Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai

Operos solistas Jonas Sakalauskas (35 m.) jau metus vadovauja Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Jauno vilniečio atėjimas į šį postą sukėlė nemenkus raibulius teatre. Pačiam J. Sakalauskui vadovo pareigos tapo išbandymu – kaip padalyti gyvenimą tarp sostinės ir pajūrio, laiką šeimai ir darbui, kaip neapleisti kūrybos.
© MOTERIS / Raimundas Adžgauskas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kai tariuosi telefonu dėl pokalbio laiko, Jonas Sakalauskas beveik desperatiškai kvėptelėja. „Pirmiausia reikia išgyventi šią dieną...“ – sako jis. Išgirdusi tokį netikėtai atvirą pareiškimą be garso formuoju nuostabos „o“... Ir tik vadovo kabinete geriau suprantu, kas ir kaip. J. Sakalauskas juda greitai, kalba greitai, lyg bandytų aplenkti vis suskambantį telefoną, kažkas nuolat jo ieško, per duris kyštelėja pluoštą dokumentų... Pokalbį pratęsiame telefonu, jam važiuojant namo į Vilnių, o baigiame raštu. Jonas palieka degančio žmogaus įspūdį, – sukdamasis tokioje orbitoje ne kiekvienas išgyventų. Vis dėlto pašnekovas, nors ir su kaklaraiščiu, kostiumu, eina aukštas pareigas, – jaunatviškas, stengiasi išlaikyti asmenišką, šiltą ryšį. Detalė, bet svarbi.

Susiliejantys miestai

Klaipėdą J. Sakalauskas vadina savo darbo miestu, o Vilnių – poilsio. Iš vieno į kitą didmiestį kartais net po kelis kartus per savaitę vykstantis teatro vadovas prisipažįsta, kad jaučiasi taip, tarsi šie miestai būtų susilieję. „Atrodo, nebeskiriu, kur vienas prasideda, o kitas baigiasi.“ Šio žmogaus kelionės neapsiriboja tik Vilniumi ar Klaipėda – kartu su populiariosios klasikos grupe „El Fuego“ J. Sakalauskas keliauja koncertuoti po visą Lietuvą. Pastaruoju metu vis dažniau tenka užsukti į Kauną – žmonos operos solistės Agnės Sabulytės gimtinę.

Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai
© MOTERIS / Raimundas Adžgauskas

„Gyvenu klajoklišką gyvenimą. Prieš tapdamas teatro vadovu taip pat nemažai keliavau. Ir gyvenamąją vietą esu keitęs, bet to nepalyginsi su dabartine padėtimi. Šeimai sunku, bet pamažu atrandame savo režimą. Klaipėdoje vaikai – keturmetė dukra Vakarė ir tuoj dvejų sulauksiantis sūnus Dobilas – turi auklę, lanko dainavimo ir smuiko pamokas, žmona šiame mieste pradėjo aktyviai dainuoti. Nėra lengva, bet toks buvo pasirinkimas – noriu stiprinti Lietuvos kultūrą. Kai nori padaryti ką nors svarbaus, visada tenka kai ko atsisakyti. Žmona mane palaiko ir supranta“, – pasakoja J. Sakalauskas.

Įsivaizdavau, kad vadovauti yra laisvė. Pasirodo, ne. Čia panašiai kaip šeimoje – didelis sukrėtimas nereiškia, kad gali leisti atsitraukti.

Anot solisto, pastarieji metai jam leido geriau pažinti Klaipėdą, pamatyti jos fasadą ir vidinę sąrangą, įsitikinti, kad tai idealus miestas jaunoms šeimoms. „Daug gamtos, jūra, nedideli atstumai, ramybė. Vasarą net ir darbo dienomis čia jautiesi kaip kurorte. Klaipėdiečiai to gal nesureikšmina, bet aš vis dar žaviuosi: pavakare – administracijos susitikimas, o po pusvalandžio jau stebi, kaip vaikai žaidžia prie jūros! Tai – didžiulis miesto pranašumas. Tiesa, Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai“, – teigia pašnekovas. Ir priduria, kad ji ir visa Vakarų Lietuva – išskirtinių atradimų vietos, įdomios patyrinėti kiekvienam. Paklaustas, ką uostamiestyje rekomenduotų pamatyti jo svečiams, teatro vadovas atsako nė nesvarstydamas: „Užsukite į Muzikinį teatrą! Sakau tai labai rimtai. Noriu, kad jis taptų viena iš priežasčių, kodėl verta vykti į pajūrį. Tai – mano svajonė.“

Motyvuoja kūryba

Klaipėdoje šeima gyvena nuomojamame bute miesto centre, jame praleidžia nemažai laiko, vis dėlto pritapti kitoje vietoje sekasi sunkiai. Būtent savi, kiekvienam šeimos nariui patogūs namai – stipriausiai kiekvieną laisvą minutę į Vilnių kviečiantis balsas. „Jie ypatingi pirmiausia tuo, kad yra mano tėvo žemėje. Sklypas ilgai buvo tuščias. Kai pradėjome ieškoti savo būstui tinkamos vietos, atvykę į sklypą supratome, kad būtent čia turime įsikurti. Procesas truko labai ilgai, bet pabaiga – laiminga. Turime savo mielus namus, – pasakoja J. Sakalauskas. – Jie – skandinaviško stiliaus, įrengti minimalistiškai, čia atviros erdvės, dominuoja balta spalva. Planavome rengti muzikos vakarus, net pagrindinį kambarį kūrėme atsižvelgdami į tai. Deja, kol kas dėl užimtumo ir laiko stokos koncertai mūsų namuose vyksta labai retai.“

Operos solistų šeima skaičiuoja jau 12 kartu praleistų metų. Jonas ir Agnė susipažino studijuodami (mokėsi tame pačiame kurse), o jų meilės istorija, teatro vadovo žodžiais, rutuliojosi greitai ir nepastebimai. „Tai tiesiog nutiko – įsimylėjau. Mane traukė Agnės kūrybiškumas, tvirtumas, net manieros. Negaliu pateikti meilės apibūdinimo. Man tai – jungianti energija. Sukūrėme daug operų, koncertų programų, nuolat buvome kartu ar bent šalia vienas kito“, – apie jausmus pasakoja J. Sakalauskas.

Kaip gyvena du menininkai, kiek bohemos jų kasdienybėje? „Kažkada pas mus vykdavo pobūviai iki pat ryto – su rimtais koncertais, filosofinėmis diskusijomis, vynu“, – prisimena pašnekovas. Pastaruoju metu beveik visą savo laisvą laiką šeima skiria kelionėms, be to, du maži vaikai taip pat diktuoja tam tikrą ritmą. Pasak J. Sakalausko, gyventi dviem meno pasaulio žmonėms taip pat sudėtinga, kaip ir bet kuriai kitai porai. Kartu gyvenantiems žmonėms kur kas svarbiau ne specialybė, bet kaip jie žiūri į šeimą, o tai, pasak pašnekovo, perduodama iš kartos į kartą.

Tai tiesiog nutiko – įsimylėjau. Mane traukė Agnės kūrybiškumas, tvirtumas, net manieros.

J. Sakalauskas džiaugiasi, kad jiedu su žmona žvelgia ir eina viena kryptimi. Tarpusavio supratimas padeda išvengti aiškinimosi, pavyzdžiui, kodėl vienam ar kitam reikia laiko kūrybai. „Mus motyvuoja ne pinigai, turtas ar ypatinga karjera, o kūryba ir saviraiška, dalijimasis ta kūryba su kitais. Kai abu šeimos nariai nori to paties, vienas gali nukentėti. Kur suku? Taip susiklostė, kad, iki gimė vaikai, turėjau daugiau darbų, todėl namais, vėliau – ir vaikais daugiau teko rūpintis žmonai, o man – finansais. Vaikai paaugo, ir žmona pradeda daugiau dainuoti, koncertuoti. Netrukus man teks daugiau dėmesio skirti vaikams ir sudaryti galimybes Agnei realizuoti save. Meniškos prigimties žmogus negali būti laimingas nekurdamas, nebūdamas scenoje“, – teigia solistas.

Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai
© MOTERIS / Raimundas Adžgauskas

Tėvų pamokos

Muzikinio teatro renginiuose jo vadovą dažnai galima pamatyti su savo mažametėmis atžalomis. „Labai myliu savo vaikus, esu prie jų prisirišęs. Kartais būna sunku, bet be jų nematau savo gyvenimo prasmės, – pripažįsta pašnekovas. – Esu iš tų tėčių, kurie viską leidžia, nenoriu, kad vaikai dėl ko nors kentėtų, būtų verčiami daryti tai, ko nenori. Man jie yra šventenybė. Suprantu, kad kartais gal leidžiu savo vaikams per daug, kad jų laisvė gali atnešti ir bėdų, bet kitaip nemoku.“

Pats J. Sakalauskas gimė gausioje šeimoje – turi tris brolius ir sesę, tėvai turėjo ir kelis globotinius. Pašnekovas pasakoja, kad jo šeima nebuvo labai turtinga, bet daug dėmesio skyrė vaikams šviesti – vedė į kultūros renginius, skatino skaityti. Tėvai solistą užaugino ir atsidavusiu patriotu, – jo tėtis Antanas Sakalauskas buvo vienas tų, kurie sausio 13-osios naktį nesitraukė iš kelio tankams ir dėl to stipriai nukentėjo.

„Tėvai manęs neauklėjo. Jie gyveno teisingą gyvenimą, o mes, būdami šalia, matėme jų vertybes, šias ir perėmėme, – pasakoja menininkas. – Pinigai mūsų namuose nebuvo svarbūs. Tėvai gyveno šeima, vaikais. Mano mamos gyvenimo centras iki šiol yra vaikai. Ji irgi meniškos prigimties, kuria, dainuoja, domisi mokslais, yra keramikos mokytoja, baigusi kelis universitetus, bet jos pagrindinis rūpestis – vaikai ir anūkai.“

J. Sakalauskas pripažįsta, kad iš tėvo perėmė patriotizmo ir teisingumo pojūtį, iš mamos – atjautos ir saviraiškos poreikį, jautrumą menui. Pašnekovas prasitaria, kad jie su broliais ir sese augo narkotikais ir nusikalstamumu garsėjusiame Vilniaus rajone, vis dėlto aplinka nepaveikė nė vieno jų šeimos nario. „Buvau kitoks vaikas, iš aplinkos neperėmiau nieko bloga“, – tvirtina menininkas.

Patinka kontrastai

Vienas J. Sakalausko siekių – universalumas, jam maga išmėginti įvairią veiklą. Net ir vaikystėje ilgai svarstė, kuo įdomiau būtų būti – gamtininku ekologu ar gitaristu. Pasirinko muziką, mokėsi skambinti gitara, pianinu, solfedžio, choro dirigavimo, kompozicijos ir t. t. „Būdamas devyniolikos metų dalyvavau moksleivių dainavimo konkurse. Nelabai pasisekė, bet komisijos narys operos solistas Vytautas Juozapaitis pasakė, kad balsą turiu ir galėčiau pamąstyti apie operos dainininko kelią. Ta idėja mane užbūrė“, – prisimena teatro vadovas.

Plačiajai Lietuvos visuomenei J. Sakalauskas labiausiai atpažįstamas kaip „El Fuego“ narys. Šioje grupėje jis atsidūrė dar mokydamasis ketvirtame kurse. „Planavome, kad „El Fuego“ egzistuos tik penkerius metus. Vis dėlto negalime sustoti – turime labai daug klausytojų“, – juokdamasis sako pašnekovas.

Galima sakyti, kad esu prieraišus tėtis. Man vaikai yra šventenybė. Suprantu, kad kartais gal leidžiu jiems per daug.

Muziko profesija J. Sakalauskui atvėrė labai platų galimybių horizontą. „Esu dalyvavęs daugybėje muzikos projektų, išbandęs labai daug stilių. Kiekviena veikla prisidėjo prie mano, kaip muziko, brandos. Pradėjau nuo sunkiojo metalo, o dabar daugiausia dirbu akademinės muzikos srityje. Kontrastai man patinka, – sako solistas šypsodamasis. – Vieną vakarą su „El Fuego“ dainuoju populiarią klasiką, kitą dieną – avangardinėje monooperoje „Dainuoja degeneratas“, išlindęs iš šiukšlių maišo, pusnuogis bėgiodamas po sceną. Vieną dieną prieš mane – Lietuvos elitas, kitą – paprasti kaimo žmonės. Bendraudamas ir su vienais, ir su kitais atrandu įdomių dalykų. Kontrastai suteikia gyvenimui pilnatvės pojūtį. Žmogus netelpa į vieną stilių, į vieną asmenybės tipą. Pasaulis didelis ir įvairus. Jei įsispraudi į vienus rėmus, kyla grėsmė, kad ko nors nepamatysi, nesuprasi.“
Paklaustas, ar iš veiklų kakofonijos, gali išskirti ryškesnius projektus, J. Sakalauskas ilgai nesvarsto: „Paminėčiau mano inicijuotą šiuolaikinės operos festivalį „NOA“ ir patį didžiausią, daugiausia jėgų reikalaujantį gyvenimo kelio etapą – darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Visos mano mintys dabar – ten.“

Teatras ir jo iššūkiai

J. Sakalauskas teatrui ėmė vadovauti sudėtingu laiku. Šiemet Klaipėdos muzikinis teatras mini 30-ies metų veiklos sukaktį, šiemet bus pradėti ir labai ilgai lauktos patalpų rekonstrukcijos darbai. Kolektyvai turės įsikurti laikinose erdvėse, nenutraukti veiklos, toliau rodyti spektaklius ir t. t. Visa tai pareikalaus neįtikėtinos vadovo vadybos ekvilibristikos.

Tarp dviejų miestų gyvenantis muzikinio teatro vadovas J. Sakalauskas: Klaipėda žiemą ir vasarą – du skirtingi miestai
© MOTERIS / Raimundas Adžgauskas

Apie pirmuosius metus teatre J. Sakalauskas kalba lėčiau, atsargiai renka žodžius, kelis kartus stabtelėja. „Įsivaizdavau, kad vadovauti yra laisvė. Pasirodo, ne. Čia panašiai kaip šeimoje – didelis sukrėtimas nereiškia, kad gali leisti atsitraukti. Turi stengtis iš visų jėgų įgyvendinti tai, ką žadėjai kitiems, ką žadėjai sau. Vos atėjęs norėjau viską gerąja prasme išsprogdinti. Dabar entuziazmo gerokai mažiau. Viskas pasikeitė savo kailiu patyrus šio didžiulio įvairių santykių ir procesų tinklo, vadinamo muzikiniu teatru, realybę. Negali lyg niekur nieko ateiti ir viską pakeisti. Esi prašalaitis, o visi savi, turi savitą supratimą ir viziją“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

J. Sakalauskas pripažįsta, kad jei būtų žinojęs, kokia sunki vadovavimo našta, turbūt nebūtų ryžęsis priimti šio iššūkio. Kai apsisprendė dalyvauti konkurse teatro vadovo pareigoms eiti, jautė labai stiprų norą susitelkti į didelį, Lietuvos kultūrai svarbų darbą. „Žmonai nelabai patiko mano idėja, raminau ją sakydamas, kad tikrai nelaimėsiu, bet nutiko taip, kaip nutiko: komisijos nariai balsavo už mane. Teatro žmonės naujieną, kad kažkoks jaunuolis užsimanė būti vadovu, sutiko sunkiai ir su dideliu nerimu“, – atėjimo aplinkybes prisimena jaunuolis.

J. Sakalauskas Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą mato kaip meninę platformą, aktyviai reaguojančią į kultūrinę aplinką, kaip vieną iš Europos kultūros centrų, kaip vietą, kur statomi išskirtinės kokybės spektakliai ir dirba talentingiausi menininkai. Anot jo, pirmieji žingsniai jau matyti: teatras tampa žinomesnis, kinta spektaklių kokybė, beveik trečdaliu padaugėjo lankytojų. Pašnekovas įvardija ir darbo teatre kainą: „Per šiuos metus ne kartą nusivyliau savo bendradarbiais, pats savimi. Gal mano lūkesčiai buvo per dideli. Dirbdamas čia visiškai įsitikinau, kad žmogus yra ribotas. Atėjau vedamas labai didelio pasitikėjimo, atvirumo, bet pastebiu, kad pradėjau į žmonės žiūrėti šalčiau, biurokratiškiau, ne taip nuoširdžiai. Bijau, kad per tuos penkerius metus galiu prarasti tikėjimą gerumu, nurašyti tai kaip vaikišką iliuziją“, – atvirauja J. Sakalauskas. Iš su pauze ištarto prisipažinimo galima įtarti, kad jis vadovui – vienas sunkiausių.

Tyla trunka neilgai. Pašnekovas šypteli ir patikina, kad gyvenimas teatre turi daugybę briaunų. Ir daugiau šviesių nei tamsių. Čia verda kūryba, čia gausu įdomių, talentingų žmonių. „Metai buvo sudėtingi, bet dėl nieko nesigailiu, džiaugiuosi. Niekur kitur nebūčiau įgijęs tokios patirties. Į viską pradėjau žiūrėti kitaip – ramiau, atsargiau. Supratau – jei turi ambicingą viziją, vadovauti biudžetinei kultūros įstaigai sudėtinga. Tai kainuoja labai daug sveikatos. Prisipažinsiu, kad teko atsisakyti nemažai kūrybinės veiklos, mažai bedainuoju spektakliuose. Mano kūrybinėje karjeroje – štilis. Vis dėlto tikiu – tai, kad esu Klaipėdoje, bus naudinga teatrui ir miestui“, – apibendrina J. Sakalauskas.

Jau legenda tapo tai, kad į pirmą susitikimą su savo darbuotojais naujasis teatro vadovas atsinešė paties keptą obuolių pyragą. „Man svarbu šiltas ryšys. Obuolių pyragas ir arbata yra to simbolis“, – sako šypsodamasis. J. Sakalauskas save laiko demokratišku vadovu: „Ne visada galiu toks būti, vis dėlto manau, kad svarbiau ne vadovauti, o leisti dirbti. Jei komanda gera, ir rezultatas bus geras. Tikiu, kad komanda daugiau pasiekia, kai ją kuo mažiau riboja vadovas, kai visus vienija bendro rezultato siekis. Vadovo užduotis, manau, – pasistengti sukurti darbui palankią aplinką, į tam tikras pareigas paskirti reikiamus žmones. Tada mechanizmas juda pats, tereikia prireikus jį pakreipti.“

Paprašytas pasverti savo pasiekimus, solistas teigia kol kas nejaučiantis, kad gyvenime nuveikė kažką ypatinga, nesureikšmina einamų pareigų, nes netiki, kad jomis galima matuoti savo žmogiškąją vertę. „Svarbiau, ką padarai laikydamasis vienos ar kitos pozicijos. Dar turėsiu įrodyti, ką sugebu, kiek idėjų galiu realizuoti ir dėl to būti laimingas, kiek galiu padėti laimingiems būti kitiems. Juk karjeros aukštumas ne visi pasiekia dėl ypatingų gebėjimų. Kartais lemia sėkmė, kad atsiduri tinkamu laiku tinkamoje vietoje“, – įsitikinęs J. Sakalauskas.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Agnė Jagelavičiūtė: gal ne visada pavyksta gyventi labai harmoningai, bet visada galima pasistengti (4)

Agnė Jagelavičiūtė šiais metais pateko į įtakingiausių Lietuvos pramogų pasaulio žmonių dešimtuką, kuriame buvo vienintelė moteris. Ji populiari nuo dvidešimt vienerių, yra laimėjusi ne vieną televizijos projektą ir papuošusi tikriausiai visų įmanomų Lietuvos žurnalų viršelius.

Vytautas Šerėnas: mūsų namuose lėkštės niekada nedūžta, nes mano žmona yra suvalkietė (2)

Televizijos ekrane jį visi įpratę matyti šmaikštų ir nestokojantį gero humoro. Tačiau koks garsusis „dviratininkas“ Vytautas Šerėnas yra užsivėrus namų durims?

7 vaikų mama tinklaraštininkė Sabina Daukantaitė pristatė netradicinio žanro knygą

Antradienio vakarą, Vilniaus Antakalnio bendruomenės namuose „Miesto laboratorija“, populiari tinklaraštininkė, komunikacijos specialistė, 7 vaikų mama, 2016-asiais išrinkta veikliausia Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė pristatė debiutinę savo knygą „Vandeninės moterys“.

Ingrida Šimonytė: humoro jausmas man padeda nesusireikšminti (79)

Ekonomistė Ingrida Šimonytė (42 m.) – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje. Net tai, kad, dirbdama finansų ministre per krizę, pritarė diržų veržimo politikai, jos populiarumo nesumažino. Netgi atvirkščiai – ne vienas prisipažįsta norintis šią moterį matyti ir Prezidento poste.

Aktorius Marius Repšys: mirties aš nebijau. Bijau prarasti savo šeimą (7)

M. Repšys pasakoja apie sunkumus šeimoje: santykiai buvo ties skyrybų riba.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė rašytoja D. Kalinauskaitė: kam esu dėkinga už rašymo meistrystę (1)

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.

Paslaptingas Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno žmonos gyvenimas (14)

Mažai žinoma apie Ri Sol Ju, kuri 2012 m. buvo atskleista kaip Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno žmona.