Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina

 (20)
Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.
© Žurnalas "Moteris" (P. Gasiūno nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Svarsčiau, ir ką gi nauja pasakysiu?“ – garsiai abejonėmis pasidalijo Toma, kai susitikome per pertrauką tarp jos darbų. Paskutinį kartą mūsų žurnale T. Vaškevičiūtė svečiavosi 2012-ųjų birželį. „Svarbiausiu savo penkmečio atradimu tąsyk įvardijote drąsą būti tuo, kas esate. Ar kas nors pasikeitė?“ – klausiu. Toma atrodo labai susidomėjusi: „Tikrai taip sakiau? Kaip įdomu. Tada tuo tikėjau. Ieškojau savo vietos, norėjau įsitvirtinti pasaulyje. Buvau dar labai jauna.“ Klausimas, kaip pasikeitė per tą laiką, pašnekovei atrodo ir įdomus, ir sunkus. „Kardinalių pokyčių, tokių kaip vaiko atsiradimas, neįvyko, o ir tie metai prabėgo žaibiškai greitai, tačiau pati, žinoma, pasikeičiau, skleidžiausi kaip asmenybė ir aktorė. Buvo akimirkų, kai suvokiau, kad visai savęs nepažįstu, kad ėjau visai ne ten. Gyvenimas ne sykį nustebino, pateikė staigmenų.“

Pasak Tomos, šie netikėtumai yra žavūs, tik reikia kantrybės jų išlaukti. „Ko tikrai išmokau per tuos metus – tai kantrybės, – sako T. Vaškevičiūtė šypsodamasi. – Pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina. Kartais – net labai netikėtai. Reikia tikėti, dėkoti už šią dieną ir vertinti, ką turi. Ir viskas ateis.“

Tomai – dar tik 30, o ji jau pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausia dramos aktorė (už Luizės vaidmenį režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Laimingi“), yra kviečiama vaidinti spektakliuose, filmuose, serialuose. Dabar – naujas, bet labai įdomus ir intensyvus gastrolių etapas. Vasarą su lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektakliu „Didvyrių aikštė“ T. Vaškevičiūtė keliavo po Kiniją, dalyvavo festivalyje Avinjone („tai lyg teatro pasaulio Kanai“), šiemet dar laukia ilgos gastrolės Paryžiuje. „Pasaulinės gastrolės su teatru buvo viena mano svajonių, – prisipažįsta aktorė. – Atrodo, ką gi veikiau tuos metus? Kur jie dingo? Tačiau kai peržvelgiu nuveiktus darbus, suprantu, kad profesiniame, o ir asmeniniame gyvenime įvyko labai daug.“ Nacionaliniame dramos teatre Toma sukūrė vaidmenis spektakliuose „Mūsų klasė“ (rež. Yana Ross), „Katedra“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Didvyrių aikštė“ (rež. Krystianas Lupa), filmavosi kine ir serialuose („Laisvės kaina. Savanoriai“, „Expermenas“, „Nesamasis laikas“, „Pasmerkti 2“, „Pasmerkti 3“, „Bruto ir Neto“, „Kunigo naudą velniai gaudo“, „Visi vyrai – kiaulės 2“ ir kt.), dalyvavo užsienio šalių – Rusijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos – projektuose. Netrukus laukia spektaklio „Gyvūnas (Ku kū)“ (rež. Rolandas Atkočiūnas) premjera. „Įdomus buvo penkmetis, kupinas eksperimentų ir labai turtingas profesijos prasme“, – apibendrina aktorė.

O ar lieka laiko sau? Išsiųsti kam ranka rašytą laišką, pasižymėti ką nors dienoraštyje? Paprasti kasdieniai dalykai, kuriems taip dažnai stinga laiko. „Rašau... – atsako šypsodamasi, ir skruostuose pasirodo žavios duobutės. – Etapais. Kartais visai nieko. Esu tiek daug prikaupusi tų sąsiuvinukų, ten tiek visokių nesąmonių prirašyta (šypsosi)...“

Jūs man atrodote labai disciplinuota, net griežtoka sau. Ar leidžiate sau pasielgti truputį „pro šalį“?

Leidžiu, žinoma! Tačiau neslėpsiu, bandymas suderinti ir spėti atlikti visus darbus mane sekina. Nesu iš tų didžiųjų planuotojų, kuriems patinka viską rašytis, skaičiuoti minutes. Norėčiau, kad tai už mane darytų kas nors kitas (šypsosi). Blogiausia, kad taip lėkdamas nepasilieki laiko sau, tai – didžiausia skriauda. Esu tik kartą gyvenime atšaukusi filmavimą – šiemet, kai organizmas netikėtai sureagavo į infekciją, ir vieną kartą negalėjau vaidinti spektaklyje, nes susirgau kiaulių gripu. Kai planuoju tik savo laiką, būnu atlaidesnė, gal net pernelyg atlaidi (šypsosi), todėl asmeniniai planai nesiklosto taip greit kaip profesiniai, daug ką atidedu, jei nesinori, tai ir nedarau.

Tikiu, kad vieni vaidmenys aktoriui artimesni (apie tokius sakoma: „Kaip jam sukurtas“), kiti galbūt mažiau priimtini. Kurie iš sukurtų Jus labiausiai formavo, veikė kaip asmenybę?

Jei tik yra galimybė, iš kiekvieno personažo ką nors pasiimu. Visada randu, į ką stiebtis, lygiuotis. Dažnai kurdama charakterį permąstau ir kartais papildau savo vertybes. Herojai – lyg asmenybės, nors ir sukurtos kitų žmonių vaizduotės. Iš jų kartais tikrai yra ko pasimokyti. Iš didžiausią įtaką man padariusių vaidmenų galėčiau paminėti Luizę („Laimingi“), Ievą Teresę („Katedra“), Dorą („Mūsų klasė“), Hertą („Didvyrių aikštė“), labai įkvėpė Marcelė („Laisvės kaina. Savanoriai“). Jos visos – geros mano pažįstamos (šypsosi). Tikra laimė aktoriui būti pabučiuotam Dievo, įvertinam režisieriaus įžvalgos ir gauti tokį jam skirtą vaidmenį. Tada žiūrovas, stebėdamas aktorių scenoje, patiria pačių tikriausių katarsio akimirkų. Esu kelis kartus pajutusi šį ypatingą visiško žinojimo ir išsipildymo jausmą. Tokių akimirkų verta išlaukti, dėl jų verta kurti. Pavyzdžiui, spektaklis „Didvyrių aikštė“ – yra tokia pusantros valandos scena, kai vaidiname tik dviese su aktore Egle Gabrėnaite. Spektaklį vaidiname jau daugiau kaip metus, bet iki šiol jaučiame paslaptį, magišką nežinią. Labai branginu šią sceną – regis, tik lyginame marškinius, valome batus ir kalbamės, tačiau ji turi kažką ypač gražaus ir intymaus.

Herojai – lyg asmenybės, nors ir sukurtos kitų žmonių vaizduotės. Iš jų kartais tikrai yra ko pasimokyti.

Auksinį scenos kryžių 2010-aisiais pelnėte kaip geriausia dramos aktorė. Tikiuosi, neįsižeisite, tačiau drama, sakyčiau, tinka Jums prie veido. Ar sunku „persijungti“ į skirtingus vaidmenis?

Puiku, jei yra galimybė pakaitalioti vaidmenis. Po sunkesnio draminio gauti lengvesnį komedinį tikrai puiku, nes atsipalaiduoju, tarsi atsiranda daugiau oro, įgyju energijos, praplečiu suvokimo ribas. Labiausiai vargina ne vienu metu kuriami keli skirtingi vaidmenys, o bandymas viską suderinti, visur spėti.

Lietuvos nacionalinė televizija rodo šimtosioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms skirtą Sauliaus Balandžio režisuotą istorinį draminį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“. Jame kuriate vieną pagrindinių vaidmenų – įdomų, bet mažai kam žinomos žvalgybininkės Marcelės Kubiliūtės. Papasakokite apie šią neeilinę moterį.

Gaila, kad apie šią realiai egzistavusią asmenybę tiek mažai žinome. Analizuodama medžiagą, stebėjausi: kodėl jos nebuvo mūsų istorijos vadovėliuose, kodėl anksčiau nieko apie ją negirdėjau? Vaidindama šią moterį jutau labai didelę savo darbo prasmę. Kuriant šį filmą, į Marcelę atsiremta labiau kaip į idėją, jos charakteris ir gyvenimas nėra visiškai tiksliai atkurti. Viena vertus, ji yra istorijos įkvėpėja, kita vertus, pasakojama visiškai kita istorija. Dėl to man šiek tiek gaila, nes tikroji biografinė Marcelės Kubiliūtės istorija tikrai įspūdinga, ir ji man buvo didelis atradimas.

Lietuvai ji davė ir dėl jos padarė tikrai labai daug. Labai mylėjo Vilnių. Ji dirbo informatore. Padėdavo kariams, net juos laidojo, gelbėjo kalinius, žydus, rašė, dirbo lietuvių spaudoje. Yra išlikę duomenų, kad per meilės ryšius su lenku, nugvelbusi iš seifo slaptus dokumentus, ji net sustabdė sukilimą Lietuvoje. Kai tapo ieškoma, pasikeitė pavardę į Elžbietos Panevič (vėliau lenkai tai išsiaiškino), bet liko Vilniuje, nors už ją siūlyta 5 tūkst. zlotų, po miestą vaikščiojo apsisiautusi lapių kailiais. Priversta trauktis į Kauną, apsimetė, kad važiuoja kasti bulvių, ir kartu su kaimiečiais kirto demarkacinę liniją. Labiausiai mane žavi tai, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėmis Marcelė neprarado lengvumo ir žaismingumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina
© Žurnalas "Moteris" (P. Gasiūno nuotr.)

Ši istorinė drama – apie Lietuvai sunkų laiką po Nepriklausomybės akto pasirašymo. Jūsų šeimoje irgi buvo kovotojų už laisvę...

Mano senelis buvo Plechavičiaus kariuomenės narys, už tai jį ištrėmė į Sibirą. Iki tol kovotojus už laisvę vertinau kaip aukas, gailėdavau jų. O po filmo „Laisvės kaina. Savanoriai“ supratau, kad jie nebuvo aukos. Tie žmonės patys pasirinko tokį kelią, juos vedė aistra, pašaukimas, jie tai darė ne todėl, kad neturėjo kitos išeities. Jie turėjo svajonę, tikslą – matyti laisvą, nepriklausomą valstybę. Marcelė Kubiliūtė savo atsiminimuose (jie telpa į keturis puslapius) rašė: „Bijojau, bet visada kartodavau sau, kad mane saugo gera aplinkuma ir dirbu gerą darbą sąžiningai, ir kad viskas man turės būti gerai.“ Tik skauda širdį ir labai gaila dėl neteisybės, mat, grįžusi iš Sibiro, Marcelė taip ir nesulaukė išsvajotos laisvės, dėl kurios tiek kovojo. Tai – didelė ne tik jos, bet ir visos tautos tragedija. Didžiuojuosi tais kovotojais už laisvę, gerbiu juos už ryžtą, atsidavimą. Gyvenu jau laisvoje ir nepriklausomoje tėvynė, tad kasdien savęs klausiu, o ką pati galiu padaryti dėl to, kad čia gyventi būtų geriau? Ką moki – tą ir duok.

Kai pati sau įprasminau savo gyvenimą, atsakiau, dėl ko čia esu, pasidarė daug ramiau ir paprasčiau gyventi.

Šis filmas – tai ir istorija apie du draugus, mylinčius vieną moterį, jų draugystės išbandymą. Kūrėte dviejų vyrų geidžiamos Marcelės vaidmenį. Ar tokia pikantiška situacija Jums pačiai pažįstama? Nors manote, kad „pavydas yra nesąmonė“, ar tokia dviejų vyrų kova dėl Jūsų meilės nesuteiktų kasdienybei dramatizmo?

Gal ir teko kada tai pajusti, bet kad būčiau tapusi meilės trikampio dalimi, nepamenu. Nežinau, ką apie tai pasakyti. Manau, meilės ir traukos formų yra visokių, ir meilė, kaip jausmas, sunkiai gali būti įsprausta į kokius nors rėmus. Meilę galima išgyventi kasdien. Juk ji sieja mus visus. O meilė tarp vyro ir moters... Kad ir kokia forma, svarbu, kad tai šilti jausmai, tiesa? Ji nebūtinai turi realizuotis, virsti santykiais. Man atrodo, meilės ir santykių tarp vyro ir moters iki galo net nesuvokiame. Tai lyg amžina kelionė... Esu dėkinga už visokią meilę, kurią man kažkas kažkada jautė ar jaučia. O jei klausaisi širdies, eini paskui tą, su kuriuo tau gera.

Pavydas? Jei tavo vyrui kas nors rodo dėmesį, galbūt verta susimąstyti, ar pati jo skyrei pakankamai? Gal tai – ženklas, kad tavo mylimajam ko nors trūksta, ko nors nedavei? Gal tada verta padėkoti, kad jį pamaitino, ir išmokti pamoką. Toks požiūris susiformavo ne per vieną dieną. Pavydas yra emocija – ne proto balsas, ir valdyti jas nėra paprasta.

Prie visų vaidmenų gyvenimas skyrė Jums dar vieną – namų židinio kurstytojos. Prieš kiek daugiau nei metus su mylimuoju aktoriumi Tadu Gryn įsigijote nuosavus namus. Kaip sekasi išgyventi naujakurystės etapą?

Mes vis dar jį išgyvename. Namų aplinką, jaukumą stengdavausi kurti, puoselėti ir nuomotuose būstuose. Kažkaip sugebėdavau lengva ranka juos apjaukinti. O kai įsigijome savo, supratau, kad ir žinių trūksta, ir patirties, be to, viršų ima emocijos, protas išsijungia, tampa sunku priimti racionalius sprendimus. Dabar suprantu, kam reikalinga interjero dizainerio ar architekto profesija (šypsosi). Kitą kartą tikrai pasinaudosime profesionalų pagalba, nors ir šį kartą šiek tiek padėjo draugė architektė Sigita Šimkūnaitė (beje, ji dirba kino dailininke).

Kurti savo namus – maloni veikla, tik nebe tokia maloni, kaip maniau anksčiau (šypteli). Puikiai žinau, kiek nervų ir pinigų kainuoja kiekviena rankenėlė. Vienu metu net buvo kilusi mintis rašyti namų kūrimo atmintinę ir dalytis ja su kitais. Šis noras ypač sustiprėdavo nevilties akimirkomis (juokiasi). Namai jau beveik baigti, juose jau tikrai jauku, draugai noriai būna. Tai, ko gero, – įrodymas, kad pavyko neblogai. Liko įrengti vonią. Nors tai – didžiulis darbas.

Moterims mylėti save ir mylimuosius trukdo tingėjimas.

„Kai išsisakai per spektaklį, toliau gyventi visuomeninį ar meninį gyvenimą – kančia. Geriau tyliai pabūti namuose“, – sakėte interviu prieš ketverius metus. Ką labiausiai juose mėgstate veikti?

Dabar, pavyzdžiui, labai mėgstu lyginti. Netgi nusipirkau specialų garinį lygintuvą savo meditacijų seansams (juokiasi). Vienu metu buvau net susirūpinusi, mat grįžusi namo iš karto stodavau lyginti – tas garų garsas mane ramindavo. Vasarą bute įsirengėme krosnelę, tad dabar ilgais vakarais kurstome savo namų židinį. Ant sienos įsirengėme didžiulį projektorių, kad galėtume nuoširdžiai mėgautis filmais. Jaučiamės lyg namų kine. Tai didžiulis malonumas.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina
© Žurnalas "Moteris" (P. Gasiūno nuotr.)

Aktoriui svarbu nuolat papildyti sielos išteklius, šių labai prireikia kuriant vaidmenis. Kaip papildote savuosius? Kas Jus labiausiai turtina?

Tikiu, kad kiekvienas gali daug duoti kitiems iš savo srities. Tikiu kūrybine žmogaus galia, akimirkų, ypač jei jos įprasmina buvimą, prasmę. Sielos ištekliai, kaip sakote, yra didžiausias mano turtas. Kartais, kai vidiniai rezervuarai išsenka, net išsigąstu: nejaugi esu tokia vargšė, tuščia? Jaučiu net ne visada pagrįstą vidinę baimę, kad nebegaliu nieko duoti kitiems. Laimė, esu įsitikinusi, kad tai galima atkurti. Kaip? Man labai padėjo prieš gal ketverius ar penkerius metus atrastas vidinis tikslas – atsakiau sau į klausimą, kas esu ir kokia mano šios veiklos prasmė. Kai pati sau įprasminau savo gyvenimą, atsakiau, dėl ko čia esu, pasidarė daug ramiau ir paprasčiau gyventi.
Labai įkvėpta, lyg ant sparnų jaučiuosi, kai galiu daugiau laiko skirti sau, pasirūpinti savo sveikata, užsiimti asmeniniu tobulėjimu. Atsigaunu kaip moteris, ir tai man suteikia neįtikimų galių. Labai gera pasidaro gyventi, net personažų kančias kurti tampa lengviau. Tiesa, negaliu ilgai būti atskirta nuo žmonių, – talentingų, aistringų žmonių užsidegimas, istorijos, entuziazmas, prasminga veikla mane įkvepia. Su džiaugsmingais, gyvenimą mylinčiais ir jo grožį vertinančiais žmonėmis malonu kalbėtis ir leisti laiką. Jie moko tikrojo meno gyventi. Stengiuosi pajusti kiekvienos gyvenimo dienos vertę. Tai daro mane laimingą.

Teatre grimuojuosi pati. Šis ritualas man patinka, leidžia pamažu pereiti į vaidmenį.

Kaip mėgstate pasilepinti?

Pasirūpinti savimi pavyksta ne visada, bet kai pavyksta kaip moteriai pasiimti iš gyvenimo malonumų, pajuntu visai kitokią gyvenimo kokybę, geriau jaučiuosi aš pati ir mano artimieji. Tuos nuostabius etapus norisi kartoti ir kartoti... Paradoksalu tai, kad labai sunku prisiversti. Man atrodo, kad moterims mylėti save ir mylimuosius trukdo tingėjimas. Kartais atrodo, kad, pavyzdžiui, neturi jėgų padaryti masažo mylimam žmogui. Nueini miegoti, o iš ryto atsikeli tokia pat pavargusi. Jei tik įveiktume savo tingulį, nuovargį ar apatiją, perliptume per save ir labiau pasirūpintume savimi, pajustume didžiausią malonumą. Net susitvarkius miegamąjį ir užmigus ramioje aplinkoje jausmas jau visai kitoks, atrodo, net galvoje lengviau. Prisiversti kartais sunku, tačiau nauda – daug didesnė. Ir sau, ir kitoms moterims linkiu to nepamiršti.

Kaip save palepinu? Apskritai sakoma, kad moteriai sveika skirti pusvalandį sau – susišukuoti, pasidažyti ir pan. Mylėtis irgi labai sveika. Esu įsitikinusi, kad seksas yra svarbi ir moterų, ir vyrų gyvenimo dalis, sveikatos šaltinis.

Esate vadinama viena gražiausių Lietuvos aktorių. Kaip puoselėjate savo grožį?

Regis, nieko ypatinga nedarau. Kai tik galiu (ir netingiu), mėgstu pasidaryti japonišką Yukuko Tanakos veido masažą, – vizažistė išmokė. Tikrai labai paprasta, visos gali susirasti internete (kodiniai žodžiai – Tanaka face massage) ir pamėginti. Jeigu kiekvieną dieną, ryte ir vakare, darysite, rezultatai bus įspūdingi.

Ko tikrai išmokau per tuos metus – tai kantrybės. Pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina.

Kas Jums gyvenime svarbiausia? Kokiu požiūriu vadovaujatės?

Šį principą man įskiepijo mano šeima, ypač – senelis: mylėti žmones, kiek tik įmanoma jais pasitikėti ir tikėti, neteisti, priimti tokius, kokie yra. Galvoti, ką džiaugsminga gali jiems duoti ar ką gera gali padaryti nesitikėdamas grąžos. Tikiu, kad teigiamos mintys ir jausmai grįžta keleriopai. Geros emocijos – irgi vienas iš pa(si)lepinimo būdų.

IŠJUNGUS KAMERAS

Sportas. „Džiaugdavausi, jei pavykdavo išeiti pasportuoti, nes namie labai tingėdavosi. Įsigytuose namuose įsirengėme ir nedidelį kampelį mankštai. Dabar namie sportuoti man net maloniau.“

Pratimai sielai. „Turiu pratimų sielai subalansuoti. Vienas labai paprastas – reikia nusilenkti į visas keturias pasaulio puses. Ir jau diena kitaip prasideda!“
„Masažai labai patinka, bet juos turi daryti mylimas ar artimas žmogus (vaikystėje masažuodavo mama). Salone jaučiuosi šiek tiek įsitempusi. Rimtas 40–60 min. viso kūno masažas yra nuostabus poilsis ir dovana vienas kitam. Anksčiau su Tadu turėjome tradiciją kiekvieną vakarą pakaitomis vienas kitam daryti masažą. Nuostabus etapas, noriu jį grąžinti!“
Žaliasis kokteilis. „Subalansuota mityba – irgi kūno lepinimo dalis. Rytais mėgstu susiplakti paprastą, bet sveiką žaliąjį kokteilį iš banano, obuolio, turimų žalėsių, įmaišau spirulinos ar kitokio vadinamojo supermaisto. Užtrunku vieną minutę, o soti jaučiuosi beveik iki pietų.“
„Kelionės – vienas didžiausių malonumų. Puikiai išvalo mintis, plečia akiratį, atgaivina ryšį su savimi. Keliaudama jaučiuosi laisva ir laiminga.“
Kvepalai. „Turėjau gal ketverius mėgstamiausius ir buvau jiems ištikima. Kažkas sakė, kad turėti vienus mėgstamus kvepalus stilinga. Ilgą laiką tai buvo „Tobacco Vanille“ („Tom Ford“), neseniai atradau „Honey Aoud“ („Montale“).“
Raudonos lūpos. „Teatre grimuojuosi pati. Šis ritualas man patinka, leidžia pamažu pereiti į vaidmenį. Moku net lūpas raudonai pasidažyti (juokiasi). Greičiausias būdas atsikratyti nuovargio ir pasikelti nuotaiką – pasidažyti lūpas. Lūpų dažai – mano nedidelė moteriška silpnybė. Jų turiu daugiau nei kvepalų.“
Mažmožiai. „Kartais užsinoriu pasidovanoti buteliuką „Chanel“ nagų lako ar „YSL“ lūpų dažus.“
Skaitiniai. „Skaitau pripuolamai, etapais ir labiau iš reikalo. Daug perskaitau tik tada, kai reikia, tarkime, ruošdamasi vaidmeniui.“
„Muzika teikia vilties tikėti grožiu. Ji – visų tautų ir žmonių įkvėpimo šaltinis.“
Vanduo. „Mano stichija. O ir Zodiako ženklas – Vėžys. Mėgstu maudytis, nardyti. Kartais užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip plaukioju tarp gražiausių žuvų, prieš miegą žiūriu nardymo vaizdus.“
Gėlės. „Maža gyvenimo šventė. Net per gastroles užsienyje kartais jų nusiperku, kad viešbučio kambaryje būtų jaukiau.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.