymi tokie kūriniai?

Kino ir mados santykiai – atskira istorija. Kinas gali diktuoti kostiumų madas, gangsterių įvaizdį ir pan. Gaila, kad yra mažai gerų filmų apie mados ikonas. Tuštybė neatsiejama nuo mados pasaulio, beje, ir kino. Kanuose stebėdama raudonuoju kilimu einančius žmones vis mažiau matau asmenybių, kurių profesija susijusi su kinu. Šių metų Venecijos kino festivalio atidarymo šventės nuotraukose gausu merginų, demonstruojančių ne sukneles, o tai, kas po jomis, bet štai garsi švedė Alicia Vikander – ji vaidino filme „Karališkasis romanas“ – nepaprasto grožio, kuklios laikysenos ir visai kitaip apsirengusi negu fifos...

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Esate sakiusi, kad kiekvienas laikotarpis kėsinasi į mūsų vertybes, verčia prisitaikyti. Ar kinas buvo ir yra instrumentas savo minčiai, idėjai, tiesai apginti?

Be abejonės, visais laikais! Prisiminkime žmones, kurių filmai ilsėjosi ant lentynų 20 metų. Už teisę būti savimi kūrėjas moka savo gyvenimu. Šiais laikais yra tokų kino kūrėjų, kurie aukoja dešimt gyvenimo metų, kad užaugintų savo herojų. Tokia yra kino ir menininko tapatybės kaina. V. Žalakevičius yra sakęs, kad kino režisieriaus profesija – viena pavojingiausių. Ji reikalauja visiško atsidavimo. Perprastas amatas tampa tavo gyvenimo būdu ir pagaliau – tavo likimu.

Nesakyčiau, kad pasirinkau vienišo žmogaus kelią. Nuo egzistencinės vienatvės niekas nepabėgo ir nepabėgs.

Kaip, Jūsų akimis, keičiasi lietuvių kinas?

Panašų klausimą pateikiau Žalakevičiui per interviu. Tada jis pasakė, kad lietuvių kinas išgyvena žiemos sezoną, bet tai nereiškia, kad kas nors labai atkaklus ir tvirtas negali išauginti gražių vaisių duodančio medelio. Man regis, ši metafora tinkama ir lietuvių kino permainoms apibūdinti.

Ar jaunieji kino menininkai šiandien turi ką pasakyti?

Šis klausimas dažnai kyla žiūrint jaunąjį lietuvių kiną. Norint bėgti, reikia išmokti vaikščioti. Kad perskaitytum žodį, tenka pažinti daug raidžių. Kartais žiūrėdama pirmuosius filmus galvoju: „Per ankstyvas žodis.“

Kuo kinas universalus visais laikais?

Tuo, kas įdomu visiems. O visiems įdomus paprastas gyvenimas. Geriausi kino pavyzdžiai liudija gebėjimą įsiskverbti į žmogaus vidų, atskleisti daugialypę jo prigimtį. Kai dėsčiau Muzikos ir teatro akademijoje, savo studentams cituodavau André Gide'o mintį, kad reikia tik mokėti papasakoti istoriją, o mintis joje apsigyvens pati.

Per Jūsų interviu V. Žalakevičius cituoja E. Fromą: „Žmogus laisvėja nutraukdamas ryšius su aplinka. Optimali laisvė įgyjama visiškos vienatvės sąskaita.“ Pasirinkote vienišės kelią. Moteris, pati sau karalienė?

Nesakyčiau, kad pasirinkau vienišo žmogaus kelią. Nuo egzistencinės vienatvės niekas nepabėgo ir nepabėgs. Mėgstu cituoti gražųjį Jono Strielkūno ketureilį: „Ar sakei Antakalnio pušims / Pro primerktas lyriko blakstienas / Kad žmogus tol eina vienišyn / Kol galų gale palieka vienas.“ Visada buvau tarp savų savo šeimoje. Augome trise – du broliai ir aš, jaunylė. Vienas brolis turi tris vaikus, kitas – du, aš neturiu nė vieno, bet visada turėjau šeimą. Paskui ji pradėjo retėti. Pirmasis išėjo Tėvas, paskui – vyriausias mūsų Brolis. Netrukus netekome ir Mamos. Prie jos kapo aiškiai suvokiau našlaitystės jausmą, kad žmogus turi namus tol, kol yra gyvas bent vienas iš tėvų. Kai jų nebėra, atsiranda kitų ryšių, bet jau niekada nebebus taip, kaip buvo.

Pernai svajojote apie raudoną suknelę. Ar pasisiūdinote tokią „Scanoramos“ šventei?

Įsigijau suknelių, bet raudonos – tokios, kokios noriu, kol kas nerandu.
Atsimenate, prieš kelerius metus pasakojau apie klevą, kurį matau eidama namo? Dabar jį ir vėl kanda šalna, lapai gelsvėja, rausta. Lapkritį, kai vyksta „Scanorama“, mano klevas yra pats gražiausias – raudonas.

Gražinai Arlickaitei skirti apdovanojimai

* 2014 m. – Norvegijos karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Karininko kryžius
* 2015 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis
* 2015 m. – Auksinis kryžius už nuopelnus Lenkijos Respublikai
* 2016 m. – Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija
* 2016 m. – Švedijos karališkasis ordinas

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis