Aksesuarų kūrėjas K. Balvočius: užsibrėžiau tikslą visiems įrodyti, kad ir Lietuvoje galima gyventi, realizuoti save

Prekių ženklo „Feel felt“ įkūrėjas Karolis Balvočius (27 m.) išbandė įvairias veiklas, tačiau save atrado tik išėjęs iš samdomo darbo ir pradėjęs gaminti galanterijos gaminius iš lietuviškos odos ir veltinio. Jaunas vyras tiki, kad Lietuvoje puikios sąlygos plėtoti verslą.

Kaip gimė pirmoji „Feel felt“ kolekcija?

Viskas prasidėjo nuo to, kad man reikėjo kompiuterio dėklo. Nusprendžiau pamėginti pagaminti jį pats, mat tokio, kokio norėjau, neradau. Tada – 2013-ųjų pabaigoje – parduotuvėse dar nebuvo nei plataus kompiuterių dėklų pasirinkimo, nei juos gaminančių lietuvių įmonių. Taigi pirmiausia nuvažiavau pas mamą, nusipirkau veltinio, mama pamėgino pasiūti iš jo, tačiau rezultatas buvo ne toks, kokio tikėjausi. Tada susiradau siuvėją ir kartu sukūrėme kompiuterio dėklą. Jis buvo skirtas man. Sulaukiau daug aplinkinių dėmesio, tad supratau radęs dar neužpildytą nišą ir nutariau pradėti savo verslą. Pusantrų metų, be šios veiklos, dirbau dar ir reklamos agentūros projektų vadovu, o dabar jau antrus metus užsiimu tik tuo.

Kas paskatino palikti saugų ir mėgstamą samdomą darbą?

Darbas buvo gan intensyvus, tad verslui negalėjau skirti daug laiko. Išėjau prieš pat Kalėdas. Kalėdų laikotarpis labai palankus žengti tokį žingsnį – pelningas verslo požiūriu.


M. Gudzinavičiaus nuotr.

Dabar Lietuvoje yra tam tikras kūrėjų bumas – madinga turėti savo prekių ženklą. Kas suteikė drąsos pradėti kažką nauja?

Kai pradėjau, jau buvo pradėti steigti prekių ženklai, bet tokios gausos, kokia yra dabar, tikrai nebuvo. Tiesiog visą gyvenimą norėjau turėti savo verslą, ir atėjo laikas kažką daryti. Atsiradau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir pradėjau. Suvokiau, kad man tai teiks malonumą ir kad taip save realizuosiu. Drąsos nereikėjo, nes visko buvau išmokęs verslo mokykloje (Karolis studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, – aut. past.).

Mitas, kad oda yra prabangi medžiaga, o veltinis – ne. Jis dvigubai brangesnis už odą!

Teorinių žinių – kaip ir nuo ko pradėti – jau turėjau. Tiesiog reikėjo sukurti produktą ir kad jis įsivažiuotų. Nesakau, kad buvo lengva, pirmąjį pusmetį atrodė, kad kišu pinigus į niekur, bet tuo turbūt paremtas bet koks verslas – iš pradžių turi investuoti. Viskas apsivertė, kai pradėjome gauti gerų atsiliepimų. Ypač didelį šuolį patyrėme, kai į platformą „Etsy“ įkėlėme pirmosios fotosesijos nuotraukas ir sulaukėme šį puslapį moderuojančių žmonių dėmesio. Tai padidino mūsų puslapio sekėjų skaičių, vėliau kai kurie jų tapo klientais.

Kokia yra pavadinimo reikšmė?

„Feel“, išvertus iš anglų kalbos, – „jausti“, „felt“ – „veltinis“. „Pajusk veltinį“ – tam tikras žodžių žaismas. Iš tikrųjų man liūdna, kad žmonės labiau vertina odą nei veltinį. Taip yra tik todėl, kad jie nėra prisilietę prie šios medžiagos. Reikia su ja padirbti, kad suprastum, kokia ji maloni, kokybiška, ilgaamžė. Pavyzdžiui, mūsų beveik ketverius metus nešiojamų pirmosios kolekcijos odinių gaminių paviršius jau kiek pakitęs, o veltinis – toks pat, koks buvo. Mitas, kad veltinis gali „burbuliuotis“. Tai – nekokybiškų, sintetinių veltinių požymis. Mes dirbame su natūraliu, šis toks nėra. Pirmosiomis nešiojimo dienomis iš veltinio gaminio gali pasišalinti ne taip stipriai įvelta, ant paviršiaus esanti vilna, tačiau vėliau gaminys tampa kone amžinas. Kitas mitas – kad oda yra prabangi medžiaga, o veltinis – ne. Jis yra dvigubai brangesnis už odą!


M. Gudzinavičiaus nuotr.

Jūsų kompanijos šūkis – „Made by perfectionists“ („Pagaminta perfekcionistų“). Ar Jums svarbus perfekcionizmas?

Nuo pat pradžių idėja buvo daryti mažiau, bet kokybiškai, asmeniškai. Į kiekvieną produktą įdedama daug rankų darbo, taigi tai ir yra tas perfekcionizmas. Kadangi visi mūsų produktai kuriami rankomis, kiekvienas – idealus. Galima palyginti du tą pačią dieną, iš tų pačių medžiagų kurtus, – abu turės kažką išskirtinio. Apskritai nėra vienodų „Feel felt“ gaminių. Kuriame ne masėms, bet tiems žmonėms, kurie vertina rankų darbą, kokybę, ilgaamžiškumą ir lietuviškumą. Pastarasis kriterijus labai svarbus ir man pačiam.

Esate Lietuvos patriotas?

Taip, laikau save patriotu. Daug draugų išvažiavo laimės ieškoti kitur, o aš pasilikau ir užsibrėžiau tikslą visiems įrodyti, kad ir čia galima gyventi bei save realizuoti. Dauguma mano klientų yra iš užsienio, bet manau, kad rinkdamas užsieniečių pinigus ir juos leisdamas čia padedu Lietuvai (juokiasi).

Vis dėlto daugiausia prekiaujate užsienyje. Kodėl to nedarote Lietuvoje?

Manau, kad mano kuriamo produkto kaina kiek per didelė Lietuvos rinkai. Jei atiduosiu gaminį į Lietuvos butiką, jo savininkas prie mano kainos pridės dar ir nemažą savo procentą, ir galutinė kaina pirkėjui taps sunkiai įkandama. Jeigu sumažinsiu savo maržą, nieko neuždirbsiu. Taigi kam man to reikia? Jau geriau suteiksiu nuolaidą naujam klientui, kuris dar nelabai tiki „Feel felt“. Esu tikras, kad kelerius metus panešiojęs mūsų daiktą klientas supras, koks kokybiškas jis yra, tada papasakos apie tai draugui, o paskui grįš ir pats.

Turėjau daugybę įvairių darbų, todėl žinau, koks malonumas yra dirbti sau.

Dabar gaminius parduodame internetu, „Etsy“ platformoje ir savo interneto puslapyje. „Etsy“ – tobulas būdas prekiauti, nes nereikia daug investuoti į pardavimą – pirkėjas pats susiranda pardavėją. Šioje platformoje radau daugybę naudingų kontaktų. Pavyzdžiui, įvairūs maži užsienio butikai taip pat ten naršo, ieško prekių ženklų savo parduotuvėms, taip po truputį atsiranda ir didmeniniai užsakymai.

Minėjote, kad kiekviename „Feel felt“ gaminyje įsiūta Lietuvos vėliavėlė. Kaip užsieniečiai į tai reaguoja?

Gerai. Tik vienas klientas prašė pašalinti tą jam kliūvančią spalvotą juostelę, nors ir paaiškinome, kad tai – mūsų nacionalinė vėliava. Toks įvykis buvo vienintelis. Dažniausiai nutinka atvirkščiai – jei kartais per klaidą vėliavėlės neįsiuvame, gauname pastabų iš lietuvių, mūsų gaminius įsigyjančių užsienyje. Pasirodo, kai kurie žmonės tik dėl to juos ir perka.


M. Gudzinavičiaus nuotr.

Kas suteikia daugiau džiaugsmo – kūryba ar verslo plėtojimas? Esate labiau verslininkas ar kūrėjas?

Sunku pasakyti. Turbūt ir tas, ir tas. Labai mėgstu kurti, nors niekada to nesimokiau, universitete studijavau verslo vadybą. Kai pradėjau plėtoti „Feel felt“ veiklą, supratau, kad man tai teikia didžiulį malonumą. Mėgstu sėdėti prie siuvėjos, stebėti, kaip ji dirba su adata, karpyti, draskyti ir tada vėl pradėti iš naujo. Kurdamas naujausią kolekciją pajutau malonumą ir braižyti, ir pjaustyti odą, tačiau niekada nepamirštu į kūrybą žvelgti ir iš verslo pusės.

Gaminių parduodame ne tiek ir daug, bet gan brangiai, ir šis verslo modelis man pats priimtiniausias. Jau geriau parduosiu mažiau, bet neprarasiu kūrybos teikiamo džiaugsmo, taip pat ir ryšio su klientais. Dabar su kiekvienu bendrauju asmeniškai, o jei jis – vilnietis, dar ir prekę pats pristatau. Tai labai geras būdas pažinti savo pirkėjus, sužinoti, kokie jie, kaip atrodo, ką dirba. Vėliau tuo remiuosi kurdamas naujas kolekcijas.

Taigi kokie yra Jūsų klientai?

Mano klientai nėra labai jauni. Dauguma – moterys, kurios labai myli savo vyrus ir ieško jiems dovanų. Yra ir moterų, kurios ieško neprovokuojamų stiliaus detalių sau.

Kam skiriate savo kolekcijas?

Visos kolekcijos, kuriose yra moterims skirtų gaminių, gimsta konkrečiai moteriai – mano draugei, su kuria kartu esame jau dvejus metus. Visus modelius pirmiausia išbando ji. Vyriškus gaminius kuriu sau. Esu racionalus žmogus, man svarbu, kad būtų patogu, praktiška. Tokie yra ir mano kuriami produktai. Nenaudoju per daug puošybos detalių, ryškių spalvų.


E. Mironovičiaus nuotr.

Kuriate ne tik įvairius aksesuarus, bet ir prekių ženklo koncepciją, sugalvojate fotosesijų idėjas. Ar visada buvote toks kūrybiškas?

Tikrai ne, buvau labai racionalus žmogus. Nežinau iš kur tas kūrybiškumas, galbūt iš vyresnės sesers architektės. O gal iš tėvų, – paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį jie užsiėmė Šiauliuose populiariu mezgimo verslu. Žmonės mezgimo mašinomis mezgė tuos pačius modelius ir vežė į Rusiją. 1998-aisiais, prasidėjus Rusijos krizei, viskas baigėsi, tada mama ėmė dirbti samdomą darbą. Po daugelio metų, kai užsikabinau „Etsy“ platformoje, ji pamatė, kad čia yra galimybė ir vėl dirbti sau. Dabar mama kuria linines sukneles, staltieses ir kitus lino gaminius, o aš su baltu pavydu stebiu, kaip gerai jai sekasi, gal net geriau nei man, mat Amerikoje lietuviškas linas labai vertinamas.

Visus aplinkinius skatinu sekti mano pavyzdžiu. Labai noriu, kad kuo daugiau žmonių kuo nors užsiimtų. Turėjau daugybę įvairių darbų, todėl žinau, koks malonumas yra dirbti sau. Gaila, kai žmonės turi unikalių idėjų, bet jiems pritrūksta drąsos. Manau, apie drąsą apskritai nereikėtų galvoti, geriau galvoti apie norimą kurti produktą. Lietuvoje visiškai įmanoma gyventi dirbant sau tai, kas patinka. Taip nekalbėčiau, jei pats to nedaryčiau, jei to nedarytų mano mama, mamos draugė, sesuo.

Daugybė draugų išvažiavo laimės ieškoti kitur, o aš pasilikau ir užsibrėžiau tikslą visiems įrodyti, kad ir čia galima gyventi, realizuoti save.

Manau, kad sulaukti sėkmės lengviau, kai gaminama ne masėms. Nesu investavęs į kokią nors įrangą ar techniką, todėl man labai lengva eksperimentuoti, o prireikus – ir persiorientuoti. Toks yra mažo, smulkaus verslo privalumas.

Planuoju išlikti nišinių produktų gamintoju, prekiauti nedideliais kiekiais, bet plėstis į nedideles elektronikos parduotuves. Juk jei iš viso pasaulio žmonių mano produktas patiks milijonui, tai vis dar bus niša, bet man – didelis verslas! Noriu dar labiau plėstis į pasaulį, auginti savo prekių ženklą. Svajoju, kad jis gyvuotų ne kelerius, ne keliasdešimt, bet šimtus metų. Norėčiau jį palikti savo vaikams.


M. Gudzinavičiaus nuotr.

Trumpa dosjė

Gimė 1989 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose.
Gyvenimo credo. „Reikia gyventi taip, kad būtų įdomu.“
Svajonė. „Darbinė svajonė yra turėti gamybos patalpas ir vystyti didmeninę prekybą. Asmeninė – nuosavas namas.“
Stilius. „Mėgstu dėvėti tai, kas patogu, bet vertinu ir kostiumus. Vilkėti kostiumą man yra malonumas. Darau tai retai – kad mėgčiau visada.“
Mėgstamiausias aksesuaras. „Kompiuterio dėklas.“
Žmogus, į kurį lygiuojasi. „Mano senelis – profesorius, buvęs Šiaulių universiteto rektorius, dabar – laimingas pensininkas. Visą gyvenimą darė tai, kas patinka, ir jam puikiai sekėsi.“
Patriotizmas. „Visa mano šeima myli Lietuvą. Vaikystėje retai važiuodavome atostogauti į užsienį, užtekdavo kelionių po Lietuvą.“
Patirtis. „Dvejus su puse metų dirbau valymo paslaugų kompanijos Vilniaus regiono vadovu. Šis laikas mane paruošė gyvenimui ir privertė užsiauginti storą odą.“
Baimė. „Gyvenu be baimių, bet jei būtinai reikėtų rasti vieną, tai būtų... viešas kalbėjimas.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis