Sveikatos specialistė R. Bogušienė: žinau, kodėl mama susirgo vėžiu

 (174)
Daugumai žmonių vėžys skamba kaip galutinė ir neginčijama diagnozė, tai tarsi nuosprendis be išeities. Ir kaip daugelis sako, o kodėl man? Mano Mama buvo ne išimtis! O buvo net 50-čio nepasiekusi.
Raminta Bogušienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ji klausė šio klausimo savęs, manęs ir kitų artimųjų. Šiandien, praėjus turbūt dešimčiai metų, ta diena, kai drąsiai galiu pasakyti: „Mama, atsakymą turiu!”.

Turiu pabrėžti, kad negaliu išanalizuotų faktų pateikti tiesiog išvardindama vienas, du, trys, nes nėra vieno už kitą svarbesnio, o svarbūs – visi.

Jaučiau baimę susirgti iki to momento, kai supratau, kad tai nėra vien genetinė priežastis. Ji daug gilesnė, o gal visai plika akimi pastebima. Tiesiog mums skiepijama tokia informacija, jei tavo artimieji, o ypač, mama sirgo krūties vėžiu – tirkis vaikeli, nes tai paveldima.

Paveldime ne tik genetinį fondą – „teigiamus“ ir „neigiamus“ genus, bet, visų svarbiausia, perimame gyvenimo būdą. Mityba, judėjimas, žalingi įpročiai, kenksmingos darbo sąlygos, emocinė būsena – tai puokštė vėžiui palankių gyvavimo sąlygų.

Gyventi dėl rytojaus

Mama, kaip turbūt ir šimtai kitų, gyveno dėl vaikų. Bent ši frazė iš jos lūpų skamba atmintyje dar dabar. Nuolat rūpinosi, kad būtume sotūs, tai gamindavo visiems pagal pageidavimus 5 patiekalus pietums ir 3 vakarienei. Maistas buvo pakankamai šviežias, gamindavo anksti ryte prieš darbą ir grįžus po darbo.

Jau nekalbu, kad namai turėjo būti tvarkingi, mes aprengti švariais ir išpuoselėtais rūbais. Ji skalbė, dar kurį laiką ir rankomis. Ji lygino ne tik patalynę, bet šimtus mūsų rūbų. Ji virė, kepė ne tik karštus patiekalus pagal visų pageidavimus, bet be deserto nebuvo nei dienos.

O kur dar darbas, kuris prasidėdavo 6 val. ryto ir ji grįždavo namo tik 5 val. vakaro. „Koks poilsis, pailsėsiu, kai numirsiu“, – tai Mamos žodžiai. Visatos dėsnis skelbia: atkreipk dėmesį į tai, ką transliuoji…

Tokiu tempu gyvenant, akivaizdu, kad laiko sau nebuvo. Tiesiog negyveno, o bėgo į priekį pro gyvenimą ir, kaip sakoma, kas skuba – pasiekia finišą pirmas, bet išsvajotojo prizo negauna, nes pažeidė žaidimo taisykles. Taip ir čia gyvenimo dėsniai – sugriauti. Ir kai jau nori gyventi ir gali: vaikai užauginti, pinigai kaip ir sukaupti, tada gyvenimas sako – limitas išeikvotas. Gyvenai dėl rytojaus, o šiandien teks gyventi – Taip!

Rūkysiu iki mirties

Tokiu tempu gyvenant, akivaizdu, kad reikėjo stimuliatorių. Nepamenu savaitgalio be balių, o dienos be cigaretės dūmo. Taip, po pirmos operacijos Mamos žodžiai skamba: „rūkysiu iki mirties“, bet kai antrą kartą galutinai liga palaužė, vadinamasis malonumas tiesiog išnyko iš gyvenimo. Ne, mano tėvai nebuvo alkoholikai, bet alkoholis buvo jų draugas ir progų jam paragauti buvo tikrai ne retai. Daugeliui turbūt ir dabar atrodo, alkoholis yra tarsi natūrali gyvenimo dalis.

Ne, brangieji, tai visiškai nereikšmingas skystis, kuris ne tik atitolina nuo gyvenimo problemų, bet jas net pagilina. Atsipalaidavimas, kuris pasiekiamas su taure alkoholio – dirbtinis. Alkoholis, cigaretės, prastas maistas – tai Jūsų organizmo kuras. Jei jis toks, gyvenimo saulėlydyje neužduokime kvailų klausimų nei sau, nei kitiems. Meilė sau pirmiausia prasideda nuo to, ką į save dedame. Ar pamenate posakį: ką pasėsi, tą ir pjausi. Tai, kai nuodus pučiame, kramtome ir ryjame, tai viduje ir sėjame vėžio sėklą.

Pasak garsaus amerikiečių mokslininko T. Colino Cambello, ilgalaikių tyrimų ir garsioje knygoje „Natūralus būdas išvengti ligų“ pateiktų išvadų, kurios skelbia: „Genai yra tarsi sėkla ir kiekvienas geras sodininkas žino, kad sėkla nesudygs, jei nebus gerai prižiūrima ir jei dirva bus nederlinga. Taigi genai irgi nepasireikš, jei jų aplinka bus bloga. Vienas iš aplinkos veiksnių šiuo atveju yra mityba.

Su tyrėjų grupe nustačiau, kad blogus genus galima „įjungti“ ir „išjungti“ vien reguliuojant gyvūninės kilmės baltymų suvartojimą“.

Pasak mokslininko, genai lemia mūsų polinkius susirgti tam tikra liga, pavyzdžiui, maitinant tokiu pat sveikatai nepalankiu maistu skirtingus žmones jie susirgs skirtingomis ligomis, o jei mityba bus palanki jų sveikatai – „blogieji“ genai greičiausiai neįsijungs.

O kur dar sportas, visi šeimos nariai buvo profesionalūs sportininkai, o mama – ne! Ji sukosi prie puodų. Aktyvus gyvenimo tempas ją taip įsuko, kad meilės ir priežiūros savo kūnui neliko. Aktyvus judėjimas, bėgimas, plaukimas, o gal joga ar pilates užsiėmimai – skambėtų jai dabar kaip humorą keliantys, kam tai? Juk aš ir taip aktyviai gyvenu! Mama, skirtumas tas, kad tai sveikatinantis judėjimas, o tą, kurį Tu propagavai – sveikatą griaunantis.

Jei gyveni per reikia, gauni tai, ko nereikia!

Turbūt atkreipiate dėmesį, kad daugelis Mamos veiksmų buvo iš žodžio „reikia“. Ji keldavosi anksti, nes reikia. Ji gamindavo maistą, nes reikia. Ji eidavo į darbą, nes reikia. Žodyne žodžio „noriu“ nebuvo. O pas ką Tarybiniais laikais buvo kitaip? Ir mus taip augino, kad reikia baigti mokslus, reikia susirasti darbą, reikia gaminti, reikia keltis, reikia eiti... Ir kas iš to? Jei gyveni per reikia, gauni tai, ko nereikia!

Pagamintas maistas iš žodžio reikia, tik skirtas maitintis, tiksliau tariant, ne valgyti su pasimėgavimu, o būti sočiu. Juk tarybinių laikų palikimas dar gyvas dabar, tos kartos žmonių veiksmuose, svarbu sotus, nesvarbu, kiek ir kuo.

Jei keturiasdešimties metų moteris su riebalais ant pilvo, tai norma, juk amžius. Ne, brangieji tai ne amžius, tai mitimo, o ne valgymo pasekmės.

Mama nebuvo iš tų, kuri turėjo nutukimo problemų, bet svorio buvo tikrai daugiau nei reikia. Kodėl tai sakau? Gyvendama dar su tėvais visuomet sverdavau turbūt daugiau beveik dešimt kilogramų, nei dabar, po dviejų vaikų gimimo. Jūs galvojate, aš blogai maitinuosi? Ne, tiesiog valgau tai, kas palanku sveikatai ir nepersivalgau, kad pilvai plyšta.

Pamenu puikiai, po savaitgalinių pietų eidavome miegoti, nes pavalgę ne energijos gaudavome, o atimdavome iš organizmo paskutines jėgas. Bulvės, rafinuoti miltai, cukrus, mėsa – tai kasdieniniai mitybos atributai. Ir kas iš to gaminimo per reikia, jei pagamintas maistas nors ir šviežiai, bet tuščios kalorijos, suteikia ne jėgų, o atima jas.

Ar aš gaminu? Taip, bet mano gaminimo procesas daug paprastesnis nei anų laikų patiekalų įmantrumas, o galutiniame rezultate – menkavertiškumas. O šį laiką, Mama, galėjai skirti sau! Ar aš gaminu kai nenoriu? Ne, nes žinau, kad valgio gamyba, tai kūryba, jei nėra įkvėpimo geriau neimk puodo į rankas. Kitu atveju, ne tik meilės jausmo neperduosi, o tik „reikia“, bet galiausiai rezultatas bus minusinis. Kodėl taip sakau?
Čia nėra vietos sveikatos saugojimui

Mama maitindamasi tokiu maistu nuolatos turėjo virškinimo problemų, vidurių užkietėjimas lydėjo visą gyvenimą. Vadinasi, organizmas ne šalindavo toksinus kaip įprasta sveikam žmogui kasdien, o kaupdavo kaip meška atsargas žiemai. O ta žiema, kaip visada atėjo nelauktai!

Ar vidurių užkietėjimas kam nors atrodė ženklas, kad sveikata sutrikusi – tikrai ne!

“Juk tai normalu, visi turi tam tikrų bėdų”, – sakė Mama. Gydytojai čia irgi nematė problemų, jiems svarbu faktas – užkietėję viduriai ir gydymas vaistais. O kad priežastis – mityba, niekam net į „galvą“ neatėjo. Bet suprantama, juk kai kurie gydytojai dažnu atveju apie sveikatai palankią mitybą nei mokomi, nei supranta, nei taiko tai savo gyvenimuose. Jie žino tik pasekmių gydymo būdus. Mes nesuprantame gerdami alkoholį, kimšdami, tiesiogine šio žodžio prasme, prastą maistą, kad patys esame tikri gydytojai ir tik atsigręžę į save ir pradėję klausyti savo organizmo norų galime būti sveiki.

Čia nėra vietos savirealizacijai

Tarybiniais laikais žodis „savirealizacija“ skambėtų kaip įmantrumas, tačiau džiugu, kad dabartinei kartai jis atrodo natūralus ir priimtinas. Mes, o mūsų vaikai, tai tikrai nedirbs iš reikia, taip bus sukurti tik tie produktai ir paslaugos, kuriems iš tiesų yra poreikis.

Darbas buvo tik tam, kad žmonės gautų pinigų išgyvenimui t.y. būstui, maistui, rūbams ir pan. O kur dar cigarečių blokai ir degtinė iš po prekystalio tam, kad pigiau ir didesnį kiekį galėtum skirti savęs nuodijimui. Taip ir sukosi kaip voverė rate, darbas vadinamam išgyvenimui, bet ne gyvenimui. Todėl vėžys, iš vienos pusės atėjo į pagalbą, kad išvestų iš to užburto voverės rato. Kai nesugebi pats, ateina pagalba. Toks visatos dėsnis. Tik tokią pagalbą vertiname prieštaringai ir dažnai nepriimame.

Darbas ne tik, kad neteikė malonumo, bet, tiesiogine prasme, buvo kenksmingose sąlygose, prie litavimo staklių konvejerio Radijo gamykloje.

Čia nėra vietos ramybei

Čia gyveno baimė, nerimas ir susirūpinimas dėl rytojaus, sekė nusivylimas, nepaliko nuoskaudos. Čia buvo tobulas pasaulis, bet įvertintas kaip netobulas. Kokiu balu įvertinai, tiek ir vertas! Toks visatos dėsnis! Juk visata negali leisti, kad vėžinės pasaulėžiūros žmogus sunaikintų pasaulį, todėl visa tai nukreipiama į patį žmogų.

Išeina paprastai – pats žmogus savo pasaulėžiūra sunaikina save. Ir, galiausiai, nekaltinkime genų, maisto pramonės ar žemės ūkio, kad auginama ar gaminama viskas su chemija, taip pat nekaltinkime ir oro sąlygų, aplinkos ir kitų veiksnių. Atsigręžkime į save. Tik taip išsaugosite savo sveikatą.

Mano Gyvenimas vertas labai daug ir jis tobulas vien dėl to, kad leido patirti, suprasti ir priimti visa tai, kas duota. Ir jei „neigiami“ genai pradės viešpatauti, leisiu! Nes žinau, kad ne jie bus kalti, juos suaktyvinsiu pati ir sudarysiu prieš tai išvardintas vėžiui gyvuoti palankias sąlygas... Tačiau jau daugeliui jų mano gyvenime vietos nebėra, judu pirmyn! Noras didelis – nutraukti šį genetinį palikimą su visu sveikatai nepalankiu gyvenimo būdu ir perprogramuoti vėžiui nepalankia kryptimi. Einate kartu?

Šiam tikslui įkūriau nepelno siekiančią organizaciją VšĮ „Sveikatai palankus“, kad inicijuočiau ne tik visuomenės pokyčius sveikatos išsaugojimo link, bet galėčiau prisidėti prie atsakingų institucijų pokyčių mitybos, aktyvaus gyvenimo būdo srityse.

Pagrindinis tikslas: kad visuomenė galėtų taikyti savo gyvenimuose sveikatai palankią mitybą, juk tyrimai rodo, kad net 30 proc. mityba turi įtakos vėžiniams susirgimams. Norėtųsi, kad maisto pramonė, viešojo maitinimo sektorius, žemės ūkis kurtų ne tik saugius maisto produktus/ patiekalus, bet sveikatai palankius, o prekybos centruose jie būtų pažymėti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Tatjana Lavrinovič: niekada per daug negalvojau apie grožį

Šiluma, ramybė ir užsispyrimas – šiais trimis žodžiais galima apibūdinti Tatjaną Lavrinovič. Tatjana pasakoja, iš kur šias savybes paveldėjo bei atskleidžia ne tik išorinį, bet ir vidinį savo grožį.

Astrologė Vaiva Budraitytė: svarbiausi šiemet bus meilės reikalai

Atėjus naujiems metams daugelis ima spėlioti, ką jie atneš – ar bus palankūs finansiškai, ar nesirgsime, kaip seksis meilės ir šeimyniniuose reikaluose.

Ieva Zasimauskaitė: esu ne kartą pagalvojusi, kad noriu nutraukti gyvenimą

Kada ir kaip prasidėjo atlikėjos Ievos Zasimauskaitės kritimas ir kilimas? Kas ją privertė dėlioti naujus prioritetus, kitaip pažvelgti į gyvenimą?

28 metus su žmona gyvenantis Andrius Kaniava žino ilgalaikės santuokos paslaptį

Aktorius, režisierius, bardas Andrius Kaniava neseniai nusipirko laikrodį. Užsisegė jį ant rankos ir vis žvilgčioja - ar tikrai nevėluoja.

Scenografė Virginija Idzelytė: tai visiškai nemoteriška specialybė + VIDEO

Lietuvos teatro sąjunga pristato tęstinį video projektą Teatro elitas apie žymiausius ir svarbiausius vyresnės kartos teatro menininkus.

Deivydas Zvonkus: atsiradus vaikams teko smarkiai pakoreguoti ir asmeninį, ir profesinį gyvenimą (1)

Vienas populiariausių šalyje muzikos prodiuserių Deivydas Zvonkus – itin geidžiamas daugelyje muzikinių televizijos projektų. Žinomas vyras neslepia, jog šeimoje atsiradus dvyniams Kornelijai ir Donatui, teko smarkiai pakoreguoti ne tik asmeninį, bet ir profesinį gyvenimą.

Nomeda Marčėnaitė: vyrą susirasti lengva, tačiau tokį kaip Vytas – sunku (6)

Penkerius metus į pasimatymus vaikštantys Nomeda Marčėnaitė ir Vytas Palavinskas leisis į metus truksiančią kelionę aplink pasaulį.

Erika Umbrasaitė: metas steigti gundymo mokyklas vyrams (5)

Panašu, kad Prancūzijoje prasidėjo ne tik lyčių karas, bet ir karas tarp moterų intelektualių.

Katažina Zvonkuvienė mano, kad vaikus maitinit vegetariškai – pavojinga (1)

Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie tai, kaip sveikiausia maitinti vaikus jiems nepakenkiant.

Ką daryti, kai tau 30, turi butą prestižiniame rajone, kalną instagramo sekėjų, bet viduje – tuščia (5)

Po dvylikos metų į gimtąjį Vilnių grįžusi rašytoja Gabija Grušaitė (30 m.) tapo savo kartos balsu lietuvių literatūroje. Drąsus jos romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ kitais metais bus išleistas ir anglų kalba Malaizijoje. Gabija diagnozavo jaunų žmonių gyvenimo prasmės paieškas, bet ar atsakymus rado pati?