NASA „Raketų merginos“ – pakvaišusių moterų grupė, kurią vadino savižudžių būriu

Mokslininko ar mokslininkės vardas, kad koks didelis būtų jo arba jos atradimas, labai retai tampa visuotinai žinomas. Tačiau saujelė talentingų Amerikos raketų mokslo inovatorių yra gana žinomi: tarp jų – Werneris von Braunas, Homeras Hickamas, Robertas Goddardas.

NASA reaktyvinio judėjimo laboratorija (angl. Jet Propulsion Laboratory, sutrumpintai JPL) Pasadenoje (Kalifornija) yra ta vieta, kur kosminės programos ištakose dirbo dauguma gabiausių raketų kūrėjų. Internetinėje JPL svetainėje itin liaupsinami vyrai, dalyvavę misijose, ir svetainėje istorija atspindima gan detaliai, tačiau joje trūksta labai didelės dalies – raketų merginų.

Fotolia

Kai biologė ir mokslinėmis temomis rašanti rašytoja Nathalia Holt netyčia aptiko vienos iš pirmųjų NASA darbuotojų istoriją, ji apstulbo išsiaiškinusi, kad yra daugybė tokių istorijai nežinomų moterų iš ankstyvųjų NASA dienų. Net pati agentūra archyvinėse nuotraukose nesugebėjo atpažinti savo darbuotojų moterų. N. Holt ėmėsi tyrimo ir galiausiai atrado grupę moterų, kurios raketų mokslo srityje dirbo net iki NASA egzistavimo. Savo naujoje knygoje „Rise of the Rocket Girls“ („Raketų merginų iškilimas“) N. Holt aprašo gyvenimą šių moterų, kurios buvo pirmtakės ne tik šioje profesijoje, taip pat nušviečia sudėtingą jų asmeninį gyvenimą. Juk „raketų merginos“ dirbo tais laikais, kai tai darė tik 20 proc. moterų, jos gimdydavo vaikus ir grįždavo į darbą, išgyvendavo skyrybas, jos buvo pirmosios feminizmo bangos liudininkės, jau nekalbant apie kitas socialines revoliucijas, kurios vyko tuo metu, kai šios moterys darė karjerą.

N. Holt papasakojo leidiniui „Smithsonian“ apie šį užmirštą istorijos puslapį, apie tai, kodėl ji nusprendė atskleisti moterų istorijas, ir apie moterų padėtį šiuolaikiniame moksle.

Knyga pasirodė po to, kai jūs pajutote ypatingą ryšį su viena iš moterų, kurių gyvenimą tyrinėjote, – Eleanor Frances Helin. Ar galite papasakoti tą istoriją?

2010 m. laukiausi savo pirmojo vaiko ir mudu su vyru labai sunkiai ekėsi rinkti vardą. Galiausiai lyg susitarėme dėl „Eleanor Frances“, tad įvedžiau šį vardą į „Google“ paiešką, kaip dabar paprastai visi darome, kad įsitikinčiau, ar šis vardas neturi kokios nors blogos istorijos. Pirmoji pasirodžiusi nuotrauka buvo nespalvotas atvaizdas moters, šeštajame dešimtmetyje gaunančios NASA apdovanojimą. Mane šokiravo tai, kad, pasirodo, ir tais laikais NASA dirbo moterys. Niekada nebuvau apie jas girdėjusi. Pasidomėjau labiau apie Eleanor Frances. Jos karjera NASA buvo puiki. Ji atrado daug meteoritų ir kometų, bet mane dar labiau nustebino tai, kad ji nebuvo vienintelė, o buvo viena iš daugelio moterų, kurios dirbo kosmoso agentūroje. Negalvojau rašyti knygos. Mane tiesiog labai sudomino tų moterų likimas.

Fotolia

Pradėjusi tyrinėti archyvus ir NASA įrašus, atradau nuostabias nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotos moterys, dirbusios ten penktajame ir šeštajame dešimtmetyje iki pat šių dienų, tačiau niekas man negalėjo pasakyti, kas tos moterys nuotraukose. Niekas negalėjo jų identifikuoti, praktiškai nebuvo jokios informacijos apie tų laikų darbuotojus. Teko nemažai paplušėti, kol nustačiau, kas jos. Kai išsiaiškinau kelių iš jų tapatybes, tapo lengviau. Tai grupė moterų, kurios kartu dirbo 40, 50 metų ir iki šiol yra draugės. Labai džiaugiuosi, kad mes pavadinome savo dukrą Eleanor Frances, nors šio vardo pirmtakė, deja, mirė likus metams iki mūsų dukros Eleanor gimimo, ji buvo labai įkvepianti moteris. Būčiau norėjusi daugiau aprašyti ją knygoje, bet labiau susitelkiau į pagrindinę grupę moterų, kurios pradėjo dirbti Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje nuo pat jos įkūrimo, jos dirbo tarsi „kompiuteriai“ ir tapo pirmosiomis laboratorijos inžinierėmis.

Knygos skyriuose nagrinėjamas ne tik moterų profesinės trajektorijos ir pasiekimai, bet ir jų asmeninis gyvenimas, ypač jų santykiai su sutuoktiniais ar partneriais. Kaip jums pavyko subalansuoti mokslinę pasakojimo dalį su žmogišką jų pusę atskleidžiančiomis istorijomis?

Iš pradžių nerimavau, kad per daug rašydama apie jų gyvenimą atitrauksiu dėmesį nuo jų profesinio indėlio, bet norėjau užtikrinti, kad tai knyga apie moteris. Rašydama pamačiau, kad labai didelė dalis to, ką jos darė darbe, atspindėjo jų gyvenime vykusius dalykus.

Vienas puikus pavyzdys, mano manymu, buvo jų darbas su „Jupiter-C“, ankstyvuoju pirmojo Amerikos palydovo pirmtaku. Šis projektas galėjo pranokti „Sputnik“ palydovą, bent jau moterys mano, kad taip galėjo nutikti, bet daug kas buvo užlaikyta dėl politinių priežasčių. Tos moterys buvo neįtikėtinai gabios matematikės, bet jos negalėjo iki galo atskleisti savo gebėjimų ir nebuvo deramai įvertintos.

Fotolia

1960 m. tik 25 proc. moterų, kurios turėjo vaikų, dirbo ne namie. Tad labai svarbu paminėti faktą, kad šių moterų veikla reikalavo sunkaus, atsakingo darbo iki išnaktų, jos priklausė JPL mokslinei bendruomenei, bet kartu jos turėjo derinti visa tai su šeiminiu gyvenimu. Manau, kad tai moterims ir mamoms aktualu ir dabar, kad ir kokia būtų jų profesija ar veikla. Įdomu pažvelgti į tas pačias problemas, su kuriomis susidurdavo moterys šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, ir palyginti jas su dabartinėmis.

Jūsų knyga prasideda „Explorer I“, pirmojo Amerikos palydovo, apskriejusio aplink Žemę, paleidimu, o baigiasi 50-ųjų šio įvykio metinių paminėjimu ir aprašymu, kad į renginį nebuvo pakviestos dvi iš „raketų merginų“. Kaip sugalvojote tokią knygos struktūrą?

Apskritai paėmus, knyga yra gana linksma, nes visos šios moterys mėgstamoje srityje dirbo nepaprastai ilgai ir pasiekė daug dalykų, apie kuriuos svajojo, bet ne visos gavo pripažinimą. Knygoje yra ir labai liūdnų vietų, kaip pavyzdžiui, pasakojimas apie dvi minėtas moteris, kurios buvo labai svarbios vykdant pirmojo Amerikos palydovo projektą, jos sėdėjo prie jo kontrolės pulto, bet po 50-ies metų nebuvo pakviestos į didelį šio įvykio minėjimą.

Kad ir kiek daug jos pasiekė, kad ir koks svarbus buvo jų vaidmuo, visa tai pradingo tarp istorijos puslapių. Ir ne tik jos pasimiršo. Yra daug mokslininkų, kurie vaidino svarbų vaidmenį mūsų gyvenime, tačiau nesulaukė tokio pripažinimo, kokio nusipelnė. Taip nutinka visų sričių moterims mokslininkėms. Tiesa, dabar, sakyčiau, rodoma daug dėmesio. Žmonės nori daugiau sužinoti apie lemiamus istorijos posūkius, apie moteris, kurios buvo tos istorijos dalis. Taigi rašydama šią knygą norėjau, kad kuo daugiau žmonių atkreiptų dėmesį į tai, ką tos moterys padarė, juk tai buvo neįtikėtina. Jų 50 metų trukusi karjera, misijų, kuriose jos dalyvavo, skaičius – visa tai nuostabu, įkvepia.

Viename knygos skyriuje yra dalis, kurioje (rašote, kaip) moterys pasišiaušė prieš terminą „kompiuteriai“ ir vadino save seserija. Vėliau rašote, kad aštuntą dešimtmetį jas ėmė vadinti inžinierėmis. Ar galite papasakoti, kaip tos moterys save vadino, ką galvojo apie savo vaidmenį kosmoso tyrinėjamuose, kokia buvo vyrų ar aplinkinio pasaulio nuomonė?

Mane sukrėtė tai, kad tas moteris vadino kompiuteriais. Mums kompiuteriai – prietaisai, tad man buvo labai įdomu, kad daug žmonių, vyrų ir moterų, dirbo kompiuteriais. Daugelis vyrų inžinierių, su kuriais kalbėjau ir kurie dirbo su moterimis, vadino jas kompiuterininkėmis. Skamba baisiai, taip atrodė ir moterims. Jos nepakentė, kad jas šitaip vadino.

Fotolia

Kad to išvengtų, jos susigalvodavo savus pareigų pavadinimus. Gana ilgai jos vadinosi „Helenos merginomis“, nes viena įtakinga vyresnioji specialistė buvo vardu Helen Ling. Didžiulis Helen nuopelnas, kad ji įtraukė moteris į NASA, ji priimdavo moterų inžinierių į laboratoriją. Jos vadino save seserija, nes buvo uždara grupė, kurios narės viena kitą palaikydavo. Jos iš tiesų buvo parama viena kitai – matyti iš to, kad jos išeidavo gimdyti vaikų, o paskui grįždavo. Jos viena kitos ieškodavo, skambindavo, kad pagimdžiusios ir paauginusios vaikus moterys grįžtų. Tai tikrai buvo ypatinga grupė. Jos iš tiesų džiaugėsi vienos kitų draugija, joms patiko darbas NASA laboratorijoje.
Knygoje aprašytas lemiamas momentas, kai jos tapo inžinierėmis, kai pagaliau sulaukė pareigų pavadinimo, kurio nusipelnė, ir, žinoma, didesnio atlyginimo. Nors visko tai nepakeitė – knygoje rašau apie Susan Finley, ji – ilgiausiai NASA išdirbusi moteris. Ji neturėjo bakalauro laipsnio, kaip ir dauguma kitų moterų. Prieš kelerius metus NASA pakeitė kai kurias taisykles – jei neturi bakalauro laipsnio, gali dirbti tik valandiniu darbuotoju, negali būti mėnesinį atlyginimą gaunančiu darbuotoju. Taigi jai sumažino atlyginimą. Mane šokiravo tai, kad šitaip buvo pasielgta su žmogumi, kuris čia dirbo nuo 1958 m. Galiausiai ji dirbo tiek viršvalandžių, kad jai pakeitė taisykles, tad dabar ji dirba pagal darbo sutartį ir viskas yra gerai.

Šiuo metu apie 18 proc. Amerikos inžinerijos studentų sudaro merginos, ir tik 13 proc. kompiuterių inžinierių JAV yra moterys. Ar galite pakomentuoti, kaip pasikeitė ši sritis ir kaip prie to prisidėjo ir kaip padėjo po jų atėjusioms moterims?

Iš tiesų pastaruosius 20 metų baigiančių kompiuterijos mokslus moterų žymiai sumažėjo. Tai – problema. Manau, tai ką padarė Helena (priimdavo moteris į laboratoriją), yra reikšminga. Moterys ne tik nebesiekia mokslo ir inžinerijos bei technologijų sričių diplomo, net gavusios diplomą jos dažnai nedirba tokio darbo. Pusė moterų mokslo, inžinerijos, technologijų ir mokslo srityse gana greitai išeina iš darbo. Tai – seksualinio priekabiavimo problema. Kalbame apie seksizmo problemas. Kyla daug minčių apie tai, kas vyksta.

Man ši moterų grupė patinka ne tik dėl visko, ką pasiekė tada, kai teko susidurti su seksualiniu priekabiavimu daugybe iššūkių, bet ir dėl to, ką suprato – kad būdamos šioje moterų grupėje su vadove moterimi, jos gali viena kitai padėti. Iš tiesų šią mintį patvirtina daug tyrimų. Tyrėjai išsiaiškino – jei srityje, kurioje dažniausiai dominuoja vyrai, yra lyčių balansas, sumažėjo seksualinio priekabiavimo tiek moterims, tiek vyrams.

Yra sunkių akimirkų, kai dėl nėštumo ar motinystės kilo grėsmė jų karjeroms. Paskui laboratorija leido moterims pakeisti darbo valandas, kad jos galėtų auginti vaikus. Knyga – tarsi nuostabi laiko kapsulė, kurioje užfiksuota, ką reiškė būti dirbančia motina, kai vos 20 proc. moterų dirbo, ar kaip galėjai būti atleista iš darbo vien todėl, kad esi nėščia. Kaip šioms moterims pavyko?

Institucinė politika JPL laboratorijoje buvo svarbiausias veiksnys, kodėl moterys taip ilgai dirbo. Tai matyti, palyginus su tuo, kas tuo metu vyko kituose NASA centruose. Juose irgi buvo kompiuterių (t. y. žmonių) grupės, dauguma jų – moterys, daugelis pasamdytos po Antrojo pasaulinio karo (Antrojo pasaulinio karo metais nepakako vyrų į šiuos darbus, taigi į šiuos centrus visoje šalyje priimdavo moteris matematikes). Bet (nepaisant aplinkybių) šiuose centruose buvo skirtinga politika. Daugelio grafikai buvo labai griežti. Moterys turėdavo dirbti po 8 val., daugumoje moterims draudė vienai su kita kalbėtis, jos turėdavo dirbti visiškoje tyloje. Tokia darbo politika ne tik nepalanki šeimai, ji apskritai nėra palanki. Kas norėtų dirbti tokiomis sąlygomis?

Fotolia

NASA JPL laboratorija visada buvo kitokia. Mane sužavėjo ši pakvaišusių žmonių grupė, kurią vadino savižudžių būriu, kurie stengėsi pralaužti ribas, atlikti beprotiškus eksperimentus. Tad nors tai buvo kariuomenės laboratorija, ji visada turėjo sąsajų su Kalifornijos technologijų universitetu ir šio universiteto kultūra, kuri buvo kitokia. Ir todėl matyti skirtingas moterų, kurios dirbo „kompiuteriais“ JPL laboratorijoje, likimas. Joms ne valandų skaičius buvo svarbu, o padaryti darbą. Jei reikėdavo, jos galėdavo ateiti anksčiau ryte, kartais joms tekdavo dirbti visą naktį, jos dirbdavo labai daug, kai būdavo vykdomos misijos, tačiau jos galėjo pasirinkti darbo valandas kitu metu, kai būdavo su šeima susijusių poreikių.

Tai buvo be galo sociali vieta – jos rengdavo vakarėlius, grožio konkursus. Pagal šių laikų standartus tai atrodo juokinga, bet tai stiprino moterų ir ten dirbusių vyrų santykius. Būtent dėl to dauguma tų moterų buvo įtrauktos į mokslines publikacijas, kurių autoriai buvo vyrai. Tuo metu buvo labai neįprasta, kad į tokias publikacijas būtų įtrauktos moterys. Taigi socialinė veikla šiek tiek palaikė jų karjerą. Dėl daugelio tokių veiksnių JPL laboratorija buvo unikali vieta, joms tai buvo reikšmingas pasiekimas.

Kai kurios tų moterų buvo pionierės ir kitoje arenoje – skyrybų srityje. Kaip įvairūs socialiniai pokyčiai veikė moteris ir jų darbą?

Socialiniai pokyčiai prasiskverbdavo į jų kultūrą visur. Vienas iš tokių dalykų – skyrybos, vienas iš tokių dalykų – kontraceptinės piliulės, kitas – feminizmo iškilimas. Tai labai įdomūs dalykai, kurie turėjo įtakos tam, kas vyksta su NASA, su mūsų moterimis, o konkrečiai – su Margaret Behrens. Skaudu, kad ji tokia jauna ištekėjo ir gyveno tokioje siaubingoje santuokoje. Galiausiai ji išėjo iš tos santuokos ir grįžo į laboratoriją, viskas pasitaisė, bet jai tai buvo labai sunkus laikas. Ji jautėsi tarsi būtų vienintelis žmogus pasaulyje, kuris išsiskyrė, nors tuo metu skyrybų daugėjo.

Sylvia Lundi irgi tai išgyveno, tai atsispindėjo kituose jos gyvenimo įvykiuose. Ji tapo labai svarbia inžiniere JPL programoje, vadovavo Marso programos kabinetui, išgyveno nesėkmės kartu su dalimi misijų, kurioms norėjo paramos. Emociškai tai skambėjo panašiai, kaip ji jautėsi dėl skyrybų. Įdomu, kad netektis kartais gali būti išgyvenama taip pat, jei esi labai atsidavęs mokslui.

Šiaip moterys turėjo daug įvairių patirčių. Buvo moterų, nugyvenusių ilgose, laimingose santuokose, tačiau neturėjusių šeimos paramos, todėl jos kartais jautėsi atskirtos. Kitų moterų santykiai buvo įtempti. Buvo moterų, kurias šeima stipriai palaikė, todėl joms buvo labai lengva auginti vaikus. Šių moterų gyvenimuose buvo labai įvairių santykių, ir vis jos dirbo kartu, joms pavyko to pasiekti. Tai įkvepia.

Iki 1974 m. JPL laboratorijos vyrai ir moterys dirbo skirtinguose pastatuose. Ar galite pakomentuoti specifinius seksizmo ir lyčių segregacijos aspektus, su kuriais susidūrė šios moterys?

Visos moterys dirbo viename pastate, visi vyrai dirbo kitame pastate – pagal šių laikų standartus, tai skamba labai keistai. Tuo metu daug JPL laboratorijoje dirbusių vyrų, nors nesprendė, kokiuose kabinetuose dirbs žmonės, žvelgdami atgal gailisi dėl to, kaip viskas vyko. Jiems dabar sunku patikėti, kad šitaip buvo elgiamasi su moterimis, kad tuo metu jų nelaikė sau lygiomis. Jie gali pažvelgti atgal iš perspektyvos.

Tuo metu daugelis jų stengėsi pakeisti padėtį moterų naudai. Nebuvo taip, kad moterys vienui vienos stengėsi pakeisti savo poziciją. Dauguma vyrų siekė įtraukti moteris į sprendimų priėmimą, siekė pakeistų jų priėmimo į projektus tvarką, jų įforminimą.

Skirtinguose pastatuose dirbantys vyrai ir moterys buvo viena. Mano minėti grožio konkursai, buvo juokingi. Viena moteris – Barbara Paulson dalyvavo konkurse „Mis raketa“. Peržiūrėjau nuotraukas, tai atrodo absurdiška. Bet įdomiausia, kad su ja kalbėdamasi išgirdau – jai neatrodė, kad svarbi išvaizda. Tai buvo daugiau socialinės linksmybės, tai reiškė populiarumą. Ji užėmė antrą vietą, tai buvo reikšmingas laimėjimas, ją vežė per laboratoriją, ji mojavo kolegoms, o po kelerių metų ją paskyrė vyresniąja prižiūrėtoja. Tad kad ir kaip absurdiškai tai atrodytų, iš dalies joms tai labai pravertė.

Kaip galėtume pritraukti moterų ir į merginų į tiksliuosius mokslus?

Daugelis tyrimų parodė, kad pavyzdžiai – svarbiausia veiksniai, skatinantys pasukti į tiksliuosius mokslus. Kai jauni žmonės mato mokslininkus, kurie atrodo kaip jie, jie ima svajoti apie karjerą technologijų, inžinerijos, matematikos srityse. Labai svarbu pritraukti daugiau moterų siekti išsilavinimo, tikiuosi, kad paskaičiusios apie išskirtines NASA moteris, jaunos moterys įžvelgs jų istorijose sąsajų su savimi, ir pajus įkvėpimą.

Daugelis tyrimų parodė, kad pavyzdžiai – svarbiausia veiksniai, skatinantys pasukti į tiksliuosius mokslus. Kai jauni žmonės mato mokslininkus, kurie atrodo kaip jie, jie ima svajoti apie karjerą technologijų, inžinerijos, matematikos srityse. Labai svarbu pritraukti daugiau moterų siekti išsilavinimo, tikiuosi, kad paskaičiusios apie išskirtines NASA moteris, jaunos moterys įžvelgs jų istorijose sąsajų su savimi, ir pajus įkvėpimą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis